KRETINGA

 

Kretingos herbas

Parengė Danguolė Želvytė

Svarbiausios istorinės žinios apie Kretingos dvarą ir parką

Pirmosios žinios apie Kretingą mus pasiekia iš XIII a. – ji paminėtaKretingos vienuolynas 1253 m. Kuršo vyskupo rašte. Kretingos dvaras žinomas nuo XV a. Jis buvo dabartinio miesto teritorijoje ir iš pradžių priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 1572 m. dvaras mainų keliu atiteko Žemaičių seniūnui Jonui Karoliui Chodkevičiui. 1598 m. Kretinga jau vadinama miesteliu. Apie 1602 m. čia iškilo bažnyčia, įsteigtas bernardinų (pranciškonų) vienuolynas. 1607 m. sasio 23 d. privilegija miestas pavadintas Jono Karolio Chodkevičiaus vardu – Karolštadtu.
Jonas Karolis Chodkevičius Kretingoje pastatė bažnyčią ir bernardinų vienuolyną.
1651 m. J. K. Chodkevičius mirė ir Kretinga atiteko jo dukrai Onai. Ši ištekėjo už Lietuvos maršalo Jono Stanislovo Sapiegos, ir taip Kretinga perėjo Sapiegoms. Kai mirė Onos Chodkevičiūtės vyras, Kretingą pradėjo valdyti vicekancleris Leonas Sapiega, po jo – Vilniaus vaivada K. J. Sapiega, kuris 1720 m. mirė. Tada miestas atiteko jo dukrai. Ši buvo ištekėjusi už kunigaikščio Mykolo Masalskio, ir Kretinga atsidūrė Masalskių giminės žinioje. 1770 m. Kretingą jau valdė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis.
1778 m. Kretinga neteko Magdeburgo teisių. Miestą stipriai nusiaubė 1778 m. gaisras, tačiau po to ji greitai atsistatė ir 1791 m. Kretinga atgavo miesto teises.
1795 m. vedybų keliu Kretinga pateko į Potockių giminės valdžią. 1806 m. Potockis Kretingą pardavė Platonui Zubovui, o Zubovai 1875 m. – Juozapui Tiškevičiui (gyveno 1830-1890 metais), kurio rūpesčiu Kretinga buvo gražiai sutvarkyta. Po 1891 m. Kretingą valdė Aleksandras Tiškevičius. Paskutinysis Kretingos dvaro savininkas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas Kazimieras Tiškevičius, kuris žuvo 1941 m.
Juozapas Tiškevičius dvarus taip pat turėjo Palangoje ir Lentvaryje. Tuo laiku Kretingoje nebuvo nei dvaro, nei rūmų, tiktai du nestilingi namai. Juos grafo Tiškevičiaus iniciatyva sujungė su pastatytu žiemos sodu ir pastatė dar vieną sparną. Kretingos Tiškevičių žiemos sodas tais laikais buvo vienas iš garsiausių Europoje. Jau tais laikais pasižiūrėti sodo žmonės važiuodavo iš Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus, netgi Berlyno. Kretingos bažnyčios altorius
Juozapas Tiškevičius rūmuose turėjo orkestrą. Muzikantai buvo dvare dirbantys čekai. Kiekvienas iš jų privalėdavo mokėti groti kokiu nors instrumentu. Orkestras grodavo meistriškai, žiemos sezono metu išvykdavo koncertuoti net į didžiausius Prūsijos, kitus Pabaltijo šalių miestus.
Rūmų vidus tais laikais buvo įrengtas gana kukliai. Tik viename iš salonų stovėjo Liudviko XV laikų stiliaus baldai. Iš rūmuose buvusių meno kūrinių labiausiai išsiskyrė trys dideli religinio turinio gobelenai, kurie puošė valgomąjį. Pagal išlikusius šaltinius galima spėti, kad Kretingos rūmuose buvo ir originalių Boucher, Van Dycka Bušė it Van Deiko paveikslų.
Be žiemos sodo, Kretingos rūmai garsėjo ir dar viena įžymybe –   angliško-prancūziško stiliaus parku. Kretingos parką suprojektavo vengras Hajdukas. Čia buvo trys didžiuliai tvenkiniai su kaskadomis. Viršuje vieno tvenkinio buvo turbina, kuri dvarui ir palivarkui gamino elektros energiją. Parke augo etmono Chiodkevičiaus ąžuolai. Kretingos parkas kartu su daržais ir sodais užėmė apie 300 ha.
Iš dvaro į bažnyčią vedė piramidinių tuopų alėja, pasodinta dar J. K. Chodkevičiaus nurodymu. J. K. Chodkevičiaus žmona Zofija palaidota po bažnyčios pagrindiniu altoriumi. Po Juzefo Tiškevičiaus mirties Kretingą pradėjo valdyti jo vyriausias sūnus Aleksandras, o Palanga atiteko kitam jo sūnui – Feliksui.
Kretingos dvare Tiškevičiai gyveno iki Antrojo pasaulinio karo.

Aleksandras Tiškevičius

Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarinikas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1875 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo.
Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis rūpinosi, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, mokė juos žemaičių kalbos. Visą laiką palaikė ir rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.

Kazimieras Tiškevičius

Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanų vadas.
Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikų valdžią, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01