ŽAGARĖS PARKAS

Adresas: Malūno g. 1, Žagarė, Joniškio r.
Plotas – 77,85 ha.
 
Žagarė – šiaurės vakarų Lietuvos miestelis. Įdomi jo istorinė praeitis. Čia – žiemgalių žemė.
1230 m. Senoji Žagarė buvo vienas iš svarbiausių aisčių miestų. Pasibaigus karams su kryžiuočiais greta jos kaip stambi didžiųjų kunigaikščių valda kūrėsi Naujoji Žagarė. Ji sparčiai augo XVIII a., o XIX a. abi Žagarės jau sudarė vieną Žagarę.
Kairiajame Švėtės upės krante po kovų su kryžiuočiais atsikūręs Senosios Žagarės dvaras istorijos šaltiniuose pradedamas minėti 1499 m., kai čia buvo pastatyta bažnyčia. 1584 m. jau stovėjo vandens malūnas. Ši Žagarė seniau buvo vadinama bajoriškąja.
Tuo pat metu greta Senosios Žagarės kairiajame Švėtės krante atsikūręs miestelis pradedamas minėti jau XV a. istorijos šaltiniuose. 1613 m. Kristupo Mikalojaus Radvilos-Našlaitėlio sudarytame pirmajame Lietuvoje žemėlapyje Naujoji Žagarė vadinama „Zagorij Oppidum“ – miestu be kunigaikščių ar vyskupų rezidencijos.
Senosios Žagarės dvaro savininkai nuolat keitėsi. Jis yra priklausęs Syrevičiams, Umestauskiams ir keliems kitiems didikams. XVIII a. pab. dvarą nusipirkęs M. Butleris pasistatė trobesius kitoje vietoje, o buvusią dvarvietę užleido Senosios Žagarės kapinėms.
Vientiso Senosios Žagarės sodybos ansamblio neišliko. Jį mums primena tik išlikę atskiri buvusio dvaro parko fragmentai. Verta dėmesio čia auganti liepa, viena didingiausių Lietuvos parkuose. 
Naująją Žagarę buvusių caro favoritų Naryškinų dvaro ir parko ansamblis garsino ilgą laiką. XVIII a. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina II, užgrobusi Lietuvą, daugumą Šiaulių ekonomijos dvarų, taip pat ir Naująją Žagarę, padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. XIX a. vid. šis turtas atiteko caro malonę Peterburge praradusiems Naryškinams, kurie perstatė ir išplėtė Zubovų dvarą, pavertė jį prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Dvaro parkas XIX a. pabaigoje rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo Georgo Friedricho Ferdinando Kuphaldto (1853–1938) projektą. Šis parkų specialistas, jaunystės metais išvažinėjęs visą Rusijos imperiją ir kruopščiai išstudijavęs įvairiausių klimatinių zonų miškus bei parkus, susipažinęs su pasauline dendrologijos patirtimi ir literatūra, projektavo grynai gamtinius parkus. Savo patirtį jis perteikė monografijoje „Praxis der angewandten Dendrologie“.
Naryškino laikais parku naudojosi tik jo šeima, giminės ir svečiai. Visas parkas buvo aptvertas medine tvora mūro cokoliu – „volu“. Į parką buvo patenkama per tris įvažiavimus, prie kiekvieno iš jų stovėjo po sargo namelį.
Parkas sudarytas iš dviejų dalių. Vakarinė geometrinė parko dalis, esanti prie rūmų, suformuota Zubovų laikais – XIX a. I pusėje. Prie pietinio fasado buvo esplenada – terasos, takai, gėlynai, apskritas baseinėlis su fontanu. Senosios parko dalies erdvės nedidelės, perspektyvos artimos, daugiaplanės. Iš pradžių prie rūmų privažiuodavo iš šono, pasukus iš kelio Žagarė–Joniškis. Parką plečiant kelias atsidūrė parko centre. Naryškino nurodymu nutiestas apvažiavimas, kelias per parką uždarytas. Gyventojai pasipriešino.
Naujoji parko dalis suformuota 1898–1900 m. pagal G. F. F. Kuphaldto projektą. Jis lygiame dirbamos žemės lauke įrengė anglišką peizažinį parką. Anot parko tyrinėtojos Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, parko „struktūrą lėmė trys atsišakoję tiesūs keliai ir keletas lenktų takų. Medynai naujajame parke išdėstyti didelėmis grupėmis, erdvės čia didelės, perspektyvos gilios, daugiaplanės. Apie trečdalis augalų – spygliuočiai. (...) Parko kompozicijos vientisumui pakenkė teritorijos dalinimai. 1928 m. dalis parko paversta sodu; 4-ajame dešimtmetyje nutiesta naujų takų, pakoreguotas parko suplanavimas, įvesta naujų želdinių. Sovietmečiu 24 ha teritorijos buvo atiduota miesto kultūros ir poilsio parkui, 14 ha – ligoninei. Vakarinėje dalyje įkurdintos sovietinių karių kapinės“.
Žagarės parkui iškilus XIX a. pabaigoje kraštovaizdžio architektas ir dendrologas Rygos parkų ir sodų direktorius G. F. F. Kuphaldtas buvo parinkęs unikalų dendrofloros asortimentą ir nepriekaištingą augalų ekspoziciją. Dideliame parko plote tų pačių rūšių augalai išdėstyti įvairiai – pavieniui, grupelėmis ir grupėmis, gryni ar derinami su kitais medynų pakraščiuose ir ištisais masyvais. Tokie želdynai ilgai išlieka; ne taip juntamos spragos, sunykus kai kuriems augalams. Parko vientisumą gali suardyti sparčiai nykstančios eglės, beje, ne tik Žagarėje, bet ir visoje Lietuvoje.
Naujosios Žagarės parkas jau daugelį metų – vienas puošniausių ir architektūriniu požiūriu įdomiausių parkų Lietuvoje.
Augalijos įvairove Žagarės parkas nusileido tik Palangos parkui. Pagal G. F. F. Kuphaldto projektą buvo pasodinta daugiau negu 200 želdinių rūšių. Daugiau kaip 100 jų auga ir dabar, yra puikus medžių išdėstymo medynais, grupelėmis ir vienišiais etalonas.
XX a. trečiame dešimtmetyje dar jauną parką tyrė botanikas J. Kuprevičius, 1953 m. – V. Gladas ir R. Jusaitis, 1974 m. brandžiame parke tyrimus atliko K. Labanauskas. Dar J. Kuprevičius pažymėjo, kad bene gražiausiai parke auga bukai, bene stambiausi Lietuvos parkuose. R. Jusaitis akcentuoja, kad jie susitelkę į keliasdešimties medžių giraitę, keliose kitose vietose – pavieniui, grupelėmis. Bukų gausumu Žagarę pralenkia tik Priekulės ir Kliošių parkai.
Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinti keturiomis grupėmis abipus Žagarės–Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Be europinių, parke veši keletas japoninių maumedžių.
Šalia parke gausiai augančių paprastųjų eglių nemažai įveista ir baltųjų (kanadinių). Puikiai atrodo juodosios pušys. Prasčiau sunkokoje dirvoje auga taip pat dešimtimis sodintos veimutinės pušys. Pastaraisiais dešimtmečiais parke sunyko nemažai senųjų lapuočių medžių. Parke auga ir daugiau įdomių rūšių bei formų liepų, klevų (ypač puikūs sidabriniai), riešutmedžių, svyruoklinių uosių. Anksčiau parke augo daug retų dekoratyvinių krūmų, tačiau dalis jų, pasenę arba savaiminukų užgožti, išnyko.
Dauguma Žagarės parko medžių – atvežtinių ir savaime augančių – pasodinti tiksliai pagal projektą buvusiose dirbamose žemėse, tik vėlesniais nepriežiūros metais tarp jų įsiterpė savaiminukų.
Po Pirmojo pasaulinio karo Žagarei praradus prekybinę ir kitą svarbą bei savininkų dėmesį, parko nepajėgta tinkamai prižiūrėti. Liko neįgyvendintas ir 1974 m. Paminklų restauravimo, projektavimo instituto parengtas (architektė J. Stepanavičienė, parkotyrininkas K. Labanauskas) projektas.
Parkas neatsiejamas ne tik nuo didelių Naryškinų rūmų, bet ir nuo keliolikos originalių ūkio pastatų. Iš jų pažymėtinas unikalus žirgynas su maniežu bei gyvenamaisiais pastatais (1972–1982 m. restauruotais pagal architekto V. Gabriūno projektą), vadinamasis Raudondvario ūkio kompleksas, iš griuvėsių prikeltas vėjo malūnas. Jo didybę pavaizdavo dailininkas, architektas M. Dobužinskis.
1953 m. Žagarės parke dirbę studentai čia suskaičiavo 6290 medžių, kurių dauguma yra 17 rūšių, augančių dešimtimis ir šimtais. Iš viso parke rasta apie 70 rūšių ir formų medžių bei 60 rūšių ir formų krūmų. Keliolikos rūšių medžiai bei krūmai atželia savaime, daugelį galima dauginti sėjinukais, auginiais bei skiepūgliais. Per praėjusius dešimtmečius rūšinė želdyno sudėtis smarkiai pakito dėl klimato, augalų amžiaus ir ypač dėl priežiūros stokos. Dalis retų medžių, ypač krūmų, išnyko, nors kurį laiką želdinių entuziasto Keturakio pastangomis kai kurios rūšys papildytos.
1924 m. dalis Žagarės parko perėjo miesto žinion ir palaipsniui tapo miesto parku. Taip ilgą laiką Žagarės parkas, paprastiems žmonėms buvęs „uždraustąja žeme“, tapo atviras visuomenei.
Parko teritorijoje buvo laidojami Antrajame pasauliniame kare žuvę kariai. Jiems čia pastatytas obeliskas.
Parke ir šiandien daug įvairių kelių, takų. Pastarųjų daugiau senojoje parko dalyje. Beveik visi jie buvo profiliuoti, daugelis nepakeisti iki šiol. Naujajame parke daug naujų takų, išvestų 1936 m. ir vėliau. Žagarės parkas iki šiol yra vienas didžiausių ir meniškiausių šalies parkų. Visuomenė mėgsta ir lanko jį. 1998 m. čia vyko miesto 800 metų sukakties iškilmės.
Pastaraisiais metais parke įrengtas dendrologinis takas. Pažintinio tako ilgis – 2 km. Įrengta 15 medžių stebėjimo stotelių.
2000 m. gruodžio 5 d. architektūrinę, istorinę, urbanistinę, kraštovaizdinę vertę turinti Žagarės dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G237K). Kompleksui priklauso 1836–1865 m. pastatyti rūmai, kurie XIX a. pabaigoje buvo praplėsti fligeliais ir mansardiniu aukštu, 1983–1987 m. restauruoti. Sodybos sudėtinė dalis yra ir XVIII a. pabaigoje įkurtas, 1898–1900 m. rekonstruotas ir išplėstas parkas. Čia yra ir ledainė, du namai, arklidė, šiaurės rytų sargo namas, rytų sargo namas (XIX a. pab–XX a. pr., restauruotas 1983–1987 m.) namas, pieninė (visi XIX a. pab.–XX a. pr.), pietų sargo namelis (XIX a. pab.–XX a. pr., restauruotas 1997–1999 m.), namas (1898 m.), arklidė (XIX a. II p.), ratinė (XIX a. pab.–XX a. pr., restauruota 1973–1982 m.), maniežas (XIX a. pab.–II p., restauruotas 1973–1982 m.), sandėlis (XIX a. II p., restauruotas 1973–1982 m.), arklininko namas (XIX a. pab., restauruotas 1980–1982 m.), sodininko namas (XIX a.), aludarių namas (1900 m.), vėjo malūnas (1770–1780 m., restauruotas 1973–1982 m.), šėriko namas (1880 m.), tvoros liekanos (XIX a. pab.).
Parko priežiūra rūpinasi Žagarės regioninis parkas.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03