VILKĖNO DVARO PARKAS
 
 
Vilkėnų malūnas, esantis pačiame parko pakraštyje. Danutės Mukienės nuotraukaAdresas: Vilkėno k., Švėkšnos sen., Šilutės r. (į rytus nuo
Švėkšnos–Žemaičių Naumiesčio kelio, prie Švėkšnalės upės)
Plotas – 24, 5 ha.
 
Įspūdingą Vilkėno parką 1880 m. netoli Švėkšnos įkūrė Aleksandras Pliateris. Jis 1897 m. čia pastatė ir neorenesansinio stiliaus rūmus. Apie 1911 m. Švėkšnos dvaro savininkas Jurgis Pliateris vedė savo pusseserę Vilkėno dvaro grafaitę Janiną Pliaterytę. Tada Švėkšnos ir Vilkėno dvarai buvo sujungti.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, Pliateriams pasitraukus į Rusiją, dvare buvo įsikūręs vokiečių baronas. Sovietmečiu rūmuose ilgą laiką veikė vaikų namai. Greta jų buvo pastatyta nemažai naujų ir buvusio dvaro kompleksui visiškai svetimų pastatų. Jie sudarkė parko visumą. Dvaro sodybą susigrąžino teisėta paveldėtoja – grafienė Pliaterienė. Centrinis rūmų pastatas jai atiteko labai apleistas. Gelbstint jį, pirmiausiai buvo uždėtas stogas. Tam, kad rūmai ir juos supantis parkas vėl teiktų džiaugsmą, reikia didelių investicijų, daug darbo.
Parko kūrimui ir vėlesniam jo puoselėjimui daug dėmesio skyrė grafo A. Pliaterio žmona H. Pliaterienė. Parko centrinėje ir ypač parterinėje dalyje ryškūs reguliaraus suplanavimo elementai. Visoje kitoje teritorijoje vyrauja peizažinis stilius.
Pagrindinė įvažiavimo alėja eina pailgo tvenkinio pakrante į kalniuką. Terasos šlaite nuo jos atsišakoja pagrindinė į rūmus vedanti alėja, kurios šlaitas sutvirtintas stambiais akmenimis. Priešais rūmus esančiame parteryje stovi L. Noelio skulptūros „Rebeka“ (Vandens nešėja) kopija (originalas, norint jį apsaugoti nuo tolesnio sunaikinimo, restauruotas ir perkeltas į Palangos botanikos parką).
Parko vaizdą labai pagyvina tvenkiniai, pro šalį pratekantis upelis ir jo terasos, įspūdingas reljefas.
Vilkėnų kapinių, kurios įsiterpusios į parko teritoriją, vartai. danutės Mukienės nuotraukaVilkėno parkas garsus augalų asortimentu. Nors parkas ilgą laiką ir nebuvo tinkamai prižiūrimas, čia vis dar auga daug egzotinių augalų. Iki šių dienų išliko svyruoklinė eglė, įspūdingos kanadinės cūgos (aukštis – 25 m, skersmuo – 46–120 cm), europiniai maumedžiai, glaustašakiai ąžuolai (aukštis – 25 m, skersmuo – 110 cm), platanalapiai klevai, raudonlapiai lazdynai, svyruokliniai uosiai, raudonlapiai bukai, grakščioji liepa, raudonieji ąžuolai. Kartu su vėliau pasodintais medžiais ir krūmais priskaičiuojamos 35 introducentų rūšys ir formos. Parke taip pat gausu labai gražių įspūdingų matmenų ąžuolų, kurių skersmuo siekia iki 120 cm. Iš vietinių medžių auga mažalapė liepa, paprastasis klevas, paprastasis uosis, paprastasis skroblas, karpotasis beržas, kalninė guoba, baltalksnis, drebulė, baltasis gluosnis, trapusis gluosnis, blindė, paprastoji ieva.
1997 m. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a. II p. Vilkėno dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G116K). Kompleksui priklauso: rūmai, parkas, arklidė, ūkinis pastatas (1884 m.), namas, vartai, vandens malūnas (1843 m.).

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03