PLUNGĖS DVARO PARKAS

Plungės kunigaikščių Oginskių rūmai žiemą. Antano Ivinskio nuotrauka

Adresas: Parko g. / S. Dariaus ir
S. Girėno g., Plungė.
Plotas – 58, 3 ha.
 
Plungės šiaurinėje dalyje esantis Plungės dvaro ansamblis – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis ir kraštovaizdinę vertę. 1999 m. gegužės 5 d. Plungės dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G213). Kompleksui, be centrinių rūmų ir parko, dar priklauso ir dvi oficinos (1873–1879 m.), žirgynas, parko vartai, skalbykla, sargo namas (visi XIX a. II p.), prižiūrėtojo namas (XX a. pr.), oranžerija (vadinamoji laikrodinė), imituojanti XIV–XV a. Florencijos Vekjo rūmus, advokatų namas (1910 m.). Tai vienas iš ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. Plungės parko planasantros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje. Parko priežiūra pastaraisiais metais rūpinasi čia veikiantis Žemaičių dailės muziejus.
Apie tai, kaip atrodė Plungės dvaro ansamblio teritorija iki XIX a. vidurio, žinių išliko nedaug. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis Plungės dvarą nusipirko iš Aleksandro Zubovo. Irenėjaus sūnus Mykolas Oginskis pagal architekto Karlo Lorentso projektą 1879 m. ant Babrungo kranto pastatė naujus rūmus, daug kitų pastatų, įrengė parką.
Plungės mišraus stiliaus parkas suformuotas dešiniajame Babrungo upelio krante. Manoma, kad jis įkurtas dar XVIII a. viduryje (centrinėje dalyje išlikę geometriniams parkams būdingų bruožų). XIX a. I p. parkas rekonstruotas P. Zubovo iniciatyva, o XIX a. pab. parko pertvarkymu rūpinosi Mykolas Oginskis. Jo iniciatyva iškasti tvenkiniai, pasodinta daug egzotinių ir vietinių medžių, krūmų, liepų, uosių, skroblų alėjos.
Geometrinė centrinė parko dalis užima aukštą, lygią terasą.
Didžiąją parko dalį sudaro peizažinis parkas, išplėtotas M. Oginskio rekonstrukcijos metu. Peizažinė dalis apima Babrungo upelio vagą ir dvi lomas – rytinę ir vakarinę. Rytinėje lomoje įrengti trys, o vakarinėje – keturi tvenkiniai. Pagrindinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių vartų ir, perkirtusi rytinę tvenkinių grandinę, baigiasi ties rūmais. Vaizdingiausias parko centrinės dalies takas eina iš pietvakarių pusės per pėsčiųjų tiltelį ir apžvalgos aikštelės šlaite įrengtus laiptus. Centrinėje parko dalyje išsidėstęs keturių pastatų architektūrinis ansamblis, sudarytas iš neorenesansinio stiliaus dviaukščių rūmų, dviejų panašios architektūros pagalbinių pastatų ir neogotikinio stiliaus arklidžių. Erdviame parteryje tarp rūmų ir arklidžių yra gana didelis apskritos formos dekoratyvinis baseinas. Šalia rūmų nuo Babrungo upelio pusės glaudžiasi rūmų terasa su apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria puikūs reginiai į parko gilumą ir Babrungo upelį.
Parkas, nors ir gerai apnykęs, išsaugojo didybę ir grožį. Jame vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai: ąžuolai, uosiai, mažalapės liepos, klevai. Yra čia ir šimtamečių ąžuolų. Įspūdinga ąžuolų grupė – pietvakariuose nuo rūmų. Čia auga ir legendomis apipintas Perkūno ąžuolas (kamieno storis – apie 1,6 m, lajos skersmuo – apie 25 m). Kita senų ąžuolų grupė kartu su paprastaisiais kaštonais ir europiniu maumedžiu užima pievą prie vakarinės tvenkinių grandinės. Tarp šios pievos ir upės – maža apžvalgos kalvelė.
Iš introducentų (jų yra 15 rūšių) paminėtini japoniniai maumedžiai, veimutinė pušis, baltažiedžiai vikmedžiai, paprastieji kaštonai, pensilvaniniai uosiai, galinga didžialapė liepa (aukštis – 25 m, skersmuo – 120 cm). Medynus įvairina lizdais, ratais ir kitokiu suplanavimu pasodinti medžiai.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03