PAVANDENĖS DVARAS IR PARKAS

Parengė Danutė Ramonaitė


Adresas: Kelmės ir Telšių rajonų riba (šalia Pavandenės gyvenvietės, Telšių r.)

Pavandenės gyvenvietė – itin gražiose kalvotose Žemaitijos apylinkėse, šalia Biržulio ir Gludo ežerų, 8 km į šiaurės rytus nuo senojo Žemaitijos dvasinio ir kultūrinio centro Varnių. Netoliese – didingieji Sprūdės (216 m virš jūros lygio), Moteraičio (219 m virš jūros lygio), daugybė kitų kalnų ir piliakalnių. Gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XIV a. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Pavandenės apylinkėje žmonių gyventa jau senų senovėje. XV a. rašytiniuose šaltiniuose randama žinių apie Pavandenės valsčių.
Pavandenėje Šv. Onos, Marijos Motinos katalikų bažnyčią 1620–1626 m. pastatė Florijonas Bogužas Akmenskis. Dabartinė iškilo 1802 m.
Pavandenės dvaras – šiaurinėje Gludo (Bludo) ežero pakrantėje. Dalis dvarvietės teritorijos dabar priklauso Telšių rajonui, kita – Kelmės rajonui. Šiaurės vakaruose nuo dvarvietės – Sprūdės kalnas, rytuose – Didmiškė, dvaro teritorijoje – Rudelio kalnelis. Apie jį buvo išdėstyti pagrindiniai dvaro pastatai. Dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti 1553 m. Tų metų liepos 27 d. vykstant Valakų reformai buvo sudarytas dalies Pavandenės dvaro žmonių sąrašas. 1560 m. liepos 11 d. karalius Žygimantas Augustas Pavandenės dvarininkui, Gondingos tėvūnui Jonui Burbai-Gervydui padovanojo Negirbių kaimą. Senatvėje J. Burba-Gervydas testamentu savo turtą kartu su Bludo ežeru padovanojo penkiems sūnums. Pavandenę paveldėjo broliai Stanislovas ir Mykolas. Dvarvietės teritorijoje buvo du dideli gyvenamieji namai, svirnas, dvi seklyčios, pirkios, arklidės, klojimas, tvartų ir keletas kitų trobesių. 1568 m. dalį Pavandenės (Gaudkalnį) valdė Tuchanovskiai.
Žemaičių žemietijos raštininkas Mykolas Burba-Gervydas mirė bevaikis. Po to jam priklausiusios žemės, taip pat ir Pavandenė, atiteko broliui Stanislovui. Po kurio laiko vieną dalį dvaro žemių įsigijo Žemaičių vyskupas J. Tiškevičius, o kitą dalį paveldėjo Barbora Burbaitė-Rozanavičienė. Vėliau Barboros žemės paveldėjimo būdu atiteko Kaunackių giminei. Įvairiais laikotarpiais Pavandenės dvaras ar jo atskiros dalys priklausė ir kitiems šeimininkams. 1776 m. Pavandenės dvaras buvo parduotas Žemaičių stalininkui ir Tverų seniūnui Antanui Gedgaudui, kuris pagarsėjo kaip itin nesukalbamas ir smurtauti linkęs dvarininkas. XIX a. pradžioje Pavandenės dvaras atiteko buvusiam Telšių pavieto maršalkai K. Danilevičiui. Pavandenės dvaro savininko duktė Karolina Danilevičiūtė ištekėjo už Leonardo Sakelio. Taip šis dvaras atsidūrė Sakelių giminės žinioje. Sakelis apie 1890 m. pastatė gražius raudonų plytų rūmus, suformavo savitą ir labai gražią rūmų aplinką. Palaipsniui čia susiformavo vienas iš pavyzdingiausių ūkių Žemaitijoje, kuris buvo garsus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tarpukario metais šiam ūkiui vien ariamos žemės priklausė 300 ha. Čia buvo auginami grynakraujai veisliniai gyvuliai, tvenkiniuose veisdavo žuvis, žemę apdirbdavo tuo laiku itin modernia technika. Dvaro teritorijoje veikė pieno perdirbimo bendrovė.
Po Antrojo pasaulinio karo dvare kurį laiką veikė kultūros centras, rodė kiną, gyveno šeimos. Rūmai greitai buvo nusiaubti, net jo plytos išnešiotos. Dabar iš centrinių rūmų likusi vien griuvėsių krūva. Baigia sunykti ir netoli rūmų ant Sklepkalnio stovinti Sakelių giminės kapavietė. Greta jo – nedidelės kapinaitės, kur ilsisi ir 1941 m. Rainiuose nužudyto Zigmanto Sakelio palaikai.
Parkas sunykęs. Buvusio dvaro didybę primena tik kelias, apsodintais senais galingais medžiais.
Sakelių dvare namų mokytoja keletą metų (1901–1903) dirbo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Čia ji mokė Sakelių dukras Gabrielę, Haliną, Vandą, Eugeniją ir sūnų Leonardą. Klasė buvo įrengta dvaro rūmų trečiojo aukšto didžiajame kambaryje, kuris turėjo balkoną. Vieną šio kambario sieną užėmė garsioji Pranciškaus Smuglevičiaus drobė „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“. Klasėje stovėjo fortepijonas. Marija Sakelių vaikus mokydavo groti ir pati dažnai skambindavo.
Marijai dirbant Sakelinėje, mirė Sakelyčių tėvas. Jį palaidojo tuo metu alkakalnio teritorijoje, minėtame Sakelių šeimos kape.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03