ŽEMAITIJOS PARKŲ SUPLANAVIMAS

Geometriniai parkai
 
Pagal suplanavimo stilių Lietuvoje parkai skirstomi į geometrinius, mišrius, peizažinius ir sudėtinius. Tyrinėtojai akcentuoja, kad šis parkų suskirstymas yra tik sąlygiškas, nes tipiškų geometrinės struktūros parkų Lietuvoje jau beveik nėra. Daugelis tų, kurie šiai parkų grupei ir priskiriami, dažnai jau yra netekę turėto dekoro ir formuotos augalijos.
Parkų suplanavimo raida, kaip ir visoje Lietuvoje, šiame krašte daug kuo priklausė ne tik nuo bendrų europinių tendencijų, bet ir nuo Lietuvos istorinių ir socialinių sąlygų.
Geometriniai parkai – seniausi parkai. Žemaitijoje jų nėra daug. Žinomiausi iš jų: Gargždų, Paupio (abu Klaipėdos r.), Kelmės, Čekuvos Ariogaloje (Raseinių r.), Kurtuvėnų (Šiaulių r.), Viešvilės (Jurbarko r.), Daubiškių (Mažeikių r.). Tokių parkų žemės paviršius dažniausiai lygus arba suformuotas taisyklingomis terasomis. Jiems suformuoti reikėdavo daug ir pigios darbo jėgos, todėl šie parkai labiausiai klestėjo iki baudžiavos panaikinimo. Vėliau įsigalėjo peizažiniai parkai. Parkų architektūra daug kuo priklauso ir nuo tobulėjančios technikos bei jos panaudojimo galimybių.
Geometriniai parkai turi vieną stačiais kampais susikertančią kompozicijos ašį, terasuotą teritoriją. Pagrindinės parkų erdvės suplanuotos geometriškai. Svarbiausi pastatai išdėstyti simetriškai. Minėtiems parkams būdingos taisyklingos formos atviros erdvės, parteriai, kur vyrauja veja, vandens baseinai ir tiesios alėjos, apsodintos medžių eilėmis. Alėjų tinklas stačiakampis. Kartais iš kompozicijos centro jos išdėstytos spinduliais. Parkų pagrindinės alėjos dažnai tiesios, veda prie simetriškai jų ašiai stovinčių pastatų. Parkų kompozicijos ašys dažnai nusitęsia į gretimą gyvenvietę. Alėjų tinklas būna ir netaisyklingas, sudarytas iš įvairiomis kryptimis susikertančių tiesių alėjų, kurios jungia atskiras parko dalis.
Centrinės dalies vandens telkiniai dažnai stačiakampiai, ovalūs arba apskriti baseinai su dirbtiniu dugnu ir kraštais. Pasitaiko ir geometrinių trasų kanalų.
Geometriniuose parkuose vyrauja taisyklingomis eilėmis ar kelių eilių juostomis pasodinti lapuočiai. Išimtį sudaro parkai, sukurti miškuose, giraitėse. Čia daugiau auga spygliuočiai.
XX a. I pusėje įkurti nedideli geometriniai parkai dažnai reikšmingesnio pastato neturi. Jų kompozicijos centras dažnai yra poilsio aikštelė su memorialiniu ąžuolu, gėlynu ar nedideliu fontanu.
Būdingas geometrinių parkų požymis – nedidelis medžių ir krūmų rūšių asortimentas. Tai jų atviroms erdvėms suteikia didesnį vientisumą. Šie parkai, ypač turintys išryškintą pagrindinę ašį, atrodo iškilmingai, bet jaukumu nepasižymi.
 
Peizažiniai parkai
Peizažiniai parkai (jie dažnai vadinami angliškaisiais, pagal suplanavimo kilmę – landšaftiniais, kraštovaizdiniais, gamtovaizdiškaisiais), kaip ir visoje Lietuvoje, Žemaitijoje paplito XIX a. Pagrindinis tokių parkų bruožas – išryškintos vietos gamtos ypatybės. Čia natūralus reljefas iš esmės lieka nepakeistas. Pagrindiniai jo akcentai yra želdiniai, statiniai, vandens telkiniai, jų sistemos. Parkų erdvės, dažniausiai esančios slėniuose, daubose ir šlaituose, netaisyklingos, jas formuojantys želdinių deriniai kartu su pastatais būna reljefo pakilumose. Ten, kur reljefas labai lygus, erdvių vidurys dažnai šiek tiek ilginamas, o kraštai iškeliami. Erdvių pakraščiuose esančios nedidelės pakilumos kai kur truputį paaukštinamos. Tokių parkų kūrėjai siekia, kad žiūrint nuo erdvių pakraščių būtų matomi gražūs reginiai.
Peizažiniuose parkuose dažnai būna keli vandens telkiniai. Per parkus ar jų pakraščiu tekančių upelių vaga ir krantai dažniausiai nekeičiami. Kai kuriose vietose vandens ardomi krantai sutvirtinami lauko akmenimis. Pagrindiniai peizažinių parkų vandens telkiniai yra aptakios konfigūracijos tvenkiniai. Dekoratyvinių baseinų su fontanais pasitaiko tik didesnių peizažinių parkų nedidelėse geometriškai sutvarkytose centrinėse dalyse. Tokie baseinėliai kai kur turi lėkštus velėnomis sutvirtintus krantus.
Peizažiniuose, kaip ir geometriniuose parkuose, privažiavimo alėja dažnai eina tarp dviejų tvenkinių. Kai pagrindinė parko dalis pakraštyje, privažiavimo alėja dažniausiai būna tiesi, o jeigu ji labiau nutolusi nuo pakraščio, tai lenkta arba vingiuota kaip ir dauguma kitų parko alėjų bei takų. Šiuose parkuose alėjos ir takai nekerta atvirų erdvių per vidurį, o eina jas formuojančių medynų ar didesnių grupių pakraščiais. Tiesios alėjos, apsodintos medžių eilėmis, būna tik peizažinių parkų pakraščiuose. Medžiai ir krūmai auga vingiuotų kontūrų medynuose, grupėmis, pavieniui. Šie želdinių deriniai vaizdingai išdėstyti. Medžių įvairovė didesnė negu geometriniuose. Dauguma peizažinių parkų patrauklūs, jaukūs. Juos prižiūrėti paprasčiau negu geometrinius, jie ilgai išlieka patrauklūs.
Vertingiausias Žemaitijos peizažinis parkas įkurtas XIX a. pabaigoje Palangoje (architektas Eduardas Fransua Andrė).
Plačiai žinomi ir šie Žemaitijos peizažiniai parkai: Kliošių, Kuršėnų, Raseinių, Šateikių, Belvederio, Platelių (pastarųjų dviejų parkų suplanavimas apgadintas).
 
Mišrūs parkai
Daugelį mišrių parkų sudaro išplėsti, rekonstruoti senieji geometriniai parkai. Žemaitijoje tokie parkai atsirado anksčiau negu peizažiniai, jų čia yra daugiausiai.
Tokių parkų takai dažniausiai tiesūs, skirti susisiekimui. Palei lenktus, vingiuotus parko takus, kurie skirti pasivaikščiojimams, suformuoti želdiniai. Alėjos jau tik iš dalies apsodintos medžių eilėmis, prie takų akį džiugina vaizdingai išdėstyti medžių, krūmų deriniai. Kai kurie mišrūs parkai sudaryti iš atskirų savarankiškų dalių. Anksčiau jie yra turėję skirtingą paskirtį, sutvarkymo principus. Šias dalis alėjos ir želdiniai jungė į visumą.
Prie žymiausių Žemaitijos mišrių parkų yra priskiriami šie: Adakavo, Bijotų (Baublių), Biliūnų, Biržuvėnų, Čiotiškių, Dabikinės, Džiuginėnų, Izidoriaus Navidansko (Žemaičių botanikos), Johampolio, Juozapavo, Kretingos dvaro, Kruopių, Lomių, Mažeikių, Pajūrio, Pagryžuvio, Pašakarnio, Paškevičiaus, Plungės, Plinkšių, Raudonės pilies, Rietavo, Salantų, Šaukėnų, Šereitlaukio, Šilutės, Švėkšnos, Tytuvėnėlių, Trepų, Užvenčio, Vėžaičių, Vilkėno.
 
Sudėtiniai parkai
Pastaraisiais metais Lietuvoje išskiriama ir sudėtinių parkų grupė. Tokie parkai susideda iš dviejų dalių, kurios sukurtos skirtingais laikotarpiais ir skirtingų autorių. Šios dalys skiriasi ne tik architektūriniais sprendimais, bet ir želdinių sudėtimi. Dažniausiai tokias parkų dalis vieną nuo kitos skiria keliai, gatvės, pastatai, terasos, vandens telkiniai. Tarp tokių parkų yra Degaičių, Jurbarko, Renavo ir keletas kitų.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03