PARKŲ OR SODŲ KELIAS (LIETUVA)

Parengta pagal tekstą, publikuojamą Kultūros vertybių apsaugos departamento prie 
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos el. leidinyje http://www.heritage.lt
 
2001 m. birželio 8–13 d. Lietuvoje vyko apžvalginė ir situacijos įvertinimo misija „Parkai ir sodai / Lietuvos kraštovaizdžiai“. Misiją atliko Europos kultūros kelių institutas (Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė) ir Europos sodų ir kraštovaizdžio kultūros centras (Terasonas, Prancūzija). Misiją paruošė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.
 
Misijos dalyviai nurodė išskirtinę sodų ir kraštovaizdžio aspekto reikšmę Kultūros kelių programoje ir patikslino kai kurias Kultūros kelių veiklos savybes.
Misijos projektas buvo sukurtas Terasone 2000 m. rugsėjį per pirmąjį Rytų ir Vakarų Europos kraštovaizdžio architektų darbo seminarą, į kurį buvo susirinkę prancūzų, anglų, italų, vengrų ir lietuvių ekspertai. Seminare Lietuvos atstovas Alfredas Jomantas išsamiai pristatė Lietuvos parkus ir sodus.
A. Jomantas savo pranešime akcentavo, kad „Lietuvoje yra apie 1000 istorinių parkų ir sodų. Pusės jų struktūra labai pasikeitė daugiausia dėl to, kad jie neteko šeimininkų arba naudotojų, ir neteko ilgam. Žodžiu, jie metų metus buvo apleisti (pavyzdžiui, Belvederio parkas). Tai jokiu būdu nereiškia, kad jų negalima atgaivinti, jei pasikeis socialinės sąlygos. Toks teiginys paremtas dviem istoriniais parkais, kurie, išgyvenę labai sunkius laikus ir ilgai buvę apleisti, dabar atgauna grožį ir žavesį po darbų, kuriuos atlieka naujieji šeimininkai. Turimas galvoje Kairėnų parkas netoli Vilniaus ir Burbiškio parkas. Kokių 500 parkų dažniausiai apleisti architektūriniai ansambliai: labai dažnai tai buvusių kolūkių buvę administracijos centrai arba jau uždarytos mokyklos, arba dvarai, esantys toli nuo pagrindinių kelių. Kitų 500 parkų priežiūros sąlygos labai nevienodos. Tą patį galima pasakyti ir apie jų funkcionavimo lygį. Kelios dešimtys istorinių parkų prižiūrima daugmaž reguliariai: tai parkai, priklausantys mokslinėms organizacijoms (Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto botanikos sodai, Botanikos instituto parkas Verkiuose) arba atliekantys reprezentacijos funkciją (Prezidentūros parkas, Alytaus miesto parkas, Pasvalio miesto parkas), taip pat parkai, esantys kurortinėse vietovėse (Palangos botanikos parkas). Esama apie dvidešimt istorinių parkų, kurie pastarąjį dešimtmetį įgijo muziejų funkciją ir yra gerai prižiūrimi (Burbiškio, Kretingos, Rokiškio, Plungės, Rietavo parkai). Deja, reikia pripažinti, kad vykstant reformoms ir permainoms visų pirma švietimo ir kultūros srityje, istoriniai parkai, priklausę šioms organizacijoms, vis labiau apleidžiami dėl lėšų stokos. Laimė, Aplinkos ministerija, nacionaliniai ir regioniniai parkai, glaudžiai bendradarbiaudami su savivaldybėmis, ima šiuos parkus savo globon (pavyzdžiui, Platelių, Žagarės, Raudonės, Kurtuvėnų ir kitus parkus). Keletas dešimčių istorinių parkų grąžinta buvusių šeimininkų palikuonims, o kiti neseniai privatizuoti. Deja, labai nedaugelis jų pajėgia spręsti priežiūros arba restauracijos problemas. Blogiausia padėtis tuose parkuose, kurie priklauso bankrutuojančioms įmonėms: ansambliai dažnai būna išskaidyti dalelėmis arba rūmai privatizuoti tik su lopinėliu aplinkinės žemės. Keleto dešimčių parkų, priklausančių ligoninėms, padėtis labai nestabili ir problemiška, nes šios organizacijos neteko valstybės finansavimo jų priežiūrai. Žodžiu, daugelio parkų likimas susijęs su naujomis parkų funkcijomis, naujomis valdymo formomis, rėmimo formomis pasitelkus rėmėjus, turizmo vystymu ir teritorijų vystymo perspektyvomis.
Kalbant apie Lietuvos parkus, reikia pabrėžti vieną svarbų reiškinį: nevyriausybinės organizacijos ir nepriklausomi judėjimai labai palankūs parkų globai ir kūrimui. Viena iš didžiųjų palyginti naujų iniciatyvų pasireiškė 1989 m., kai 30 ha teritorijoje gyventojai nutarė pasodinti 7000 ąžuoliukų Tautiniam atgimimui atminti. Tokių iniciatyvų – dešimtys: Vaclovo Into akmenų parkas šalies šiaurėje, Skinderiškių dendrologinis parkas, Dainavos legendų parkas šalies pietuose, Europos parkas netoli Vilniaus, Izidoriaus Navidansko parkas. Parkams rodomą dėmesį šalies vakaruose (istorinė teritorija, vadinama Žemaitija, o istoriniuose tekstuose – Žemaitijos Kunigaikštyste) susistemino Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras. Portale „Žemaitijos muziejų, parkų kelias“ http://mpkelias.mch.mii.lt dešimtys parkų aprašyti angliškai ir lietuviškai, iliustruoti nuotraukomis bei planais.“
Lietuvoje parkų ir sodų kelio situacijos įvertinimo misiją atliko Mariachiara Pozzana (Italija), Marie-Paule Baussan (Prancūzija), Claudia Constantinesku (Rumunija). Misiją lydėjo p. Michelis Thomas-Penette’as, Europos kultūros kelių instituto direktorius.
Anot misijos dalyvių, nukeliautas maršrutas padėjo susidaryti nuoseklų ir išsamų įdomiausių situacijų ir pagrindinių Lietuvos parkuose egzistuojančių problemų vaizdą. Misijos dalyviai susitiko ir kalbėjosi su asmenimis, atsakingais už sodus.
Apibendrinant misijos rezultatus buvo akcentuota, kad lietuviai daugiausiai dėmesio skiria parkų ir sodų paveldo konservacijai ir restauracijai, suniokotoms istorijos liekanoms ir nerūpestingai atlieka vykdomus kraštovaizdžio darbus.
Įvertinus tai, kad dauguma aplankytų parkų ir sodų priklauso valstybei, iškilo bene svarbiausias klausimas: ar tikrai Lietuvoje pakanka politinės valios artimiausiu metu imtis nuoseklios veiklos parkų restauravimo, tvarkymo, populiarinimo, pritaikymo turizmo reikmėms, žmonių poilsiui srityje. Ar bus tam pasitelkiami valstybės remiami projektai?
Vienintelis teigiamas atsakymas misijos metu gautas iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, nors šias problemas spręsti privalo ir už teritorijų tvarkymą, žemės ūkį, finansus atsakingos ministerijos.
Misijos metu buvo akcentuota ir tai, kad Lietuvoje dar kol kas nėra pakankamai išvystytas asociacijų sektorius, kuris galėtų būti valstybės partneris arba patikimas projektų teikėjas. Šis sektorius, reikalui iškilus, dar negali pasipriešinti valdžiai ir nedaro įtakos politiniams sprendimams.
Akcentuota, kad žemės ūkio peizažų, gamtinių parkų, dvasinių kraštovaizdžių, istorinių parkų identiškumas glūdi gamtoje, taip pat ir valstiečių darbo archaiškame pobūdyje, kuris atsispindi Vidurio Lietuvos erdviose lygumose, kur laukuose bemaž nematyti jokių žemės ūkio mašinų ir kur, atrodo, dalis darbo atliekama rankomis. Kaimo namai „primityvūs“. Regis, viskas sukasi apie minimalų šeimos ūkį.
Misijos dalyviai konstatavo, kad būtina susimąstyti apie galimybę išsaugoti dvasinį ir fizinį aplankytų vietų identiškumą (kraštovaizdžio, istorinių ir gamtinių parkų, architektūros, ypač medinės). Akcentuota, kad kraštovaizdžiui gresia globalizacijos pavojus, ypač Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, kur yra puiki augalija ir architektūra ir kur akivaizdi suvienodinimo rizika.
 
Marie-Paule Baussan, misijos metu kalbėdama apie želdinių paveldo svarbą ir tvarkymą, akcentavo, kad norint suprasti lietuvių rūpestį, stengiantis išsaugoti želdinių paveldą, reikia atsiminti ir tokius istorinius aspektus: Lietuva apkrikštyta vėlai (XIV a.). Šventųjų girių vietoje atsirado dideli parkai.
Antra, daugelis šalies miškų buvo iškirsta, ypač sovietinės okupacijos metais, didžiuliuose plotuose kuriant kolūkius. Dalis šios žemės jau nebedirbama. Minėti laukai atrodo nykiai – sakytum nupjauti kertamąja mašina, it suplėšyti. Horizontas begalinis. Kalvoto reljefo nedaug ir tik šen bei ten žvilgsnis užkliūva už menkų medžių guotų. Anot jos, Lietuvoje itin aktuali kraštovaizdžio, parkų kūrimo, priežiūros specialistų mokymo problema. Čia nėra nei tikros kraštovaizdžio, nei sodininkystės mokyklos. Šių mokymo įstaigų sukūrimas – pirminė sąlyga norint garantuoti šalies ateitį kraštovaizdžio srityje.
Visuose parkuose, kuriuos aplankė misijos dalyviai, buvo aišku, kad reikia gelbėti medžius, nuosekliai dirbti parkų restauravimo srityje. Anot misijos dalyvių, Lietuvos fitosanitarijos agentūros sukūrimas būtų labai naudingas ir visiškai pateisinamas.
 
Claudia Constantinesku atkreipė dėmesį į lietuvių polinkį tvarkyti kraštovaizdį, ar jis būtų paverstas daržu, ar sodu, individualios meditacijos vieta, ar karališku parku.
Lietuva – šalis, kur mažas gyventojų tankumas ir jie išsibarstę įvairiame kraštovaizdyje. Anot Claudijos Constantinesku, įspūdingas kiekis aukštuomenės sodų liudija ne tik apie Lietuvos kultūrinius ryšius jos šlovingiausiu laikotarpiu, bet ir apie „filtrus“, kuriuos ji sugebėjo pritaikyti, kad savaip pakeistų didžiųjų Europos kraštovaizdžio mokyklų įtaką.
Palangos parkas (1897 m.), kurį suprojektavo ir sukūrė prancūzų architektas Eduardas Fransua Andrė ir jo sūnus Renė Eduardas Andrė, yra pavyzdinė išimtis. Palangos miestas išsikėlė užduotį finansuoti parko, įrašyto pirmuoju numeriu į saugomų Lietuvos parkų sąrašą, priežiūrą ir sutvarkymą. Jie surado labai efektyviai dirbantį ir rūpestingą parko direktorių.
Ta pačia prasme Lietuvos kontekste paminėta ir kita išimtis – Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus parkas, kuris labai gerai prižiūrimas ir pritaikytas turizmui. Čia yra lankytojų priėmimo struktūra, veikia mažas geologijos muziejus, yra kokybiškų leidinių.
Misijos metu buvo atkreiptas dėmesys ir į naujuosius privačius parkus, akcentuota teigiama jų patirtis. Vienas iš tokių parkų – Grūto (Sovietinių skulptūrų parkas-muziejus). Čia beveik nepriekaištinga priežiūra, objektas pritaikytas turizmui, dirba lankytojus aptarnaujantys žmonės, įrengtas muziejus, pasirūpinta vaikų priežiūra, sutvarkyti ženklai.
Pavyzdingai tvarkomasi ir Europos parke (Europos centro muziejuje). Čia veikia 1991 m. įkurtas šiuolaikinis meno muziejus po atviru dangumi (šeimininkas dailininkas Gintaras Karosas). Muziejuje jau eksponuojami iškilių menininkų Denniso Oppenheimo, Magdalenos Abakanowicz, Mircea Puscaso, Makoto Ito ir daugelio kitų kūriniai.
Aplankius privatų Orvidų muziejų-sodybą, akcentuota, kad valstybės įsikišimas galėtų paskatinti sutvarkyti sodybos prieigas.
Claudios Constantinesku požiūriu, vietinio lygio veikėjai labiau negu tie, kurie dirba nacionaliniu mastu, suinteresuoti ir yra įsitraukę jei ne į parkų išsaugojimą, tai bent į minimalią jų priežiūrą. Būtent vietiniu lygiu pastebimas ir susidomėjimas įvairiais projektais: turistiniais, pastatų pritaikymo ar net jų statybos, kultūrinės veiklos (Palangos „Nakties serenados”), šiltadaržių atkūrimo (nors jie ne visuomet tampa tikrais daigynais parkui, bet veikiau sudaro nedidelį papildomų administracijos pajamų šaltinį).
Vietinio lygio parkų administracija stengiasi įtraukti pilietinę visuomenę į projektus, pavyzdžiui, vaikų sensibilizacija, vietinės bendruomenės dalyvavimas tvarkymo darbuose, tačiau tai vis dėlto lieka tarsi savotiška „laistytuvo politika“. Išskyrus mokomąsias miesto mokyklų suorganizuotas ekskursijas į geologijos parką ir keletą iškylautojų dviratininkų, važinėjančių parko alėjomis, Lietuvos parkuose lankytojų nedaug.
Regionai ir savivaldybės parkų problemas turėtų spręsti sudarydami programas ir projektus, kurių tikslas – įvertinti „gamtinį“ paveldą, kuriuo jie turės rūpintis, remdamiesi kraštovaizdžio architektų pasiūlymais ir tyrinėjimais, nes jiems vieniems dažnai sunku rasti geriausią sprendimą.
Akcentuota, kad ne mažiau svarbu suderinti vietinių gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo poreikį su turistinės pasiūlos įvairiapusiškumu, kurio tikisi svečiai.
Valdžios institucijos neturėtų užmiršti ir problemų, kurios gali kilti įgyvendinus projektus. Praktika rodo, kad po didesnės ar mažesnės programos, susijusios su parkais, įgyvendinimo dažnai iškyla problemų, į kurias nebuvo atsižvelgta parengiamuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, kaip projektas prigis konkrečiame geografiniame ir ekonominiame kontekste, kokių tam reikės investicijų, kokios bus eksploatavimo pasekmės (išlaikymas, ilgalaikė atsakomybė, darbuotojų darbo kokybės ir profesinio lygio kėlimas) ir kokia bus projekto rinkodara bei komunikacija. Tai ypač būdinga šalims, kurių ekonominė situacija kinta.
 
Mariachiara Pozzana atkreipė dėmesį į tą faktą, kad Lietuva yra šalis, kurioje sparčiai plėtojamas turizmas. Ateityje, vystydama šią gana pelningą ūkio sritį, ji turės išnaudoti tiek istorinių, tiek gamtinių parkų teikiamas galimybes.
Misijos dalyviams aplankius septyniolika Lietuvos parkų, M. Pozanna akcentavo, kad jie visi labai įdomūs tiek istoriniu, tiek gamtiniu, tiek ir architektūriniu požiūriu. Jų priežiūros sąlygos labai skirtingos. Dauguma parkų yra apleisti, jiems gresia didelis pavojus. Tokios didelės apimties paveldui atkurti reikalingos tokio pat masto politinio, ekonominio ir techninio pobūdžio priemonės.
Beveik visi parkai yra valstybiniai ar bent jau iš dalies valstybiniai. Ši aplinkybė gali palengvinti restauravimo procesą. Bet keletu atvejų, pavyzdžiui, Lentvario mišrios nuosavybės parko, valstybei daryti kokią nors įtaką daug sunkiau.
Pasigesta informacijos, diskusijų parkų tvarkymo ir pritaikymo turizmui, poilsiui klausimais žiniasklaidos priemonėse.
Anot misijos dalyvių, ateityje tikslinga Lietuvoje vietiniu ir tarptautiniu lygiu giliau išanalizuoti šiuos su parkais susijusius klausimus: panaudojimas ir vadybos politika; kultūriniai projektai; pritaikymas turizmui; dendrologinių kolekcijų kūrimas; naujų amatų mokymas; vietovių ryšys su aplinka; parkų lankymo galimybės; informacija ir aiškinimas; kultūrinių ir turizmo projektų globalumas; ilgalaikis teritorijos tvarkymas.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03