PAEŽERIŲ DVARO PARKAS

Adresas: Paežerių k., Raudėnų sen., Šiaulių r.
Plotas – 4 ha.
 
Paežerių dvarą ir mišrų parką įkūrė Pavenčių dvarininkas Gurskis. 1992 m. S. Gasparavičienės parengtoje istorinėje pažymoje apie senąją Paežerių dvaro sodybą rašoma, kad Paežerių dvaro rūmus supo 1900–1905 m. sukurtas, garsaus to meto Lietuvos pomologo Zaleskio suprojektuotas parkas. Anot R. Aftanazio, parkas paežerėje užėmė 500 m ilgio ir 300 m pločio sklypą. Į jį Zaleskis buvo įkomponavęs ir prieš tai čia augusį parką bei sodą.
Ilga medžiais apsodinta alėja, pereinanti į kelią, jungė Paežerius su gretimu Juozapavos dvaru. Parke augo retų rūšių kedrai, tuopos ir, kaip spėjama, iš Kuršėnų atvežti maumedžiai. Prieš rūmus buvo įrengtos dvi apvalios klombos ir gazonai. Viename iš jų stovėjo mūrinė atvira altana, kurios stogą prilaikė kolonos. Iš čia atsiverdavo puikus vaizdas į ežerą.
Po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo išparceliuotas ir Gurskiams liko tik dvaro sodyba, parkas ir ežeras. 1981 m. dvaro rūmai ir parkas atiteko Pavenčių cukraus fabrikui. Rūmai buvo gana gražiai pritaikyti fabriko reprezentaciniams renginiams bei svečių priėmimams, neblogai išsilaikė iki šiol. Greta pastatyti 2 nauji namai, kurie buvo naudojami fabriko darbuotojų poilsiui. Dabar parko teritorijoje planuojama įkurti tarptautinį jaunimo centrą.
Paežerių parkas – labai gražioje vietoje. Nuo rūmų pusės atsiveria puikūs vaizdai į ežerą ir gretimas apylinkes. Tačiau parkas pastaraisiais metais ne visai tinkamai prižiūrimas. Erdvinę jo struktūrą apgadino sovietmečiu melioratorių pakeltas ežero vandens lygis. Tada buvo užtvindyta dalis parko.
Nuo 1958 m. Paežerių parką pradėjo saugoti valstybė. 1986 m. jis buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Parke iki šiol greta vietinių medžių – klevų, liepų, ąžuolų, uosių, beržų, drebulių, guobų, eglių – auga ir egzotiniai: glaustašakės kalninės guobos, europiniai maumedžiai, didžialapės ir europinės liepos, paprastieji kaštonai.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03