KELMĖS DVARO PARKAS
 
Kelmės rūmų ir parko fragmentas. Nuotrauka iš Kelmės muziejaus archyvoAdresas: Dvaro g. / Prūdo g., Kelmė.
Plotas – 15,2 ha.
Nuo XV a. Kelmė buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaras. XV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Kelmės dvarą padovanojo Jonui Kontautui. Po kiek laiko Kelmė atiteko Bartoševičiams, vėliau – Hlebavičiams, o po 1549 m. giminystės ryšiais – kunigaikščiams Solomereckiams. Yra išlikęs 1574 m. rugpjūčio 10 d. surašytas Kelmės dvaro inventorius [ištisinis tekstas pateikiamas K. Jablonskio knygoje „Istorijos archyvas, XVI a. (Lietuvos inventoriai, t. 1, 1934, skilt. 209–216)]. Iš jo matyti, kad tuo metu Kelmės dvare buvo namai su dviem seklyčiomis, su iš abiejų pusių pristatytais prieangiais. Inventoriuje aprašoma ir klėtis, kepykla, svirnas, kiti dvaro pastatai.
1591 m. dvarą iš Solomenereckio nupirko Šiaulių vietininkas Jonas Gruževskis. Gruževskių giminė čia šeimininkavo iki pat 1940 m. Tais metais našlė Gabrielė Gruževskienė su dukromis Zofija ir Adolfina buvo išvarytos iš dvaro. Jos laikinai (iki 1941 m. trėmimų) glaudėsi pas buvusį samdinį. Paskutinysis Kelmės dvaro savininkas Jonas Gruževskis žuvo pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais. Iš pradžių Kelmės dvarui priklausė labai daug žemės, tačiau po įvairių pertvarkymų, po to, kai buvo konfiskuota dalis Juliaus Gruževskio, kuris dalyvavo 1831 m. sukilime, turto, dvarui liko tik 4800 margų (margas – 56 arai) žemės.
Spėjama, kad didžiulį dvarą prie užtvenkto Vilbėno pastatė pirmieji Kelmėje pradėję šeimininkauti Gruževskiai. Dvaro kompleksas priskiriamas XVI a. pab.–XX a. pr. architektūrinę, urbanistinę, kraštovaizdinę vertę turinčioms dvaro sodyboms. Jis yra Kelmės miesto šiaurinės dalies pakraštyje. Pastatų adresas: Dvaro g. 3, 5, 7 ir Prūdo g. 7, 8, 11.
Kelmės dvaras – vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių senųjų tipiškų baroko stiliaus provincijos dvarų.
Šio dvaro sodyba atspindi ryškiausius dvarų architektūros, statybos, parkų kūrimo bei ūkininkavimo raidos bruožus Lietuvoje. Tai didelė išbaigtos kompozicijos dvaro sodyba, kurioje gausu autentiškų pastatų, želdinių ir vandens telkinių.
Gruževskiams priklausę rūmai pastatyti apie 1780 m. Fasade raiškus aukštas stogas su pakopa ir stoglangiais. Centrinėje dalyje jį kerta mezozinas su plastišku barokiniu frontonu, kurį puošia voliutos ir reljefinis herbas. Rūmų pastatas vienaaukštis, stačiakampis (beveik kvadratinis), sienos 3–4 metrų storio iš akmens ir plytų. Gruževskių laikais kambarių čia buvo nedaug, bet visi labai dideli. Sienos lygios, grindys ąžuolinės, krosnys senos, koklinės. Rūmuose buvo įrengtas nemažas prieškambaris, didžiulis valgomasis su šešiais langais. Į saloną būdavo patenkama iš prieškambario. Salonas rūmuose buvo didžiausias kambarys, kvadratinis. Rūmai turėjo šešis svečių kambarius, biblioteką.
Dvaro baroko stiliaus apstatymas neišliko. Žinoma, kad paskutiniaisiais Gruževskių valdymo metais rūmų salonas ir biblioteka buvo apstatyta XIX a. stiliaus raudonmedžio baldais.
Kelmės dvare buvo daug unikalių kolekcijų. Vertingiausia iš jų – monetų, kurioje būta graikų, romėnų pinigų. Garsėjo generolo Jurgio Gruževskio biblioteka, kurioje buvo apie 5 tūkst. tomų knygų. Čia taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių, XVII–XVIII a. lenkų klasikų kūrinių, knygų įvairiomis kitomis kalbomis. XX a. pradžioje šis rinkinys atiduotas Vilniuje veikusiai Vrublevskio bibliotekai. Žinoma, kad šiuose rūmuose buvo ir daugiau vertingų daiktų: senų sidabrinių stalo servizų, auksu padabintas didelis balto porceliano servizas, skirtas keturiasdešimt aštuoniems asmenims. Iš didžiulio dvaro komplekso išliko rūmai, vartai-pastatas, du namai, svirnas, buvusi spirito varykla, kumetynas, vandens malūnas, parkas (mūriniai rūmai ir puošnūs arkiniai vartai – respublikinės reikšmės architektūros paminklai).
Architektūriniu ir funkciniu požiūriu labai įdomūs 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti dviaukščiai dvaro vartai. Tai kvadrato formos dviejų aukštų statinys, kurio apačioje įrengtas įvažiuoti į dvarvietę skirtas bromas. Šis pastatas anksčiau buvo sujungtas su dvaro teritoriją juosusia mūrine siena. Priešais dvarą buvo antra įvažiavimo arka, tačiau jos vietoje nėra išlikusių jokių žymių.
Vartai stovi dvarvietės žemutinėje terasoje, prie kelio, jungiančio sodybą su miestu. Vartų paskirtis keleriopa. Pirmiausia tai reprezentacinis įvažiavimas į sodybą. Be to, anksčiau vartų pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas su vieta bausmėms vykdyti, antrajame aukšte – biblioteka su siaura arkada orkestrui. Vartų arką gaubia į impostą atremtas archivoltas, ją supa dvigubi piliastrai, užbaigti tiesiu antablementu. Antrojo aukšto langus pabrėžia trikampiai, o imitacines angas – segmentiniai sandrikai. Vartus dengia gražaus silueto laiptuotas piramidinis stogas. Tokių monumentalių, stilingų barokinių dviaukščių vartų kituose dvaruose nebuvo.
Pastaraisiais metais restauruota dvaro vartų medinė stogo konstrukcija, perdengtas stogas keraminėmis čerpėmis, įrengta lietaus vandens nuvedimo sistema. Restauruoti fasadai, įrengta lauko akmens nuogrinda, restauruotas lauko akmens grindinys antvartinio pastato dalyje. Apie pastatą suformuotas buvęs žemės paviršiaus lygis. Restauravimo projekto autorė architektė R. Smilgevičiūtė.
Kelmės dvaras garsėja ir tuo, kad būtent čia pirmiausiai Lietuvoje prasidėjo 1831 m. sukilimas. Kovo 25 d., anksčiau negu buvo planuota, sukilėliai užėmė Kelmę, paleido į rekrūtus paimtus valstiečius ir susirinkus miestelėnams paskelbė apie prasidėjusį sukilimą. Kovo 26 d. jungtinės sukilėlių pajėgos užpuolė Raseinius. Raseinių apskrityje Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis buvo vienas iš sukilimo vadų. Jis skyrė lėšas, kad būtų suformuotas ulonų pulkas, kartu su kitais sukilimo vadais kovo 26 d. užėmė apskrities centrą Raseinius, buvo sudarytos laikinosios vyriausybės narys (F. Sliesoriūnas. „1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje“).
Kelmės dvaro parką šalia Vilbėno upelio (Kražantės intakas) XVII a. viduryje įkūrė ir beveik 400 metų puoselėjo Gruževskiai. 1898 m. Juozas Pavlovičius buvo parengęs parko pertvarkymo projektą.
Kelmės parkas 1986 m. paskelbtas gamtos paminklu. Tai ryškius baroko bruožus išlaikęs geometrinis (šis stilius čia vyrauja) parkas. Panašių parkų Lietuvoje yra išlikę tik vienetai. Į atskiras taisyklingas dalis jį suskaido stačiais kampais susikertančios alėjos. Barokinio stiliaus vienaaukščiai rūmai pastatyti ant pakilimo. Už jų atsiveria puikus vaizdas į apatinėje parko terasoje esantį gana didelį tvenkinį. Parke įrengta apžvalgos kalvelė, nuo kurios atsiveria malonūs akiai parko vaizdai, tvenkinio bei už jo esančio Kelmės miesto panorama. Priešais rūmus yra palyginti nedidelė, taisyklingos formos parterinė dalis. Dauguma šiuo metu augančių galingų vietinių medžių (ąžuolai, klevai, liepos, uosiai) yra senojo parko palikimas. Iš introducentų, kurių čia yra 14 rūšių, paminėtini paprastieji kaštonai, baltažiedžiai vikmedžiai, didžialapės liepos, pilkasis riešutmedis, europinis maumedis. Alėjose, medžių eilėse ir medynuose vyrauja mažalapės liepos ir paprastieji klevai. Medynų pakraščiuose auga pavienės eglės, ąžuolai, iš kurių išsiskiria seni ąžuolai kompozicijos ašyje, taip pat baltosios ir kanadinės tuopos, uosiai, karpotasis beržas, kalninė guoba, kiti medžiai. Didžiausia parko puošmena – už rūmų esantis didelis tvenkinys ir trys mažesni tvenkiniai bei apžvalgos kalnelis, esantys senajame parke. Vienas tvenkinys yra lašo formos.
Nuo 1958 m. Kelmės parkas pradėtas saugoti valstybės. 1986 m. jis paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.
1996 m. gruodžio 23 d. Kelmės dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G16K). Šiam valstybės saugomam sodybos kompleksui dabar priklauso rūmai, vartai-pastatas, du namai, svirno ir spirito varyklos pastatai, kumetynas, vandens malūnas ir parkas.
Pastaraisiais metais Kelmės parkas neblogai prižiūrimas (ypač prieš rūmus esanti parterinė dalis). Menkiau tvarkoma parko dalis šalia mažųjų tvenkinių ir apžvalgos kalnelio. Apleisti ir tvenkinėliai.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03