JURBARKO DVARO PARKAS

Jurbarko parko planas
Adresas: Vydūno g. 19, Jurbarkas.
Plotas – 29,76 ha.
 
Jurbarkas – 96 km į vakarus nuo Kauno, prie Imsrės, Mituvos ir Nemuno upių. Šios vietovės istoriniuose šaltiniuose pradedamos minėti dar XIII a. Žmonės čia gyveno dar seniau. Šis kraštas itin svarbus buvo kovų su kryžiuočiais metais. Nuo XIV a. Jurbarkas – karališkasis dvaras, kurį valdė karalienės. Iš jų labiausiai žinoma LDK Žygimanto II žmona Bona. Vėliau čia šeimininkavo Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila. Po 1795 m. Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui, o nuo 1840 m. perėjo valdžios nuosavybėn. 1846 m. caras Jurbarką paskyrė kunigaikščiui Vasilčikovui (jo giminė dvarą majorato teisėmis valdė iki nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje).
Vasilčikovai savo dvarą suformavo kairiajame Mituvos upės krante, senojo, XVIII a. įkurto Jurbarko parko teritorijoje. Spėjama, kad šioje teritorijoje anksčiau buvo ir Zubovo dvaras. Vasilčikovai čia pastatė stilingus rūmus, du fligelius. Pietiniame gyveno tarnai. Šiaurinis fligelis buvo įrengtas prabangiau, juo naudojosi kunigaikščio šeima ir svečiai. Netoli nuo šiaurinio fligelio buvo pastatyta nedidelė, tačiau gana puošni cerkvė. Vasilčikovai, formuodami dvarvietę, šiaurinėje dalyje gerokai išplėtė parką, aptvėrė jį raudonų plytų tvora. Prie rūmų buvo galima privažiuoti pro dvejus aukštus, plačius geležinius vartus. Kai dvare gyvendavo šeimininkai, pašaliniams į aptvertą teritoriją patekti būdavo griežtai draudžiama.
Vakarų pusėje prie parko stovėjo dvaro urėdo namai. Netoli nuo jų buvo pastatytas atskiras mūrinis namas dvaro administracijai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia gyveno ir kūrė iškilus tarpukario metų Lietuvos skulptorius Viena iš kunigaikščių Vasilčikovų dvaro rūmų oficinų (šiuo metu – Jurbarko krašto muziejus) Jurbarko parko teritorijoje. S. Platūkio nuotraukaVincas Grybas (skulptūros „Žemaitis“ Raseiniuose, S. Daukanto paminklo Papilėje ir daugelio kitų kūrinių autorius). Paminkliniame name, kur gyveno skulptorius, veikia Vinco Grybo memorialinė ekspozicija.
Vasilčikovų laikais dvarvietėje būdavo rengiama nemažai švenčių, į kurias suvažiuodavo kunigaikščiui artimi žmonės. Prieš kiekvieną tokį susibūrimą parkas būdavo gerai išvalomas, per Mituvos upelį padaromas naujas balto beržo tiltelis. Kitame Mituvos krante buvo graži lanka, augo jaunas, apie XIX a. aštuntą dešimtmetį Vasilčikovų pasodintas pušynėlis. Čia buvo pastatyta pavėsinė „Baravykas“, padaryta keletas suoliukų. Gražiai prižiūrimame jaunuolyne augindavo fazanus. Pušynėlyje aplinkiniams gyventojams taip pat būdavo draudžiama lankytis. Šalia rūmų buvęs parkas garsėjo kelių kvadratinių metrų dydžio akmeniu.
Kunigaikščiai rūpinosi ir Mituvos kilpoje buvusiu Smulkučių šileliu. Ši poilsio zona buvo atvira vietiniams gyventojams.
Dvaras garsėjo vaismedžių sodu, šiltadaržiais.
Po 1918 m. vasario 16 d. Vasilčikovų dvarvietė kartu su abiem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės“ draugijos įkurtai Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei.
Šiandien parke, abipus parterio, stovi dvi vienodos simetriškai išsidėsčiusios vėlyvojo klasicizmo buvusios dvaro oficinos (centrinių rūmų sparnai). Dvarvietėje veikia Jurbarko krašto muziejus.
Neseniai suremontuota ir dalinai muziejaus reikmėms pritaikyta šiaurinė oficina. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų su pastoge. Viduje išlikęs puošnaus medžio dekoro interjeras. Atliekant darbus sustiprintos ir restauruotos fligelio pastogės perdangos. Medinės drožybos lubos išsaugotos. Muziejaus rinkinių saugykloje įrengtos medinės grindys.
Buvusio dvaro parkas šiandien siaura juosta nusidriekęs kairiąja Mituvos upės pakrante. Švelniai banguoto reljefo parko teritorija sudaro apie 30 ha ir yra mišraus suplanavimo. Geometriškai sutvarkytoje centrinėje parko dalyje įrengtas apskritas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa. Už parterio šios alėjos ašyje stovi paminklas skulptoriui V. Grybui. Jis pastatytas buvusių parko rūmų, kurie sunaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą, vietoje. Į šiaurę nuo parko centrinės dalies auga tankūs medynai. Parko šiauriniu pakraščiu eina ilga, plati, lenkta pasivaikščiojimo alėja. Ji įsilieja į alėją, supančią parką iš rytų. Prie pietinės parko ribos prisišlieja geometriška aikštelė, kurioje buvo laidojami Antrajame pasauliniame kare žuvę kariai.
Dešiniajame Mituvos upės krante miško parkas pasiekiamas pėsčiųjų tilteliu. Už pakrantėje augančių natūralios kilmės medynėlių driekiasi plati pievos juosta, kuri supa vingiuoto kontūro ir išraiškaus silueto miško parko masyvą.
Didelę dalį parko medynų sudaro klevai, liepos, beržai, ąžuolai, skroblai. Prie alėjos auga daug europinių maumedžių. Miško parko pakraštyje svetimžemių medžių taip pat yra.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03