DŽIUGINĖNŲ DVARO  PARKAS
 

 
Džiuginėnų dvaro pagrindinio pastato fragmentasAresas: Telšių r.. Gadūnavo sen.. Džiuginėnų k.
Plotas: 11.8 ha.
Džiuginėnai – buvusi dvaro sodyba, apie 4 km nuo Telšių, prie legendinio Džiugo piliakalnio, į pietus nuo Džiuginėnų–Germanto kelio, prie Durbino upelio. Ši vietovė žinoma jau nuo XVIII a. antros pusės. Tada dvarą valdė Gorskių šeima. 1791 m. Džiuginėnus įsigijo Žemaičių rotmistras Liudvikas Baltramėjus Gurskis (1749–1815). Liudvikas Gurskis buvo žymus valdininkas, Žemaičių Kunigaikštystėje užėmė įvairias aukštas pareigas. Iš Liudviko Gurskio Džiuginėnus paveldėjo jo sūnus Aleksandras (1798–1855), po to Džiuginėnų savininku tapo jo anūkas Zigmantas (1827–1868). Vėliau, vedęs Zigmanto Gurskio dukrą Vandą Teresą (1864–1914), dvaro šeimininku tapo chirurgas iš Varšuvos Severinas Fabijonas Perkovskis, iš kurio Džiuginėnus paveldėjo jo vaikai.
Dvaro centrinis pastatas iškilo XVIII a. antroje pusėje. Jis buvo pastatytas iš maumedžio medienos. Tai vieno aukšto, platus, stačiakampis statinys. Jo vidus buvo įrengtas paprastai, bet skoningai. 1860 m. tais laikais garsi memuarų autorė Gabrielė Puzynina rašė, kad lankėsi Džiuginėnuose ir šiuo dvaru buvo sužavėta. Anot jos, centrinio dvaro pastato didžiajame salone buvo fortepijonas, keli Liudviko Pilypo laikų stiliaus baldų komplektai, daug paveikslų (spėjama, kad tai buvo kopijos), portretų (tarp jų ir Tado Kosciuškos, Adomo Mickevičiaus), seno porceliano ir sidabro indų. Panašus interjeras čia išsilaikė visą XIX a.
Dvaro archyvas rūmuose buvo saugomas nuo XVI a. (vertingų dokumentų būta apie 2 tūkst. vienetų). 1940 m. šį archyvą ir vertingiausius daiktus iš dvaro išvežė. Tolesnis jų likimas nežinomas.
Iki 1939 m. Džiuginėnų dvaras buvo vienas iš geriausiai prižiūrimų dvarininkų rezidencijų Žemaitijoje. Čia jaunystėje gyveno rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė) (1845–1921), daug laiko praleido dailininkas, kraštotyrininkas Juzefas Perkovskis (1896–1940).
Džiuginėnų dvaro parkas įkurtas XIX a. Išliko tik atskiri jo fragmentai. Minėta Gabrielė Puzynina atsiminimuose rašo, kad Džiuginėnų parkas buvo įspūdingas. Anot jos, XIX a. čia natūrliai augo ąžuolai, maumedžiai, kaštonai, klevai, uosiai, kiti medžiai, prie centrinio dvaro pastato buvo didžiulis gėlynas. Pro dvaro langus galėdavai matyti nuostabius legendinio Džiugo piliakalnio vaizdus.
R. Aftanazis knygoje „Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej“ (t. 3) kartu su kitais žymiausiais Žemaitijos parkais mini ir Džiuginėnų. R. Aftanazis, kaip ir G. Puzynina, Džiuginėnų parką apibūdina kaip natūralų, kuriame auga ir keletas šimtamečių ąžuolų. Parkas fiksuotas XIX a. II p. dvaro sodybos plane. Pagrindinės vizualinės ašys buvo orientuotos į Džiuginėnų piliakalnį, kurį supo tvenkinys. Jis virtęs krūmų priaugusia pelke.
XIX a. parkas didele augalų įvairove nepasižymėjo, tačiau kiekvienas medis ir krūmas žavėjo savo laisva, nepakartojama forma. Parkas neturėjo detalaus plano. Priešais prieangį buvo dekoratyviniais krūmais apsodintas gazonas. Takeliai ir alėjos vingiavo tarp medžių, parke buvo keletas įvairiaspalvėmis gėlėmis šiltu metų laiku pasipuošiančių pievelių, čia puikavosi kelios medžių grupės. Ypač daug gėlių augo prie gyvenamojo namo. Netoli pagrindinio dvaro pastato į viršų stiebėsi seni kaštonai, klevai, uosiai, keturi maumedžiai, kurie buvo pasodinti įamžinant S. Perkovskio keturių vaikų gimimą. Pagal kompoziciją Džiuginėnų parkas priskiriamas mišrių parkų grupei. Išlikę tik pavieniai parko fragmentai. Iš jų šiandien gana sudėtinga atkurti visą parko kompozicijos vaizdą.
1999 m. inventorizacijos metu sudarytas parko introdukuotų medžių ir krūmų sąrašas. Šiuo metu parke iš vietinių medžių auga mažalapė liepa, paprastoji eglė, kalninė guoba. Be savaiminių rūšių medžių, parką puošia ir europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, platanalapiai klevai.
Atstatytame centriniame dvaro pastate veikia Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspozicija, pasakojanti apie šio dvaro istoriją, rašytoją Žemaitę, krašto kultūros tyrinėtoją, dailininką Juzefą Perkovskį.
Parką prižiūri Gadūnavo seniūnija. Parko fragmentai turi istorinę ir kraštovaizdinę vertę. Vertingiausi parko elementai, dalys – planinės, erdvinės struktūros fragmentai, kuriuos formuoja želdynas (vertinga dendrologinė želdyno sudėtis), kelių tinklo fragmentai.
2003 m. kovo 14 d. istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę vertę turinti Džiuginėnų dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G346K). Sodybos kompleksui priklauso: ponų namas (rekonstruotas XIX a. I p., XX a. pr., restauruotas 1982 m.), parko fragmentai, virtuvė (XIX a. I p.), ledainė (XIX a. I p., atstatyta 1996 m.), daržinė (XIX a. II p.).

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03