PANEMUNĖS (VYTĖNŲ, GEDGAUDŲ) PARKAS
Adresas: 
Panemunės (Vytėnų, Gedgaudų) parkas
Adresas: Pilies I k., Skirsnemunės sen., Jurbarko r.
Plotas – 15,62 ha.
 
Panemunės (Vytėnų, Gelgaudų) pilies kompleksas – Pilies I kaimo pietinėje dalyje, dešiniajame Nemuno krante. Pilies kalva apjuosta penkiais kaskadiniais tvenkiniais. Kompleksas turi architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę. Panemunė – viena įspūdingiausių rezidencinių renesanso pilių Lietuvoje, priskiriama XVII a. pradžios mūrinėms pilims. Čia buvo gyvenamieji, ūkiniai pastatai. Pilis buvo skirta ne gynybai, o didiko šeimos gyvenimui.
Manoma, kad rūmai (pilis) galėjo būti pastatyti pagal Vilniaus žemutinės pilies architekto Petro Nonharto projektą. Jie iškilo 1604–1610 m., rekonstruoti 1649 m., 1753 m. Nuo XVI a. vidurio šioje vietoje buvo Stankevičių-Bilevičių dvaras, kurį nusipirko Stepono Batoro laikais į Lietuvą iš Vengrijos atvykęs Janušas Eperješas. Iki 1831 m. dvarą valdė žinomi to meto didikai Gelgaudai. Jie iš pagrindų suremontavo pilį ir joje įkūrė savo rezidenciją. Pralaimėjus 1831 m. sukilimui, Rusija Gelgaudus paskelbė valstybiniais nusikaltėliais, 1833 m. dvaras ir pilis buvo nusavinti. 1867 m. kompleksas jau priklausė dvarininkui Puslovskiui. Jo rūpesčiu pilis buvo iš dalies rekonstruota. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvaras lenkų tradicija buvo vadinamas Zamkaus pilimi. 1925 m. jis atiteko valstybei, 1929 m. buvo parduotas iš varžytinių kunigui A. Petraičiui. Pagal jo testamentą vėliau pilis atiteko vienuoliams seleziečiams. Jiems valdant pastatai ėmė griūti. Kurį laiką pilį globojo Švietimo ministerijos Archeologijos komisija. Buvo parengtas rekonstrukcijos projektas (autorius A. Mošinskis), bet jam įgyvendinti lėšų nesurasta. Po Antrojo pasaulinio karo pilis restauruota pagal architektų J. Šeiboko, A. Umbraso ir Ž. Simonavičiaus projektą. 1959 m. išvalyti aplink pilį esantys tvenkiniai, sutvarkytos užtvankos. Tais pačiais metais pilis paskelbta respublikinės reikšmės paminklu. Iš dvaro pastatų išliko pilies rūmai su dviem bokštais, nedidele laidojimo koplytėle. Architektūroje ryškios statybos ir rekonstrukcijų laikotarpiams būdingų stilių srovės: renesansas, barokas, klasicizmas. 1998 m. konservuoti rytinio korpuso išlikusio mūro (vieno iš seniausio) fragmentai, atkurtas jo tūris (įrengtos perdangos, keraminėmis čerpėmis uždengtas stogas).
Parkas – sudėtinė Panemunės pilies komplekso dalis. Manoma, kad Vytėnų pilies parkas įkurtas XVII a. I pusėje ir buvo keletą kartų rekonstruotas. Parko teritorijoje yra trys apžvalgos aikštelės, šalia pilies – penki tvenkiniai.
Vytėnų parkas – puikus peizažinio parko pavyzdys. Penki parko tvenkiniai, kalvotas reljefas ir pilis palieka neišdildomą įspūdį.
Jame nuo seno daugiausiai auga vietiniai medžiai ir krūmai: ąžuolai, uosiai, skroblai, guobos, mažalapės liepos, paprastieji šermukšniai, beržai, paprastosios ievos, paprastosios eglės. Iš svetimžemių medžių išsiskiria tik viena rūšis – prie tvenkinių augančios įspūdingų matmenų pilkosios tuopos.
Pastaraisiais metais parkas neblogai prižiūrimas. Dabar Vytėnų pilies kompleksas priklauso Vilniaus dailės akademijai. Pilies ir parko teritoriją prižiūri du žmonės, kuriems atlyginimą moka Vilniaus dailės akademija. Parengtas projektas Europos Sąjungos struktūriniams fondams. Jei bus gautos lėšos, pilies kompleksas turėtų iš pagrindų pagražėti.
Nuo 1958 m. parkas pradėtas saugoti valstybės. 1986 m. jam suteiktas respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusas. 1996 m. gruodžio 23 d. Panemunės pilies kompleksas (pilies rūmai, parkas, 1937 m. pastatyta laidojimo koplyčia) įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G28K).

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03