KRAŠTOVAIZDŽIO SODŲ ASPEKTAS 
EUROPOS KULTŪROS KELIŲ PROGRAMOJE
Parengta pagal tekstą, publikuojamą Kultūros vertybių apsaugos departamento 
prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos el. leidinyje http://www.heritage.lt
 
1987 metais Europos Taryba pasirinko Kompostelos šv. Jokūbo kelius. Nuo tada kraštovaizdžio kelionės tapo pagrindiniu kultūros kelių aspektu. Jis ne visada iškeliamas į pirmąją vietą, bet yra esminis, neatsiejamas nuo „fizinės“ patirties kelionių metu. Kultūrinė ir paveldo veikla šiuo atveju dažniausiai yra istorinė veikla. Jos esmė – ieškoti praeities liekanų ir įvertinti, kuo jos reikšmingos kontrastingam ir įvairiam Europos istorijos aiškinimui.
Senovės žmogiškasis faktorius (archeologinės, rašytinės, dainuojamosios, pasakojamosios ir kt. liekanos) arba šiuolaikinis faktorius (artefaktai, darbo vietos, gyvenamosios vietos, vykę renginiai, pasakojimai apie keliones ir kt.) suteikė reikšmės ir svarumo naujoms kraštovaizdžio tvarkymo reikmėms.
Kraštovaizdis yra toks pat iškalbingas paveldas kaip ir architektūra. Kultūros keliai, nors tai ilgus metus ir nebuvo pripažįstama, susiję su daugeliu kultūrinio kraštovaizdžio aspektų: atmintimi, istorija, keliais, gyvenamosiomis vietomis, archetipais ir kt.
Parkai ir sodai 1993 m. pasirinkti kaip metodologinės pratybos.
Sodas iš esmės yra mokslinės, techninės ir meninės kultūros susitikimo vieta. Savo prigimtimi sodas yra tokia vieta, už kurią atsakomybė perduodama iš kartos į kartą, bet taip pat ir tokia, kurioje dalis padaryto darbo rezultatų pasireikš tik po kelių dešimtmečių ar net po kelių šimtmečių. Jis užtikrina ryšį, tęstinumą, bendradarbiavimą tarp kartų, reikalauja labai konkretaus darbo.
Sodas visada yra kokioje nors teritorijoje, bet kartu tai tokia vieta, kur maišomi, skiepijami ir kryžminami išvestiniai augalai ir užsiimama sodininkavimu. Sodas jau vien dėl jame esančių augalų kilmės įvairovės yra langas į pasaulį. Mūsų daugiakultūrėje visuomenėje jis kiekvienam padeda atrasti savos kultūros elementų, intelektualiai ir praktiškai suvokti, kaip kultūros sąveikauja.
Kadangi sode gali būti augalų ir gyvūnų ir jie ten tarsi scenoje, tai sodas, akivaizdu, yra gamtos spektaklis. Šio spektaklio ribos metams bėgant labai išsiplėtė. Net galima pasakyti, kad svarbiausias procesas, įvykęs sodų istorijoje, yra „prijaukinimas“, nes žmogus išdrįso „prijaukinti“ gamtą, manipuliuodamas ir dozuodamas tai, kas natūralu, tvarkydamas augalų gyvenimą, rodydamas meistriškumą, nevengdamas dirbtinumo: anglų peizažiniai sodai, be jokių ribų ir tvorų, automatų, mechaninių įrengimų sodai, renesansiniai, barokiniai... ir klasicistiniai fontanų sodai, Williamo Robinsono gamtiniai sodai, judantys Gilles’io Clément’o sodai...
Drauge su religiniu paveldu parkai ir sodai yra sudėtingiausias paveldas simbolių požiūriu. Dauguma prasmės duomenų, kuriais remiasi religinių pastatų ir juose esančių tapybinių bei skulptūrinių atvaizdų struktūra, iš tiesų tapo „neįskaitoma“ daugumai mūsų amžininkų, nes sumenko religinė praktika ir religijos vaidmens visuomenėje suvokimas, o ir patys sodai patyrė dvejopo pobūdžio netektį – botanikos žinių ir simbolių supratimo. Istorinis sodas visada remiasi architektūrine programa, o architektūrinė programa pagrįsta keliais ir pažinimu. Tai metafora tiesiogine žodžio prasme. Jo planas, perspektyvos, masių santykis, statulos, vandens sistemos, „dekoratyvinės paskirties pastatai“, augalai „pasakoja“ istoriją: legendas, šeimininko galios atgarsius, filosofijos ar geometrijos pomėgį... Sodas nagrinėtinas socialiniu, kelionių, kultūriniu požiūriu.
Sodas yra dar ir tokia vieta, kur pristatomas jis pats ir kur labai tinka pristatyti renginius. Sodas priėmė visas visuomenės grupes, kurios norėjo jo teritorijoje įspausti savo visuomeninės ar ekonominės galios ženklą. Čia labai svarbus kūrėjų ir menininkų vaidmuo, ypač sugretinant įvairias kultūras. Tai kita scena. Ji dažnai būna apleista ir jai reikia sugrąžinti tikrąją vertę.
Parkai ir sodai dėl juose vykdomos veiklos įvairovės sudaro galimybę taikyti ir palyginti žinias bei sugebėjimus. Profesijos, kurių reikia sodo priežiūrai, įvairios. Būtina nuolat tobulėti. Sode vyksta kova prieš darbo įgūdžių praradimą. Vėl atsivėrusi Europa leis atnaujinti darbo jėgos mainus kontinentiniu mastu.
Visame iš naujo atrastame kontinente suprantama, kokią naudą duos bendradarbiavimas sodų ir kraštovaizdžio srityje. Ne vien todėl, kad tvarkant gamtos erdves laikomasi solidarumo su kitomis šalimis, bet ir todėl, kad didelė sodų Europos dalis ištisus dešimtmečius buvo palikta dirvonuoti. Prieš susiskaidydama sodų Europa buvo vieninga. Ji buvo tikra visuomenė visuomenėje, valstybė valstybėje, o kartu ir mainų šaltinis.
Prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė suprojektuotus ir sukurtus parkus (sodus) galima suprasti (ir pristatyti lietuvių visuomenei bei užsienio lankytojams) tik Europos istorinės logikos kontekste.
Tik surinkus istorinę informaciją apie idėjų ir žmonių judėjimą bei gyvenimo būdo kaitą nuo senovės, galima padėti suvokti Europą tiems, kurie joje gyvena ir prisideda prie jos suvienijimo.
Pastangos, skirtos sodų tinklui sukurti, visų pirma nukreiptos į Rytų ir Centrinės Europos šalis, kurios ieško naujų bendradarbiavimo galimybių tiek mokymo, tiek ir profesinių įgūdžių tobulinimo srityje ir, žinoma, siekia daryti įtaką istorinio paveldo ir kraštovaizdžio šiuolaikiškam tvarkymui.
Europos kultūros kelias, apimdamas ir sodus, ir kraštovaizdį, įgyja didelę reikšmę. Iš metodologinių pratybų jis tapo tikrove, įgavusia kontūrus, radusia resursų ir susitikimo vietų.
Įsikūnijusi utopija.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras

Tinklalapis atnaujintas 2014.08.03