JONO ŠLIŪPO MUZIEJUS

Palangos "Mėguvos" folkloro ansamblio kapela prie dr. Jono Šliūpo muziejaus centrinio įėjimo. Juozo Baltiejaus nuotrauka


Adresas, ekspozicijos lankymo laikas
Vytauto g. 23 a., LT-5720 Palanga.
Tel.: (8-460) 54559

Darbo laikas
Rugsėjo-gegužės mėnesiais veikia:
T
rečiadieniais-sekmadieniais 11.00-17.00
Birželio-rugpjūčio mėnesiais
Pirmadieniais-sekmadieniais 12.00-19.00

Ekspozicija
Ekspozicija supažindina su žymaus nacionalinio atgimimo veikėjo, aušrininko dr. J. Šliūpo (1861-1944) gyvenimu ir darbais.
Ikonografinė ekspozicijos medžiaga atspindi svarbiausius Palangos miesto istorijos fragmentus.

Dr. Jonas Šliūpas
Dr. Jonas ŠliūpasRoko Stepono Šliūpo sūnus. Gimė 1861 m. kovo 6 d. (pagal senąjį kalendorių - vasario 23 d.) Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime ūkininkų šeimoje. Gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas, aušrininkas, liberalas.
Nuo 1870 m. kartu su broliu Stanislovu gyveno pas dėdę Aloyzą Paliepiuose (Betygalos filijoje), ruošėsi mokslui gimnazijoje. 1873-1880 m. mokėsi Mintaujos vokiečių gimnazijoje, per vasaras atvykdavo pas dėdę į Pernaravą. Gimnaziją baigė gavęs kolegijos registratoriaus rangą. Mokė barono Hakn vaikus. Studijavo filologiją ir teisę Maskvos (1880-1882), gamtos mokslus - Petrapilio (1882) universitetuose. Buvo suimtas ir su kitais studentais 3 mėnesius kalintas Kryžių (rusiškai - Krestu) kalėjime. Tuo metu jis sunkiai susirgo, tai ištrėmė ne į Sibirą, o į Kauno guberniją. Čia jam buvo leista gyventi tėviškėje prižiūrint vietos policijai. 1883 m. mokė grafo V. Zubovo vaikus. Pasinaudojęs brolio Stanislovo pasu, slaptai perėjo Prūsų sieną ir nuvyko į Šveicariją, kur, prisidengęs Richterio pavarde, norėjo toliau studijuoti. Negavęs studijoms reikalingų lėšų, išvyko į Bitėnus, kur ėmė redaguoti be redaktoriaus tuo metu (1883 m.) likusį „Aušros” žurnalą (renkant leidiniui vardą buvo daug diskutuojama, o paliktas J. Šliūpo pasiūlytasis - „Aušra“. Už darbą leidinyje rusų ir vokiečių valdžia J. Šliūpą persekiojo, todėl Bitėnus jis turėjo palikti. Kurį laiką slapta gyveno Lietuvoje, vėliau - Varšuvoje (ten gyvendamas gubernatoriui Hurkai įteikė memorandumą dėl lietuviškos spaudos leidimo) ir Mintaujoje. Iš Palangos per Klaipėdą slapta pasitraukė į Hamburgą, o iš čia pateko į JAV, kur gyveno 1884-1919 metais.
1885 m. į JAV atvykus sužadėtinei L. Malinauskaitei, susituokė. Su ja turėjo 3 vaikus (Aldoną, Keistutį ir Hypatiją). 1889-1891 metais studijavo Mariland’o universitete. Iki 1917 m. vertėsi gydytojo praktika, daugiausiai Pensilvanijoje.
Redagavo lietuvių laikraščius ir žurnalus: 1884-1885 m. - „Uniją”, 1885-1889 m. - „Lietuviškajį balsą”, 1892-1893 m. - „Apšvietą”, 1894 m. - „Naują gadynę”, 1910-1915 m. - „Laisvąją mintį”.
Įsteigė (vienas ir su bendraminčiais) Tilžėje Apšvietos ir mokslo draugiją (įk. 1883), JAV - Lietuvos mylėtojų draugystę (įk. 1885), Susivienijimą lietuvių Amerikoje (įk. 1886), Lietuvių mokslo draugystę (įk. 1889), Lietuvių laisvamanių susivienijimą Amerikoje (įk. 1900), Lietuvių laisvamanių sąjungą (įk. 1910), Lietuvių laisvamanių federaciją (įk. 1918).
Aktyviai dalyvavo „Aušros” (įk. 1901) draugijos veikloje, 1904-1912 metais buvo jos iždininkas. 1904-1905 metais prisidėjo prie Lietuvių socialistų sąjungos JAV sukūrimo, bet, nesutaręs su kitais lietuviškos veiklos klausimu, greitai pasitraukė. 1914-1915 metais buvo vienas žymiausių „Sandaros” politinės
organizacijos veikėjų. 1918-1919 metais organizavo įvairius komitetus, seimus Lietuvos valstybei remti. Vašingtone, būdamas lietuviškų organizacijų atstovu, pateikė memorandumą prezidentui Vilsonui dėl Lietuvos pripažinimo, kurį senatorius H. C. Lodge išspausdino leidinyje „Congressional Record“.
1917 m. per Japoniją kartu su dukra dr. Aldona Šliūpaite buvo išvykęs į Rusiją (Voronežą) susitikti su Lietuvos veikėjais ir suderinti JAV lietuvių Lietuvos laisvės siekių. Tų pačių metų spalio 18-20 dienomis dalyvavo II lietuvių konferencijoje Stokholme.
1919 m. pradžioje Londone pradėjo organizuoti Lietuvos atstovybę ir iki liepos mėnesio rūpinosi jos veikla. Buvo Lietuvos delegacijos, vykusios į Paryžiaus taikos konferenciją, narys.
1919 m. grįžo į Lietuvą. 1919-1920 metais buvo Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. - Lietuvos banko (Biržuose) direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1921-1923 metais - Biržų, Šiaulių gimnazijų mokytojas. Jis - vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (įk. 1924) organizatorių ir svarbiausių veikėjų. Įkūrė Šiaulių „Titnago“ spaustuvę. Prisidėjo prie laikraščio „Šiaulių naujienos” (1923-1928), „Laisvoji mintis” (1933-1941) leidimo. 1923-1930 metais Kauno universitete dėstė medicinos istoriją; medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų garbės daktaras.
Į Palangą persikėlė gyventi po to, kai mirus pirmai žmonai vedė antrą kartą - palangiškę Grasildą Grauslytę. Su ja turėjo sūnų Vytautą Joną Šliūpą.
1933-1936, 1939-1940 ir 1941 metais buvo Palangos burmistras. 1944 m. iš Palangos pasitraukė.
1944 m. lapkričio mėnesį buvo iškviestas į Berlyną perskaityti per radiją Kreipimąsi į JAV lietuvius, tačiau nesutiko garbinti tuometinio Vokietijos rėžimo.
Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne. 1947 m. jo pelenai pervežti į Tautines lietuvių kapines, esančias netoli Čikagos (JAV).
Už nuopelnus Lietuvai Jonas Šliūpas apdovanotas 1928 m. ir 1936 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I ir II laipsnio ordinais, 1933 m. - Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. 1933 m. išleisti du pašto ženklai su jo atvaizdu.
Yra parašęs istorijos darbų: „Katalikų bažnyčios veikimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 iki 1933” (1934), „Palyginamoji pasaulio religijų istorija” (1936).
Jis parašė nemažai darbų ir Lietuvos istorijos bei etnografijos tema: „Lietuvybės praeitė, dabartis ir ateitis” (1897),” Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje” (1899), „Lietuvių tauta senovėje ir šiandien” (1904-1905, 2 t.), „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1795 m.)” (1909), „Mažoji, arba Prūsiškoji Lietuva XIX-ame šimtmetyje” (1910), „Lietuvių, latvių bei prūsų, arba baltų, ir jų prosenių mitologija” (1932). Parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštinikai” (1890), prisidėjo prie literatūros mokslo ir estetikos, filosofijos terminų kūrimo. Parašė medicinos populiarinimo darbų („Higiena” arba „Sveikatos dėsnių mokslas”, 1928; „Senovės ir viduramžių istorija”, 1934). Išvertė nemažai L. Buchnerio, J. Spenserio, Dž. Maikebo, J. Mosto, J. Berio veikalų.
Parengė Jurga Palangytė. 
Nuotraukos iš ŽKD IKC archyvo

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
© Žemaičių dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29