Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

Valančių-Valančiauskų giminės 

susitikimas Nasrėnuose

Emilija Mikulskienė

 

2002 m. rugpjūčio mėnesio paskutinį šeštadienį Kretingos rajono Nasrėnų km. veikiančiame Vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejuje įvyko senos VALANČIŲ-VALANČIAUSKŲ giminės susitikimas.

Organizuoti jį nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo sužinoti, kas ir kur gyvena. Pradėjome paieškas. Iš karto nustebino giminės organizuotumas, jos narių pareigingumas, žodžio laikymasis, nuoširdumas. Sužinoję apie rengiamą susitikimą, giminės nariai apie tai tuoj pat pranešė tiems, apie kuriuos turėjo bent kiek žinių. Visi, kam tik buvo paskambinta, parašyta, žodžiu pranešta, sutartą dieną atvyko į susitikimą ir ne vieni - iš visos Lietuvos kampelių į Nasrėnus jie atvažiavo kartu su savo šeimų nariais. Iš viso susitikime dalyvavo apie 200 atstovų daugiau negu iš 60 Valančių-Valančiauskų giminės šeimų. Išsiaiškinta, kad ši pavardė yra išlaikyta dvylikoje šeimų. Tikėtina, kad tokių šeimų yra daugiau, tačiau, neturėdami jų adresų, negalėjome jiems pranešti apie susitikimą.

Šventė, kaip pas mus įprasta tokiais atvejais, prasidėjo šv. Mišiomis už giminę. Jos vyko Kalnalio bažnyčioje, kuri yra už trijų kilometrų nuo muziejaus. Joje 1801 metų vasario mėnesio pabaigoje buvo pakrikštytas ir būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Šv. Mišioms pasibaigus, didžiulė virtinė lengvųjų automobilių ir sausakimšas autobusas pasuko link muziejaus, kur prasidėjo giminės susipažinimas ir bendri pietūs.

Susitikime dalyvavęs Klaipėdos universiteto docentas Petras Bielskis, sukūręs vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmenį spektaklyje „,Žemaičių Didysis“, pasirėdęs taip pat, kaip ir per spektaklį, į susirinkusiuosius kreipėsi vyskupo Motiejaus Valančiaus monologu „Giminelės mona“. Jis taip išraiškingai ir įtaigiai kalbėjo, kad klausydamiesi jo, įsivaizdavome, jog tai pats vyskupas šneka. Susitikime dalyvavusios vyresnio amžiaus moterys, susižavėjusios jo kalba ir pamokymais, vis taikė „vyskupėliui“ padėkoti, ranką pabučiuoti. Monsinjoras Petras Puzaras iš Kretingos kolegijos, monografijos apie vysk. M. Valančiaus pastoracinę veiklą autorius, susirinkusiesiems kalbėjo apie M. Valančiaus puoselėtas moralines vertybes, kurių nevalia pamiršti ir šiandien. Jis priminė ir tai, kad visa, kas gražu ir turi prasmę, pirmiausia būtina perimti pačiam, įdiegti savo šeimoje, giminėje, draugų ir bendradarbių būryje. Kalnalyje gimusi poetė Meilė Kudarauskaitė į susirinkusiuosius kreipėsi „Didžiajam žemaičiui“
skirtomis eilėmis iš neseniai išleistos jos eilėraščių knygelės „Mitra ir plunksna“.

Vyskupo M. Valančiaus sesers Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės (1805-1867) ainė Rima Rimdžiuvienė iš Vilniaus, jau daugelį metų kruopščiai renka medžiagą apie Valančių-Valančiauskų giminę ir sudarinėja šios giminės genealoginį medį. Sena ir plati giminė šiandien išsibarsčiusi ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį. Į jau gerokai išsišakojusį giminės medį įdomu buvo pasižiūrėti ne tik vyresniesiems. Aplink jį būriavosi ir jaunieji valančiauskai, norėdami pamatyti savo šakelę giminės medyje.

Šis Valančių-Valančiauskų giminės susitikimas nebuvo pirmas. Pirmasis suorganizuotas 1980-aisiais, taip pat vysk. M. Valančiaus gimtinėje. Dabartinio dalyviai pasisakė už tai, kad giminė susirinktų kartą per 2-3 metus.

Smagus buvo susitikimas. Netrūko jame prasmingų kalbų, nuoširdaus juoko, geros nuotaikos. Ji mus lydi ir sugrįžus į namus.

Manau, kad tokios šventės reikalingos. Jos suartina giminę, padeda atnaujinti jos narių ryšius. Reikia ir dėl to, kad gyvenime mažiau būtų nesusipratimų. Praktika parodė, kad tais atvejais, kai giminė plati ir išsibarsčiusi, giminaičiai vienas kitą susitinka atsitiktinai, net pajaučia vienas kitam simpatiją, apie bendrą gyvenimą pradeda galvoti, tačiau... Atvyksta į giminės susitikimą ir sužino, kad jie nors ir ne brolis bei sesuo, bet artimi giminaičiai...

Reikia tokių susitikimų, kad ir savo gimtosios žemės neužmirštum, kad žinodamas giminės istoriją, būtum tai giminei įsipareigojęs ir savo gyvenimu bei darbais nedarytum gėdos kitiems jos nariams.

Žemaičiai visada buvo stiprūs savo priklausomybe ir atsakomybe giminei bei šeimai. Manai, kad ši tradicija net ir mūsų laikais neturėtų nunykti.