Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1 

KELIAS

 

Vaidas Šeferis

 

1996 m. įsikūrusi Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“ daugeliui jos pradininkų sava iki šiol, nors seniai jie jau ne studentai. Vienas iš tokių - šiemet Vienos universitete disertaciją apgynęs buvęs Vilniaus universiteto auklėtinis Vaidas Šeferis. Jis jau antri metai dirba Brno universitete (Čekija) ir padeda Lietuva susidomėjusiems Čekijos studentams geriau išmokti lietuvių kalbą, pamilti lietuvių literatūrą. Tai - pradžia. O ateityje... Vaidas svajoja apie lituanistinių studijų centrą Brno universitete. Susidarius galimybei, pats planuoja imtis jį steigti.

Vaidas Šeferis gimė 1974 m. Tauragėje. Užaugo ir mokėsi Vilniuje. 1993-1999 studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. 1998-1999 Justino Marcinkevičiaus teikimu kaip Herderio stipendininkas stažavosi Vienos universitete. 1999-2003 Vienos universiteto doktorantas. 2003-ųjų sausyje apgynė disertaciją tema „Rytų ir Vidurio Europos vaizdavimas lenkų pokario eseistikoje: Stempowskis - Vincenzas“. Verčia iš vokiečių, anglų, čekų ir lenkų kalbų, rašo kultūros bei literatūros temomis. 

Tauragė yra pusiaukelėje tarp Karaliaučiaus, Klaipėdos ir Vilniaus. Čia yra Lietuvos evangelikų liuteronų Vyskupo rezidencija. Čia gausu Mažosios Lietuvos pėdsakų, ne taip seniai atgijo ir vokiškųjų Rytprūsių atminimas. Žydų nebėra, nors prieš karą daug jų šurmuliavo Tauragės turguose.

Tauragiškiai - liuteronų, katalikų, lietuvių, vokiečių, žydų, žemdirbių, kontrabandininkų, partizanų, reketininkų, verslininkų, bedarbių ir dar bala žino ko mišinys. Tauragiškiai nebedrįsta savęs laikyti tikrais žemaičiais. Tikrieji - tai neva tie nuo Plungės, Palangos, Telšių. Tačiau įsižeistų, jei kas juos pavadintų aukštaičiais. Žemaitija mūsų namuose visada buvo „ta geresnioji Lietuvos pusė“. Esu tauragiškis - žmogus, kuriam jo gimtinė davė ne tvirtą ir aiškią tapatybę, bet gyvenimą kultūrų, kalbų paribiuose.

Kai mąstau apie Tauragę, mano nuotykis su disertacija ima atrodyti suprantamesnis. Turbūt pasakysiu žemaičiui nepriimtiną dalyką, bet visada maniau, jog tapatybė ir dvasinis ryšys su kultūra yra pasirenkami dalykai. Ir visada smalsiai dairiausi bei klausiausi aplinkui. Tad kai apsisprendžiau studijuoti užsienyje, pasielgiau kaip tauragiškis: smalsu buvo, kas ten. Dabar galvoju, jog Austrijoje išmokau keleto svarbių dalykų, apie kuriuos gal derėtų žinoti ir kitiems (ne)tikriems žemaičiams.

Supratau, jog Europa didelė, bet mažai apie mus težino. Dar svarbiau tai, jog norėdami papasakoti apie save, turime kalbėti ne tik žemaitiškai.

Supratau, jog ne vien žemaičiai myli savo žemę. Pasiklausytumėt rumunų, slovakų, serbų, albanų. Tačiau dar svarbiau tai, jog yra ir tamsioji meilės pusė - aklumas, neapykanta viskam, kas nepažįstama. Balkanai gimė iš tos pačios meilės savo žemei ir kalbai. Kažkas su ta meile ne taip, jei viskas baigėsi karais.

Supratau, jog būtina žinoti, iš kur esi, kur tavo namai. Č. Milošas yra rašęs, jog kiekvieno žmogaus sąmonėje yra įtvirtintas geografinis taškas, nuo kurio viskas skaičiuojama, suvokiami atstumai, atpažįstama kairė ir dešinė. Tas taškas - mūsų vaikystės namai.

Kai rinkausi rašyti apie Stempowskį ir Vincenzą, šypsojausi: norėjau paerzinti žemaitį savyje. Šiedu lenkų intelektualai patiems lenkams atrodo labai keisti. Stempowskis rašė apie tai, jog visa pokario Europa, gimusi iš Jaltos susitarimų - neverta nė grašio ir yra pastatyta ant lenkų, lietuvių, ukrainiečių, čekų ir kitų Rytų bei Vidurio Europos tautų ašarų. Buvo įsitikinęs, jog taip įvyko dėl aklo nacionalizmo, kuris aptemdė Europos kultūras prieš karą ir atvedė iki katastrofos. Kai prisimindavo savo tautos nacionalizmą po 1918 metų, tegalėdavo numoti ranka: begėdiška, įžūli ir agresyvi tautinė retorika jam buvo kažkas neskoninga, primityvu. Stempowskis nekentė tautinės ideologijos, aklo savos žemės kulto, užsidarymo savy. Užtat su meile žvelgė į kultūras, kuriose maišėsi kalbos, religijos, papročiai. Jo gimtinė buvo Ukrainoje, prie Dniestro. Esė „Dniestro slėnyje“ rašytojas įtaigiai pasakojo, kaip senais gerais laikais tautybę buvo galima rinktis: „Jeigu motina lenkė, o tėvas ukrainietis, tai jų vaikai dažniausiai lietuviai.“

Vincenzas mąstė panašiai, bet jo mokymas buvo dar radikalesnis: nuodėmė yra dalyti žemę, savintis ją, pavydėt jos kitiems. Gimtinė yra visur, kur eini, nes ją nešiojiesi savy, o po kojomis tiesiasi žemė, pakankama gyventi visiems. Yra duonos ant stalo, yra vyno ąsotyje ir yra žvaigždėtas dangus virš galvos. Šie dalykai ne mūsų ir ne kitų - reikia mylėti pasaulį, ir gimtinė plytės visur, kur tik dėsi žingsnį.

Ką į tai pasakytų žemaitis? Nežinau. Gal pyktų, gal juoktųsi. Prasčiausiai būtų, jeigu tartų „Vuo monei nerūp“. Pasaulis ateina pas mus, kaip rašė Danutė Mukienė viename iš „Žemaičių žemės“ numerių. Tik maži vaikai užsimerkia, manydami, jog išnyks tai, ko nenori matyti.

Daktaratas Austrijoje man nebuvo vien mokslas. Jis buvo ir tebėra kelionė - ne tik iš Tauragės į Vieną, bet ir iš kultūros į kultūrą.

Kad ta kelionė įvyko - ne mano nuopelnas. Čia susidėjo daug aplinkybių ir daug žmonių gerumo. Nebūtų mano daktarato be Herderio stipendijos, o jos nebūtų be Justino Marcinkevičiaus, nutarusio, jog esu vertas stažuotis Austrijoje. Nebūčiau niekur išvažiavęs be savo mokytojų pagalbos ir paramos. Kelionė ilga, tačiau ir toliausiame jos taške tave lydi tai, kas buvo jos pradžioje - be to, ką man davė Vilniaus universitetas, ką davė Prof. Daujotytė, Doc. Viliūnas, Prof. Stundžia ir kiti, nebūčiau toli nukeliavęs. Visiems jiems sakau ačiū, o žemaičiams tariu - atvirumas yra gyvybė.