Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

TRADICIJŲ IR PAPROČIŲ PUOSELĖJIMAS MOKYKLOJE

 

Etninės kultūros raiška ir sklaida vidurinėje švietimo grandyje

 

Tekstą pagal Socialinio tyrimo instituto atlikto mokslo tyrimo ataskaitą parengė Gintas JONKUS

 

Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme rašoma: „Etninė kultūra - visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą.“ Taigi etninė kultūra rodo konkrečios visuomenės, bendruomenės savitumą ir išskirtinumą. Ji neatsiejama tautos kultūros visumos dalis.

Paskutiniais dešimtmečiais mažėja anksčiau buvusių pagrindinių tradicinių kultūros perdavimo institutų - šeimos ir kaimo bendruomenės - įtaka. Etninės kultūros perdavimo iš kartos į kartą, etninės kultūros tęstinumo funkcijos savaime pereina ikimokyklinėms ir bendrojo lavinimo mokykloms, kultūros įstaigoms.

Minėtame LR Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme aiškiai nusakytos švietimo sistemai šiuo įstatymu priskirtos funkcijos: „ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę, integruojant etninę kultūrą į švietimo sistemą“. Visa tai ne atsitiktinai, nes tas pats įstatymas mums primena, kad šiandien „įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus“. Tai reiškia, kad jei susitaikysime su tuo, susitaikysime ir su mūsų tautos savitumo, išskirtinumo sunykimu.

Taigi šiandien mokyklos vaidmuo tęsiant ir formuojant naujas tautos kultūros tradicijas didžiulis. Kaip mokykla šį vaidmenį atlieka?

2002 m. Etninės kultūros globos tarybai, kuri veikia prie LR Seimo, užsakius, Socialinių tyrimų institutas atliko „Etninės kultūros raiškos ir sklaidos vidurinėje švietimo grandyje“ tyrimus, kurių tikslas buvo nustatyti etninės kultūros raiškos ir sklaidos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose bei gimnazijose rezultatus, atspindinčius mokyklų baigiamųjų klasių abiturientų nuostatose, požiūriuose, apimant visus Lietuvos regionus ir sritis. Be to, siekta lyginant 2002 m. laidos abiturientų etninę kultūrą su 1991 m. atliktos abiturientų apklausos ta pačia tema duomenimis, nustatyti pažiūrų į etninę kultūrą pokyčius. Tyrimo objektas buvo Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų ir gimnazijų abiturientai bei tų mokyklų mokytojai. Tyrinėjimai vyko nuo 2002 m. vasario iki gegužės mėnesio. Įgyvendinant tyrimo uždavinius, abiturientai buvo apklausiami šešiolikoje Lietuvos mokyklų, kurios veikia Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Kelmėje, Kupiškyje, Šalčininkuose, Kazlų Rūdoje, Merkinėje, Veliuonoje, Suginčiuose (iš viso apklausti 343 abiturientai ir 84 mokytojai).

Atliktų tyrimų ataskaitoje minėto instituto mokslo darbuotojos Eugenija Krukauskienė ir Inija Trinkūnienė pateikė apklausos rezultatus bei išvadas. Nurodydamos, kad „Etninė kultūra - tarpusavyje susijusių ir abipusiai priklausomų įpročių struktūra bei reakcijų sistema, perduodama iš kartos į kartą“, tyrimų organizatorės nuosekliai analizuoja, kaip šiame „perdavimo procese“ dalyvauja vidurinė švietimo grandis. Teigiamo reiškinių vertinimo šioje ataskaitoje nerasime.

 

Pagrindinė išvada tokia:

„Etninės kultūros raiška ir sklaida vidurinėje švietimo grandyje sąlygojama mokyklos etnokultūrinių tradicijų, mokytojų profesinio pasirengimo, vidurinio švietimo valdymo grandžių požiūrio į etninę kultūrą. Etninės kultūros sklaidos tobulinimą apsunkina metodinės literatūros stygius, nepakankamas žinių kiekis, gaunamas mokytojų rengimo ir tobulinimosi institucijose, kuriose nepakankamai derinamas šiuolaikinės informatikos priemonių panaudojimas su etninės kultūros sklaida. Tyrimo duomenys rodo, kad mokykla moksleivių etnokultūriniame ugdyme nepakankamai atsižvelgia į etnokultūrines ir tautines vertybes diferencijuojančius faktorius - gyvenamąją vietą, moksleivio šeimos tipą, lytį.

Turėdami galimybę palyginti su analogiškos apklausos, atliktos Vilniaus miesto vidurinėse mokyklose 1991 m., duomenis su dabartine apklausa, galime įžvelgti etninės kultūros raiškos tendencijas, papildančias pagrindinę išvadą. Galima teigti, kad bendros jaunimo nuostatos etninės kultūros atžvilgiu per pastarąjį dešimt nepriklausomybės metų suprastėjo, ženkliai sumažėjo moksleivių, besidominčių savo šalies istorija, praeitimi, kitais etninę kultūrą palaikančiais ir maitinančiais aspektais. Interesas ir poreikis etninei kultūrai yra formuojamas dalykas. Jį lemia tai, kiek moksleiviai supažindinami su etnine kultūra, nuo etnokultūrinės veiklos mokykloje“.

Tyrinėtojos nurodo, kad „pagrindinė problema, kuri leidžia apibrėžti tyrimo erdvę yra ta, kad supažindinimą su etnine kultūra, jos sklaida ir raiška Lietuvos švietimo ir valdymo įstaigos yra palikusios mokyklos nuožiūrai. Tokiu atveju ministerijų lygyje šis dalykas laikomas nesvarbiu, neaktualiu. Etninės kultūros nėra mokykloms privalomų dalykų sąraše.“

Vertos dėmesio ataskaitoje pateiktos papildančios išvados. Štai keletas iš jų:

„Galime teigti, kad daugumoje šeimų gyvosios etninės tradicijos tąsa yra nutrūkusi ir jos palaikymas reikalauja pastangų - tai aktualu ir kaime, ir mieste gyvenančioms šeimoms. Kai nebeturi įtakos gyvenamosios vietos bendruomenės, kaip pagrindinės tradicijos palaikytojos ir tęsėjos, etnokultūrinė savimonė ir raiška turi būti formuojama ir ugdoma sąmoningai, pasitelkiant įvairias priemones“.

„Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad didžioji dauguma abiturientų prieš dešimt metų buvo suinteresuota mokytis įvairių etninės kultūros dalykų. Tačiau, kaip parodė tolesnė švietimo reformos eiga, nebuvo išnaudota galimybė švietimo būdu, per mokyklas, per pamokinę ir nepamokinę veiklą įtvirtinti išreikštas pozityvias jaunimo nuostatas. Dabar sunku būtų įvertinti, kokie būtent veiksniai nulėmė nuostatų kaitą. Tačiau, be abejonės, švietimo sistemos pastangos įtvirtinti ir paskatinti moksleivių ir jaunimo proetnokultūrines nuostatas buvo minimalios.“

„Pastebėtas moksleivių domėjimasis gilesniais etninės kultūros sluoksniais. Moksleiviai nurodė, kad mokyklose norėtų susipažinti su prasminiais etninės kultūros klodais - mitologija, simbolika, apeigomis. Tyrimas parodė, kad etninė kultūra turėtų būti skleidžiama moderniomis formomis, ir orientuojama į turinį - simbolines ir apeigines formas, o ne į pigias populiarios muzikos, šou formas. Moksleiviai, besimokantys mokyklose, kuriose labiau išvystyta etnokultūrinė veikla, turi labiau išreikštą poreikį mokytis liaudies dainų, šokių, amatų, papročių, apeigų, mitologijos.“

Tyrimų metu paaiškėjo, kad kuo pilnesnė šeima, tuo čia augantys moksleiviai turi didesnius etnokultūrinius poreikius.

Keturi penktadaliai apklaustų mokytojų taip pat pageidavo, kad mokykloje vaikai būtų mokomi tradicinių šokių, dainų, papročių, mitologijos, simbolikos.

Noru išmokti lietuvių papročių, apeigų ir mitologijos išsiskyrė Šalčininkų vidurinė mokykla, kurią lanko itin daug vaikų iš tautiniu požiūriu mišrių šeimų. Noras išmokti tradicinių amatų daug kam iš apklaustųjų abiturientų asocijavosi su galimybe turėti pragyvenimo šaltinį. Tai itin akivaizdu buvo Veliuonoje ir Mažeikiuose.

Tyrimas parodė, kad mažiausiai su etnine kultūra iš tyrinėtų mokyklų buvo susipažinę Kupiškio gimnazijos, Suginčių ir Veliuonos vidurinių mokyklų auklėtiniai. Veliuonoje etninės kultūros nebuvo ir kaip pasirenkamo dalyko.

Išsiaiškinta, kad dažniausiai moksleiviai apie etninę kultūrą mokykloje pradeda išgirsti tik nuo 5-6 klasės, vienas iš dešimties apklaustų abiturientų apie ją buvo išgirdęs tik jau mokydamasis baigiamojoje klasėje.

Tyrimai patvirtino ne vieno etnokultūros puoselėtojo paskutiniais metais minėtą faktą, kad daugelis šeimų Lietuvoje (tiek mieste, tiek ir kaime) visai neatlieka etninės kultūros perdavimo iš kartos į kartą funkcijos. Tokiose šeimose vaikai dažnai visai nieko nesužino apie tautos dvasines vertybes. Tuo tarpu mokyklose, kaip rašoma ataskaitos papildančiose išvadose „etninės kultūros perdavime vis dar vyrauja subjektyvus faktorius - mokytojai entuziastai, kurie šiuo metu ir yra aktyviausi bei vieninteliai etninės kultūros skleidėjai. Kur tokių mokytojų esama, ten vyksta ir etninės kultūros renginiai, akcijos, žygiai, ten moksleivių interesas ir nuostatos etninės kultūros atžvilgiu pozityvios.“

Daug dėmesio per šiuos tyrimus mokslininkai skyrė mūsų dienų abiturientų savivokai. Buvo pabandyta išsiaiškinti, kur gyventi, mokytis, dirbti planuoja abiturientai, kodėl jie norėtų pasirinkti vieną ar kitą kelią.

Paaiškėjo, kad daugelis nori dirbti Lietuvai, tačiau nieko prieš pasimokyti, padirbėti ir užsienyje, turint tikslą uždirbtus pinigus investuoti ir Lietuvoje. Vis dėlto tyrimo rezultatai kelia nerimą: iš Lietuvos į užsienį šiandien norėtų iš šimto apklaustų abiturientų išvykti: 69 vilniečiai, 85 didesnių miestų, 88 miestų ir miestelių, 74 kaimo jaunuoliai.

Ataskaitoje randame ir tokius apibendrinimus: „jei jaunuoliai daugiau nei merginos nori važiuoti į užsienį su konkrečiu tikslu užsidirbti, tai merginų daugiau nori išvykti iš Lietuvos, nes čia, jų manymu, joms apskritai yra blogai. Lietuvoje vaikinams, jų nuomone, perspektyvos yra geresnės. (…) Merginų daugiau nei vaikinų nori išvykti visam gyvenimui.“ (…) „Sostinėje ir buvusioje laikinojoje sostinėje daugiau tautinę savivoką turinčių moksleivių, kurie iš Lietuvos nusiteikę išvykti neilgam. Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos moksleiviai labiausiai savo ateitį sieja su užsieniu ir, pirmai progai pasitaikius, stengsis ten įsitvirtinti.“

Dėmesio verta tokia išvada: „Moksleivių šeimos įtaka tautinei savivokai pasireiškia per požiūrius į tautines vertybes, į etnokultūros svarbą. Sudėtinėse šeimose, kuriose gyvena seneliai, gajesnės tautinės ir etnokultūrinės tradicijos. Šeima turi įtakos ir abiturientų ateities planams, siekiams išvykti iš Lietuvos. (…)“

Išvadose pažymėta, kad „Kokybinis tyrimas suteikė galimybes palyginti mokyklų su etninės kultūros pakraipa ir kitų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientų nuostatas etninės kultūros, bendro požiūrio į tautines vertybes ir gyvenimo planų atžvilgiu. Galima teigti, kad esmingai skiriasi moksleivių, baigiančių vidurines mokyklas, nuostatos, orientacijos bei gyvenimo planai. Gilesnis susipažinimas su etnine kultūra, tos kultūros vertybių perėmimas ir internalizacija pozityviai veikia jaunimo nuostatas savo šalies, kultūros ir tautinių vertybių atžvilgiu. Jau dabar galima įžvelgti, kad tie jaunuoliai, kuriems artima etninė kultūra ir vertybės, esti labiau orientuoti į šeimą, į gyvenimą savo šalyje, mažiau jų ketina išvažiuoti iš Lietuvos“.

Pasak ataskaitos autorių, paaiškėjo, kad „panagrinėjus įvairių mokyklų moksleivių nuostatas, etnokultūrinę aplinką, galime teigti, kad interesas ir poreikis etninei kultūrai yra formuojamas dalykas. Jis priklauso nuo to, kiek supažindinama su etnine kultūra, ir nuo konkrečios veiklos mokyklose. Tik tose mokyklose, kur nuolat vyksta etnokultūrinės pakraipos renginiai, yra etninės kultūros pamokos, formuojamas pozityvus požiūris į etninę kultūrą, atsiranda poreikis tradicinės kultūros dalykams“.

Tyrinėtojos analizavo ir kaip kinta etninės raiškos formos. Paaiškėjo, kad liaudies daina, kuri šimtmečius „lietuviams buvo viena iš pagrindinių vertybių, reprezentuojančių lietuvių etnosą, išreiškiančių tautos dvasią“ praranda savo pozicijas. Dabar moksleiviai dažniausiai dainuoja bendraminčių susiėjimuose, per šventes, tik kas šeštas - šeimoje, o liaudies muzikos koncertus lanko tik kas dešimtas apklaustasis. Iš 100 apklaustųjų iki 20 autentiškų liaudies dainų mokėjo 2, iki 10 - 12, iki 5 - 28, daugiau negu 20 - 16. Ataskaitos autorės pažymi, kad „yra mokyklų, kuriose moksleiviai nenurodė nė vienos autentiškos liaudies dainos“.

Palyginus su duomenimis, kurie buvo surinkti 1991 m. Vilniaus mokyklose, akivaizdžiai matosi, kad bendras moksleivių interesas liaudies dainoms sumažėjo (prieš dešimt metų tokį interesą turėjo 70 proc. apklaustųjų, dabar - 43). Išryškėjo ir tai, kad moksleiviai, lyginat su 1991-aisiais, mažiau moka įvairaus pobūdžio liaudies dainų. Mokytojai pozityviau vertina liaudies dainas negu moksleiviai, tačiau mokytojai nepajėgūs perduoti savo nuostatų etnokultūrinės tradicijos atžvilgiu.

Išvadose akcentuojama, kad „palyginimai pagal mokyklas rodo, kad skaičius abiturientų, nurodžiusių, kad išmoko dainų per muzikos pamokas mokyklose, yra labai skirtingas. Nuo 20 iki 80 procentų - tokiose ribose svyruoja atsakiusiųjų, kad tokiu būdu išmoko liaudies dainų, skaičius. Taigi šiuo atveju galima teigti, kad moksleivių mokėjimas priklauso nuo tam tikrų subjektyvių veiksnių: ar mokytojas pats teigiamai nusiteikęs etninės kultūros atžvilgiu, ar išmano tradicinį muzikavimą bei įvairių regionų dainavimo stilių. Kita vertus, muzikos mokytojai pedagoginiuose universitetuose negauna etninės kultūros pradmenų, nėra arba mažai supažindinami su tradicine kultūra. Savo ruožtu tradicinė kultūra yra tik vienas iš bendro muzikinio lavinimo dalykų. Tokios priežastys sąlygoja skirtingą tradicinės muzikos perdavimo per muzikos pamokas kokybę ir tuo pačiu moksleivių sugebėjimą išmokti“.

Tyrimai leidžia daryti išvadą, kad daugelis etninės kultūros puoselėjimui skirtų renginių nesudomina jaunimo, neįsimena. Aiškinantis, koks procentas moksleivių atskirose mokyklose pageidauja etnokultūrinių renginių, paaiškėjo, kad skirtumai didžiuliai: vienoje mokykloje tokių renginių pageidavo 90 proc. abiturientų, kitur - vos 10 proc. Tuo tarpu mokytojai turėtų neužmiršti to fakto, kad etninės kultūros renginiuose dažnai dalyvauja įvairaus amžiaus žmones, anot ataskaitos autorių, „liaudiškos šventės, vakaronės suartina žmones, palengvina bendravimą tarp kartų. Tokie renginiai mokyklose skatina formuotis mokyklos ar klasės (jei tas vyksta klasėse) bendruomeniškumą, geresnį kartų savitarpio supratimą“.

Jaunimo požiūris į etninę kultūrą daug kuo priklauso nuo žiniasklaidos, visos visuomenės požiūrio į ją. Tyrimo ataskaitoje tam taip pat skiriama daug dėmesio. Čia be užuolankų rašoma, kad „lietuvių etninės kultūros dalykai pastaruoju metu vertinami gana vienpusiškai. Žiniasklaida formuoja nepalankius etninei kultūrai vertinimus. Daugelis autorių, politikų, kultūros veikėjų pastebi vadinamąjį „saviniekos sindromą“. Pavieniai neigiami atvejai žiniasklaidos yra viešinami, ypač akcentuojant neigiamas puses, nutylint teigiamus pavyzdžius. Tokiu būdu formuojamos neigiamos nuostatos Lietuvos ir jos gyventojų atžvilgiu. Štai apklausoje iš 100 respondentų lietuviams priskiriamus būdo bruožus tik 35 abiturientai įvertino kaip teigiamus, tiek pat - kaip neigiamus. Iš teigiamų būdo bruožų, anot respondentų, lietuviškiausias yra darbštumas. Prie gerųjų lietuvių bruožų priskiriamas ir atkalumas, užsispyrimas, kantrybė, ištvermė, sėslumas, meilė gamtai, pastovumas. Iš neigiamų būdo bruožų respondentai akcentavo pavydą, savanaudiškumą, gobšumą, egoizmą, šykštumą.

Ataskaitoje nurodoma, kad sociologiniai tyrimai patvirtino pastaruoju metu Lietuvoje besitęsiančią ir žiniasklaidos bei kitų institucijų formuojamą lietuvių saviniekos tendenciją. Abiturientai pirmiausiai lietuvį piešia kaip neigiamą asmenybę. Neigiamas autostereotipas determinuoja ir neigiamą požiūrį į savo šalį - į Lietuvą ir į gyvenimo savo šalyje perspektyvas.

Abiturientai pasigenda jiems skirtų įdomių televizijos bei radijo laidų etnokultūros temomis. Nustatyta, kad ne nuo etnokultūros laidų transliavimo laiko (nors ir pastebima, kad tokioms laidoms geriausias laikas - sekmadienio pavakarys), o nuo tų laidų parengimo, patrauklumo, žaismingumo, nuo to, dalyvauja jose ar ne jauni žmonės, labiausiai priklauso, žiūrės ar ne tas laidas jaunimas. Jis nelinkęs žiūrėti, klausytis akademiškų laidų.

Ataskaitoje tyrėjai nurodo, kad „Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse Rytų Europos valstybėse, tautinių vertybių perimamumo procesas daugeliu atvejų buvo pažeistas“. Dalies tyrime dalyvavusių moksleivių požiūris į tautinius rūbus, Lietuvos himną iki šiol deformuotas. Anot jų, tautiniai drabužiai „yra atgyvenę“, jie priskiriami istorinei praeičiai. Tačiau tų moksleivių, kurių tautinė savivoka pakankamai išreikšta, turi tautinius drabužius ir žino jų reikšmę šiomis dienomis. Miestuose ir miesteliuose gyvenantys abiturientai dažniau nei kiti nežino, per kokias šventes dėvimi tautiniai rūbai.

Tyrinėjant pastebėta, kad mokyklose itin mažai dėmesio skiriama kraštotyrinei veiklai (mažai kur veikia kraštotyros, etninės kultūros, folkloro, etnografiniai būreliai).

Mokytojai: „mieliausiai etninės kultūros renginiuose dalyvauja 1-6 klasių moksleiviai“.

Abiturientai tradicinę liaudies šventę tapatina su papročiais. Didžioji apklaustųjų dalis nurodė, kad populiariausia tradicinė kalendorinė šventė Lietuvoje - Rasos (Joninės).

Du trečdaliai moksleivių teigiamai vertina naujas jaunimo jau pamėgtas šventes - Holovyną ir Valentino dieną.

Tyrinėtojams paklausus, ką turi Lietuva ypatinga, savita, skirtinga negu kitos Europos valstybės, 36 iš 100 respondentų nurodė, kad gyvąją etninę tradiciją, 16 išskyrė gamtą, 14 - kalbą, 10 - istoriją, kultūros paminklus, 24 nenurodė nieko.

Ataskaitos autorės pažymi, kad „tradicijos išlaikymo aktualumas padidėja esant padidintos rizikos aplinkai. Padidėjusios rizikos aplinka šiuo atveju reiškia nenatūralų gyvenimą, atitrauktą nuo žmogiškosios - gamtinės aplinkos. Technokratinis gyvenimo būdas, skurdi aplinka, intensyvus gyvenimo ritmas, suprastėjęs bendravimas - visa tai neigiamai atsiliepia ir pačiam žmogui, ir tuo pačiu natūraliai etninės tradicijos tąsai. Taip pat ryškėja ir globalizacijos padariniai, keliantys grėsmę tradicinėms kultūroms. Žmonės, vienaip ar kitaip susiduriantys su etnine tradicija, vertina ją kaip silpstančią, nuolatos pažymimas jaunimo nesidomėjimas etnine kultūra. Tačiau iki šiol nebuvo tyrimų, kurie leistų palyginti ir įvertinti pokyčius, įvykusius per pastarąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.“

Paskutinėje ataskaitos papildančioje išvadoje rašoma: „pasitvirtinus hipotezei, kad per dešimt metų etnokultūros raiškos būklė neturėjo sąlygų pagerėti, reikia keisti etninės kultūros sklaidos metodologiją - parengti vyresnėms mokyklų klasėms etninės kultūros pradžiamokslį, o visiems abiturientams - etnines kultūros atmintinę“.

Dėl šios išvados ko gero vertėtų labai suabejoti. Ar iš tiesų mes etninės kultūros pradėsime mokyti savo vaikus tada, kai iš esmės jau susiformavusi jų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra? Liaudies išmintis sako: „lenk medį kol jaunas“. Taigi gal vis dėlto reikėtų pradėti nuo lopšelio-darželio, pirmųjų pradinės mokyklos klasių, kai vaikų imlumas pats didžiausias ir kai didžiausia tikimybė, jog pasėtas grūdas išleis daigą ir sužaliuos.