Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

Žemaičių Užgavėnių kaukės

 

Fragmentai iš Stasio Skrodenio straipsnio „Kaukės žemaičių kultūroje“ („Liaudies kūryba“ IV. Vilnius, 1996)

„Etnokultūriniu požiūriu Žemaitija yra savotiškas regionas. Jo gyventojų kultūros formavimuisi reikšmės turėjo kuršiai, skalviai ir žiemgaliai, kurie jau istoriniais laikais susiliejo su žemaičiais, ir tokiu būdu atsirado dabartinė Vakarų Lietuvos arba Žemaitijos kultūra. Tiesa, ir ji nėra vienalytė. Paslaptingumu dvelkia prie žemės prigludusios senos sodybos, išsiskirianti žmonių kalba bei jų potraukis tokiems tautosakos žanrams, kurie artimiau siejasi su mitologija, kuriuose daugiau mistikos, veikia paslaptingos mitinės būtybės. Savotiškas fenomenas yra ir persirengėliai, labiausiai veikę per Užgavėnes ir Velykas, kitaip tariant, pavasario ekvinokcijos laikotarpiu.

Tyrinėtojų dėmesį traukia kaukės („lyčynos“) ir kaip savitas menas (liaudies skulptūros dalis), ir kaip jau sunkiai besuvokiama tolimos praeities pagoniškų vaizdinių liekana, vėliau patyrusi ir krikščionybės poveikį“.

„Be Užgavėnių ir Velykų, antromorfinės kaukės Žemaitijoje buvo žinomos ir per linamynį. Tai slapta nešamas kuršis. Be to, dar darytas kipšiukas Jonis su medine galva, stiklinėmis akimis, raudonu liežuviu, juodu avikailio veidu.“

„Antromorfinės demoniškos kaukės rodo ryšį dar ir su protėvių kultu, kadangi žemdirbyste besiverčiančių tautų pasaulėžiūroje didžiųjų gamtos permainų tarpsniais mirusiųjų protėvių pagalba yra laukiama ir būtina. Tai, tarp kitko, rodo ir pastovus velnio personažo dalyvavimas tokiose apeiginėse ceremonijose. Šitokie kaukėti personažai, įkūnijantys augmenijos dievybes bei protėvius, matyt, turėjo padėti atgimti žemei pavasarį, sužadinti jos gyvybines jėgas“.

„Antropomorfinėse žemaičių Užgavėnių kaukėse reikia ieškoti ne socialinių ir tautinių vaizdinių, o mitinių elementų. Antra, tos baisios demoniškos kaukės vaizdavo protėvius ar augalijos dievybes, t. y. kito, mitinio, pasaulio asmenis, kurie ir turėjo savotišku būdu prisistatyti kaip svetimi. Jie ir vaizduoti seniais, luošiais, „kitataučiais“. Trečia, Užgavėnių persirengėliai rodo, jog Žemaitijoje, be žemės mitologijos, ryški ir požemio mitologija, kuriai atstovauja demoniškos antropomorfinės kaukės ir svarbiausia požemio dievybė, globojanti mirusius - velnias“.