Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1 

Kalendorius, šventės ir papročiai

Etninė kultūra, paprotys, tradicija, apeigos Kalendorinės šventės Kalendorinių švenčių papročiai Metų solsticijos ir lygiadieniai Ar žinai, kad...

Iš kalendoriaus istorijos Įvairių metų laikų kalendorinių švenčių skirtumai Pastovios ir kilnojamos kalendorinės šventės

Parengta pagal 1990 m. Lietuvos liaudies kultūros centro išleistą Birutės Imbrasienės knygą „Lietuvių kalendorinės šventės“, Stasio Gutauto 1991 m. leidinį „Lietuvių liaudies kalendorius“, Vandos Misevičienės straipsnį „Kalendorinių švenčių apeiginė tautosaka ir šiuolaikinės aktualijos“ („Tautosakos darbai“ I (VIII), Vilnius, 1991, p. 14), Nijolės Borusevičienės knygą „Lietuvių etninės kultūros bruožai“ (Šiauliai, 2001)

 

ETNINĖ KULTŪRA, PAPROTYS, TRADICIJA, APEIGOS

 

Etninės kultūros sąvoka išsamiai nusakyta 1999 m. rugsėjo 21 d. priimtame „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme“. Čia nurodoma, kad „Etninė kultūra - visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą“. Etninės kultūros gyvoji tradicija - „tautos paveldėtos kultūros perdavimas, jos kūrimas ir atsinaujinimas“. Tradicinė kultūra - visos tautinės kultūros pagrindas.

Kalbėdami apie kalendorines bei šeimos šventes, papročius, tradicijas, apeigas, dažnai suklūstame - ką reiškia viena ir kita?

Paskutinės trys sąvokos yra glaudžiai susijusios. Kai kuriuose leidiniuose galime rasti paaiškinimą, kad paprotys, tradicija - vienas ir tas pats žodis. Pirmasis - lietuviškas, antrasis - tarptautinis, kad tai liaudies sąmonėje, gyvenime giliai užsifiksavusios elgesio normos, taisyklės, visuomeninių veiksmų atlikimo tvarka.

Nijolė Borusevičienė 2001 m. Šiauliuose išleistoje knygoje „Lietuvių etninės kultūros bruožai“ šias dvi sąvokas išskiria, nurodydama, kad „Papročiai - įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis elgesio normomis. Jie orientuoja žmogų į praeitį - tėvų, senolių, kitų žmonių elgesį.“. Pagal elgesio turinį skiriami darbo, švenčių, vardynų, vestuvių, laidojimo, pagal paplitimą - etninės grupės, kaimo, šeimos, darbo kolektyvo, pagal poveikio būdą - ritualiniai, doroviniai, maldos ir kt.).

Tradicijas N. Borusevičienė įvardija kaip žmonių iš kartos į kartą perimamus ir tęsiamus tautos raiškos būdus ir formas. Būdingiausios apraiškos, anot jos, yra papročiai, apeigos, religiniai tikėjimai, mąstysena ir elgsena, vaizdiniai, simboliai, idėjos.

Apeiga savo turiniu artima papročiui, o kartais ją galima vadinti ir papročiu, bet tarp apeigų ir papročių gali būti ir skirtumų. Apeigas etnokultūros tyrinėtojai įvardija kaip visumą veiksmų ir poelgių, susijusių su tradicijomis, siekiant išreikšti tam tikrą idėją, jausmus. Svarbiausias apeigos bruožas - jos simboliškumas. Paprotys tokios prasmės neturi.

Apeigos ir ritualai dažniausiai yra kilę iš senųjų tikėjimų, magijos. Vienais atvejais jos yra kiek daugiau išlaikiusios jų pirminę prasmę, kitais atvejais virtusios žaidimais, pramogomis.

 

KALENDORINĖS ŠVENTĖS

 

Vanda Misevičienė straipsnyje „Kalendorinių švenčių apeiginė tautosaka ir šiuolaikinės aktualijos“ [„Tautosakos darbai“ I (VIII), Vilnius, 1991, p. 14] rašo: „Kalendorinės šventės - žemdirbių gyvenimo ir veiklos gairės. Kasmetiniame gamtos rato bėgsme jos žymėjo iškiliuosius, kulminacinius taškus. Vieni siejosi su metinėmis, ypač saulėgrąžos datomis, kiti - su darbu. Kalendorinės šventės išsidėsto pagal metų laikus arba atitinka sezoninės žemdirbių veiklos ciklus. Jos iš esmės yra skirtos žmogaus darbinei veiklai, jų tikslas ir pagrindinė idėja - padėti nelengvame jo darbe. Tad šventės savaip rikiuodavo valstiečių darbų ir užsiėmimų seką, o iš kartos į kartą greta ūkinės veiklos patirties buvo perteikiamas dvasinis senolių palikimas, dvasinis kelrodis - švenčių tradicijos“.

„Liaudies tradicijos siauresne prasme suvokiamos kaip liaudies papročiai, apeigos bei su jais susijusi žodinė ir muzikinė liaudies kūryba.“

„Tradicijų įvairovei įtakos turi ir regioniniai ypatumai. Ne visose Lietuvos dalyse šventės švęstos vienodai. Galima pasakyti, kad kiekvienoje šeimoje buvo laikomasi savų tradicijų, priklausomai nuo vietos savitumų, nuo šeimos socialinio statuso ir pan. Nedidelės, neturtingos šeimos švęsdavo kukliai, atiduodamos duoklę tik būtiniausiems, paveldėtiems iš protėvių švenčių apeigų momentams. Turtingesnės, gausesnės šeimos šventėms užsimodavo plačiai, siekdamos laikytis visų tradicijų, kartais net pasiskolindamos prašmatnesnių, įdomesnių apeigų elementų iš kitų regionų, kraštų.

Šitokiam skolinimuisi, netgi papročių bei apeigų suvienodėjimui mūsų laikais atsiranda itin palankios sąlygos. Tą skatina spaudoje skelbiami populiarūs straipsniai, kuriuose pateikiama įvairių žinių apie kalendorines šventes, neryškinant ir neapibrėžiant atskirų regionų ypatumų. Nemažai įtakos turi intensyvi gyventojų migracija, o dar daugiau - jaunosios kartos abejingumas tradicijoms. Jų reikšmės, savitumo nesuvokimas, nebranginimas arba paprasčiausias nežinojimas greitina vertingų ir gražių papročių nykimą“.

„Nėra abejonės: nepavyks išsaugoti visų švenčių apeigų ir papročių, nepavyks išgirsti visų skambių apeiginių dainų, senieji būrimai ne spės ateitį, o tik paprasčiausiai linksmins jaunimą“.

„Būtina įsisąmoninti nors ir nykstančių švenčių papročių ar apeigų tikslus, idėjas. Nors į senąsias tradicijas žvelgiame tegul ir ne visai taip rimtai kaip protėviai, vis dėlto reikia įvertinti jų reikšmę seniau ir dabar. Juk liaudies tradicijos paliko mūsų tautos savitumą.“

Stasys Gutautas leidinyje „Lietuvių liaudies kalendorius“ nurodo, kad senieji lietuvių kalendoriniai papročiai ir apeigos, šventės derinamos prie svarbiausių metų dienų (saulės grįžimo, lygiadienio ir kt.) ir susiformavo dar pagonybės laikais. Po krikščionybės įvedimo 1387 m. (Žemaitijoje - 1413 m.) šventes nustatinėjo bažnyčia. (…) Lietuvoje šventė ir šventųjų dienas. Daugelio šventųjų minėjimas sutampa su žemės ūkio darbų pradžia ir pabaiga. Kalėdas, Velykas, Sekmines žmonės šventė tris ar net keturias dienas.“

 

Kalendorinių švenčių papročiai

 

Lietuvių kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos, anot M. Gimbutienės, savo kilme siekia gilią senovę ar ikiindoeuropietiškojo laikotarpio Senosios Europos matristinę kultūrą, susijusią su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios atsiranda gyvybė ir vystosi pagal mėnulio fazes.

Stasys Gutautas akcentuoja, kad daugelis kalendorinių papročių ir apeigų neturi nieko bendro su krikščionybe, nes susiformavo dar iki jos įvedimo. Šie papročiai ir apeigos, anot jo, „ryškiai atspindi žmonių siekimą paveikti gamtą. (…) Tradicijų niekas nekuria, jos, kaip gyvenimo būtinybė, gimsta, išsirutulioja per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Kurdami ateitį, visada turėtume atsigręžti į praeitį, gerai pažinti savo istoriją. Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos amžių tėkmėje keitėsi: vieni nunyko, kiti neatpažįstamai pakito, atsirado naujų. Visi šie procesai vyko pamažu, nepastebimai. (…) Išsaugotos tradicijos padeda tautai susitelkti, suvokti istoriją. Kiekviena kultūringa tauta stengiasi išsaugoti savo senąsias tradicijas, jas puoselėti. Tauta gyva praeitimi, istorija“.

 

Ar žinai, kad…

 

Kasmet tuo pačiu ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro kalendorinių švenčių grupę. Be jų lietuviai, tarp jų ir žemaičiai, nuo seno turėjo ir tebeturi darbo (darbų pradėtuvės, pabaigtuvės) ir šeimos šventes (krikštynos, vestuvės, laidotuvės, vardynos, gimtadieniai, įkurtuvės ir kt.).

Svarbiausias kalendorinių švenčių akcentas - rūpestis tuo, kokie bus ateinantieji metai (seniau Lietuvoje tai ypač buvo aktualu žemdirbiams), bandymas apeigomis ir kitais būdais įtakoti sau palankius reiškinius, pasirengti būsimiems darbymečiams, kurie glaudžiai susiję su metų laikotarpių pasikeitimu.

 

Įvairių metų laikų kalendorinių švenčių skirtumai

 

Žiemos švenčių papročiuose daug artimiausių ir tolimesnių oro spėjimų, bandymų savo elgesiu, darbais nulemti gerą orą, sąlygas būsimai sėjai, javų augimui, derliaus nuėmimui, šeimos sėkmę, jos narių, gyvulių sveikatą, gausumą. Pavasario švenčių papročiuose daug dėmesio skiriama sėklos kokybei, pagrindiniams pavasario lauko darbams, naminių paukščių perinimui ir kt.

Vasaros ir dalinai vėlyvojo pavasario švenčių papročiuose daugiausia vyrauja rūpestis pasėlių priežiūra, žemės ruošimu būsimai sėjai, derliaus dorojimu.

Rudens šventėse dažniausiai dėkojama už derlių, prisimenami ir pagerbiami mirusieji.

 

Pastovios ir kilnojamos kalendorinės šventės

 

Vienas kalendorines šventes švenčiame tomis pačiomis mėnesių dienomis, kitų datos (pagrindinės pavasario šventės) nuolat kilnojamos, neturi pastovios datos. Kodėl taip yra?

Todėl, kad jų laikas skaičiuojamas ne pagal Saulės, o pagal Mėnulio kalendorių.

Tarp kilnojamų švenčių svarbiausia - Velykos. Pagal jas apskaičiuojamas ir kitų kilnojamų pavasario švenčių laikas. Velykos visada švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasario mėnulio pilnaties (tokia pilnatis būna apie kovo 21 d.). Velykos būna tarp kovo 22 ir balandžio 25 d. Toks jų intervalas kartojasi kas 12 metų. Priklausomai nuo Velykų datos tokiu intervalu kaitaliojasi ir kitos kilnojamos metų šventės: Užgavėnės (tarp vasario 9 ir kovo 8 d.), Šeštinės (tarp gegužės 1 d. ir birželio 2 d.), Sekminės (tarp gegužės 15 d. ir birželio 12 d.), devintinės (tarp gegužės 22 d. ir birželio 23 d.). Žinant, kada konkrečiais metais bus Velykos, galime nesunkiai apskaičiuoti Užgavėnių laiką - jos visada švenčiamos 46-ąją dieną prieš Velykas ir visada antradienį. Pirmąją dieną po Velykų būna Pelenų diena (Pelenija, Pelenė).

 

Metų solsticijos ir lygiadieniai

 

Pagal Saulę orientuotame kalendoriuje metuose yra keturi taškai, su kuriais siejasi metų laikų kaita, taip pat ir papročiai.

1. Lietuvoje ilgiausia naktis ir trumpiausia diena yra gruodžio 24-ąją, per Kūčias. Nuo gruodžio 25 d. diena pradeda ilgėti. Tai žiemos solsticija (Saulės grįžimo pradžia).

2. Ilgiausia diena ir trumpiausia naktis pas mus - birželio 24 d., per Jonines (Rasos šventę). Po to diena pradeda trumpėti, prasideda vasaros saulės grąža (vasaros solsticija).

3. Pavasario lygiadienis - kovo 21 d. Dienos ir nakties trukmė susilygina.

4. Rudens lygiadienis - rugsėjo 23 d. Dienos ir nakties trukmė susilygina.

 

Iš kalendoriaus istorijos

 

Kalendorius - ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, kurios pagrindą sudaro matomų dangaus kūnų - Saulės, Mėnulio, Jupiterio - periodiškas judėjimas. Kalendorius lotyniškai - callendarium ir reiškia „skolų knygelę“ (senovės romėnai pirmosiomis mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis privalėdavo mokėti skolas).

Anksčiau Lietuvoje naudotas Mėnulio kalendorius, o paplitus žemdirbystei palaipsniui įsigalėjo Saulės kalendorius. Jo pagrindą sudaro Saulės metų trukmė - 365 dienos. Šis kalendorius suskirstytas į 12 mėnesių, mėnesiai - į septynių dienų savaites. Kas penkeri metai prisideda viena diena.

XIII a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo pradėtas naudoti Julijaus kalendorius. Tada metai turėjo 13 (Mėnulio) mėnesių, vėliau perėjo prie 12 (Saulės) mėnesių.

Dabartinį kalendorių pagal Romos imperatoriaus Julijaus Cezario (102-44 m. pr. m. e.) pavedimą sudarė egiptiečių astronomas ir matematikas Sozigenas. Jis įsigaliojo nuo 46 metų sausio 1 d. prieš Kristaus gimimą. Tada metai turėjo 365,25 paros ir buvo šiek tiek ilgesni už Saulės metus. Tas likutis per 128 metus sudarydavo apie vienos paros skirtumą. Tai buvo trūkumas. Iš pradžių metai buvo skaičiuojami „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia buvo laikomas kovo mėnuo, skirtas karo dievui Marsui. Kovo 1-oji kaip Naujųjų metų pradžia kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo iki VIII a., Rusijoje - iki XV a., Anglijoje - iki 1752 m.

Sausio pirmąją kaip Naujųjų metų pradžią katalikiškoje Europoje pradėta švęsti tik 1691 m., popiežiui Inocentui išleidus XII bulę.

XVI a. pagal Julijaus kalendorių susidarė apie 10 parų skirtumas. Tada, 1582 m., siekiant sureguliuoti atsilikimą tarp skaičiuojamojo ir astronominio laiko, popiežiaus Grigaliaus pavedimu buvo įgyvendinta Julijaus kalendoriaus reforma, t. y. įvestas kalendorius, kur atogrąžiniai metai ilgesni už naujojo stiliaus tik 26 sekundėmis ir, skaičiuojant laiką pagal šį kalendorių, vienos paros skirtumas susidarys tik po 3280 metų. XVI a. tam, kad neatsirastų paklaidų, buvo nutarta, kad keliamaisiais metais bus laikomi tie, kurių skaičius dalijasi iš 4 (pvz., 1996, 2000, 2004 ir t. t.). Nuo tada pagal laiko skaičiavimą Julijaus kalendorius pradėtas vadinti „senojo stiliaus“, o Grigaliaus kalendorius - „naujojo stiliaus“.

1700-aisiais metais senasis kalendorius nuo naujojo buvo atsilikęs 10 dienų, 1800 m. - 11 d., 1900 m. - 12 d.

Naujojo stiliaus kalendorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvestas 1586 m. Nuo to laiko senasis kalendorius naujuoju buvo keičiamas kelis kartus, priklausomai nuo to, kieno valdžioje kraštas atsidurdavo.

1848 m. Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“ rašoma: „Naująjį skaitlių (kalendorių) Grigalius XII, popiežiaus, darbo Žemaičių vyskupystė pirmą kartą priėmė 1582 m. ir pagal tą visas šventes šventino lig 5 d. rugpjūčio 1799 m. Bet tą metą, Povilui I, ciesoriui, norint, o Laurynui Litai, popiežiaus Pijaus VI pasiuntiniui, leidžiant, sugrįžo prie senojo metų skaitliaus. Dvylika metų nuleidus, tai yra 9 dienų šilų (rugsėjo). 1812 m. Prancūzų ciesorius Napoleonas, į mūsų žemę įžengęs, įsakė vėl turėtis naujojo metų skaitliaus. Napoleonui iš Lietuvos išsprukus, ciesorius Aleksandras I 2 d. kovo 1813 m. antru atveju senąjį žemaičiam įbruko.“

Po Spalio revoliucijos Rusijoje 1917 m. buvo pereita prie naujojo stiliaus kalendoriaus civiliniame gyvenime, nors Stačiatikių bažnyčia ligi šiol tebesilaiko senojo stiliaus metų skaičiavimo. Tuo galima paaiškinti ir skirtingas tapačių švenčių datas atitinkamai katalikiškuose ir pravoslaviškuose kraštuose.

Mėnesių skirstymas į 7 dienų savaites senovėje buvo pradėtas Rytuose (pas šumerus, babiloniečius, judėjus, kinus) ir yra paremta mėnulio fazėmis. Iš judėjų tokį skaičiavimą perėmė romėnai. Iš pradžių kiekviena savaitės diena buvo vadinama dangaus kūnų vardais: Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros, Saturno, Saulės, o Lietuvoje dabar vadinamos pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis, antradienis ir t. t.