- KALĖDOS
-
- Švenčiamos gruodžio 25
d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos - Saulės
sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė.
Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius
metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti
Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar
iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės
prasmę, papildė krikščioniškoji - Dievo sūnaus
Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo
samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie
atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo
Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas
rašo, kad lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik
nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių
švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra
bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo
atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme,
bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į
šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne
tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su
vaismedžiais (Tautos atminties beieškant, V.
1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją
Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje
Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami
žydų tautybės žmonės - jei jie į namus užsukdavo,
sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias,
Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek
daugiau linksmybių - tik vakare. Svečių lankymas -
antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai
(persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų
personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys,
gervė, meška. Jų priedermė - gražias oracijas sakyti,
kalėdines giesmes giedoti. Kalėdautojus Lietuvoje gali
sutikti ir Naujųjų metų išvakarėse per vadinamąsias
Mažąsias arba riebiąsias Kūčias. Jų metu vėl
vaišinamasi tradiciniais kalėdiniais valgiais, tą
vakarą sakomi linkėjimai, ant šventinio stalo dega
blogį apvalanti žvakė, prisimenami saulėgrįžos
laikotarpiui būdingi burtai, orų spėjimai.
- Iki pat Trijų Karalių -
įvairios linksmybės, žemdirbių atokvėpio metas. Nuo
seno įprasta tarpušvenčiu nedirbti kai kurių sunkių
darbų, nes iš to, anot mūsų protėvių, gali būti
daugiau bėdos negu naudos - ledai javus išmuš ir
kitokios negandos lankys. Visiškai nieko negalima dirbti
saulei nusileidus. Nuo Kalėdų iki pat Trijų Karalių
tęsiasi šventvakariai. Tuo laiku tik į vakarėlius
rinkis, šok, dainuok, vaišinkis, mįsles mink, pasakas
sek. Daugelyje Lietuvos vietų tarpušvenčiu nuo seno
gali sutikti persirengėlius. Jie išmoningi,
triukšmingi, visokių staigmenų iš jų gali sulaukti.
Dažniausiai jie lanko tas sodybas, kur tikisi už savo
dainas, muzikas būti pavaišinti, apdovanoti.
Žemaitijoje seniau tarpušvenčiu dažnai galėjai
sutikti vaikščiojant dvylika bernelių. Tai
dažniausiai jauni, energingi, išmoningi, išvirkščiais
rūbais apsirengę vyrai, kuriuos sutikęs išgirsi tai,
ko pasaulis negirdėjęs. Tokiomis dienomis nuo seno
vaikšto ir senis Kalėda, kiek panašus į dabartinį
Kalėdų senelį. Anot tyrinėtojų, senojo Kalėdos tik
funkcijos buvo kitokios - jis ne dovanas dalydavo, o
giesmes giedodavo, Saulėgrįžos švenčių ciklo metu
magišką galią turėjusius grūdus barstydavo, taip
norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Nuo
praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvoje įsitvirtino
Kalėdų eglutės puošimo tradicija, atėjusi pas mus iš
Vakarų Europos (anot tyrinėtojų, iš Aukštutinio Reino
krašto). Pirmąsias eglutes Lietuvoje pradėta puošti
dar XVIII a.
-
- Kalėdų
vaišės Žemaitijoje
-
- Tradiciškai per šventes
Žemaičiuose valgyta daug ir įvairaus maisto, nes
tikėta, kad tik toje sodyboje, kur namiškiai ir svečiai
per šventes linksmi ir sotūs, kur šalia vargingai
gyvenantis kaimynas neužmirštamas, per metus viskas
gerai seksis, geras derlius užderės, gyvuliai seksis,
bitės daug medaus prineš - tiems namams Dievas bus
palankus. Žemaičiuose iki pat šiol gyvas tikėjimas,
kad tik tas žmogus, kuris kitam gera daro, per šventes
vargšų neužmiršta, po mirties gali tikėtis Dievo
malonės.
Žinoma, kad senovėje pirmuosius Kalėdų vaišių
kąsnelius ir pirmąsias taures gėrimų mūsų protėviai
aukodavo vėlėms - maistą numesdavo žemyn (dažnai po
stalu), o gėrimus išpildavo į kambario kampą. Na, o
visa, kas likdavo nuo Kalėdų stalo, būdavo nunešama ir
padedama ant mirusiųjų kapų.
- Pusryčiams dažniausiai
valgomi šalti patiekalai, daug kur ir šiupinys su
kiaulės uodega. Itin mėgstamas Kalėdų valgis -
troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis
(kiauliena per Kalėdas simbolizuoja sotumą ir skalsą).
Šventėms išverdama šaltienos (košelienos). Kalėdų
dieną žemaičiai neapsieina ir be naminio pyrago,
sūrio, medaus, obuolių, grybų, riešutų. Daugelis jį
paskanina aguonomis, uogomis. Ant Kalėdų stalo
tradiciškai dedama ir tai, kas liko nuo Kūčių
vakarienės. To gero reikia neužmiršti nunešti ir
gyvuliams. Mėgstamas ir alus, naminė gira.
-
- Oro
spėjimai
-
- * Jei Kalėdų rytą šalta
- tikėkis vėlyvo pavasario, snigs net per Velykas.
- * Jei Kalėdų pirmoji
diena graži, saulėta - visi metai bus geri.
- * Jei per Kalėdas miške
medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla
- vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.
- * Jei Kalėdų dieną iš
šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri.
- * Jei per Kalėdas stipriai
pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.
- MĖSĖDIS
(MĖSĖDAS)
-
- Tai laikotarpis tarp Kalėdų
ir Užgavėnių. Tokiu metu nuo seno kaime žmonės
dažniausiai vakarais rinkdavosi kurioje nors troboje ir
užsiimdavo smulkiais žiemos darbais: kas verpdavo,
siūdavo, kas pančius vydavo. Tokiu laikotarpiu kaime
būdavo daug pramogaujama. Tai dienos, skirtos ir giminių
lankymui - tam dabar kaip niekad laiko daug, nes svarbiausi
darbai nudirbti. Iš peties tokiu metu triūsia tik tie, kas
statybomis užsiėmęs, kam malkų reikia pasistoroti (pasirūpinti), kas
mišką kerta.
