Tai pavasario žalumos,
jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė,
nuo seno ypač populiari Rytų Lietuvoje. Seniau ją dar
vadindavo žemdirbių
Naujaisiais metais.
Anot senolių, Jorė arba
Joris - pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip
raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis
augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę,
pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių
gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja. Lietuvoje
šv. Jurgis laikomas ir mūsų kariuomenės, jaunimo
globėju, todėl Jurginių dieną švenčia ir kariškiai,
jaunimo organizacijos.
Pagal seną paprotį per
Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti.
Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate
pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems.
Įprasta Jurginių dieną
nieko nedirbti su gyvuliais, net ir važiuoti. Sakoma: jei
dirbsi - gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys
juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui.
Tą dieną itin linksminasi
arkliaganiai. Žinoma, kad Tauragės apylinkėse per
Jurgines jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių,
kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai
išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių
vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta
gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui,
arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Jis
Žemaitijoje itin garbinamas. Daug kur net ir šiandien
statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis.
Čia iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki,
kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių,
ligų, piktų dvasių.
Kaip ir per Velykas,
Jurginių dieną populiarus supimasis sūpynėse.
Jurginių rytą gyvuliai
pagal tradiciją į ganyklas turėtų būti išgenami
pirmą kartą ir atlikus atitinkamas apeigas, o piemenys
apdovanojami baltais ir margais kiaušiniais - tai turi
lemti gerą ganiavą.
Tą dieną seniau daug kur
vykdavo gyvulių prekymečiai, mugės, o jas palydėdavo
jaunimo rengiami pasilinksminimai.
Jorės dieną, kaip ir per
Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais
žaidžiama įvairius kitus žaidimus.
Šeimininkės
įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš
kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti
Jurginių dieną.
Yra išlikę daug senų
Jurginių dainų, šokių.
Per Jorę sodinami medeliai
ir garbinama augmenija.
Išlikęs paprotys Jorės
rytą sėti rūtas. Sėdamos jas, merginos turėtų
dainuoti rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui
skirtą dainą.
Protėviai Jurginių dieną
aukodavo gėlių, žolynų, visos augmenijos dievui
Pergubriui.
Sakoma, kad tą dieną
parlekia gegutė ir labai pasisekė tam, kas tą dieną
išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą
kartą užkukavo Jurginių dieną, metai bus sėkmingi.
Jurginių dieną į pyragą
ar duoną įkepamas kiaušinis, du ar daugiau. Po to,
paėmę tą kepaliuką, šeimininkas ar šeimininkė eina
parugėn ir apeina rugių lauką. Sugrįžę namo ir
pasakę Vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai jie
sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina
jį ir viską padalina šeimos nariams.
Kai kuriose Lietuvos
vietose paplitęs paprotys Jorės dieną užkasti duonos
gabalą į žemę - tai auka žemei, tikintis sulaukti
gero derliaus.
Per Jurgines klausomasi
žemės šnekos. Atseit, pridėk ausį prie žemės ir
išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės - bus geras
derlius, jei tylės - lauk blogų metų.
Jurginės - pavasario
sutiktuvės. Žinoma, kad seniau jo sutikti Jurginių
dieną į girią išskubėdavo merginos. Iš ten jos
grįždavo lyg nuotakos baltais rūbais pasipuošusios ir
gėlėmis pasidabinusios. Jų sulaukus kaimas pradėdavo
linksmintis.
Anot Balio Buračo, apie
Žemaičiuose buvusią populiarią Jurginių šventę
(dabar ji plačiai švenčiama daugiau tik Palangos
krašte) kalba tai, kad čia dažnai net ir dabar šlapią
pavasarį žemaičius išgirsi kalbant, kad šiemet -
Šlapjurgis, o sausą pavasarį Jurginių laikas
Sausjurgiu vadinamas.
