Juozas Mickevičius

Gimė Juozas Mickevičius 1900 m. rugpjūčio 27 d. bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo Pamedžių vienkiemyje. Į šias žemes J. Mickevičiaus senelis atvyko XIX a. viduryje nuo Nevėžio. Mickevičiai save kildino iš tos pačios giminės, kuri davė mums garsų poetą Adomą Mickevičių.

Besimokydamas Plungės gimnazijoje pradėjo rašyti kraštotyros rašinius, rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus. Dalį surinktos medžiagos išsiuntė archeologui, populiarių knygų apie Lietuvos praeitį autoriui Petrui Tarasenkai, kuris, skatindamas jį toliau tęsti pradėtus darbus, dovanojo savo knygą „Gimtoji senovė” su autografu. Keletą jo rašinių 1926-1927 m. išspausdino Šaulių sąjungos leidinys „Trimitas” . Tai buvo įdomūs pasakojimai apie Platelių pilį, Mikytų alkakalnį ir Kruopių „Pūkštos kalną” (Skuodo r. ). Taip pat jis rinko tautosaką. Petro Rusecko knygoje „Baudžiava“ buvo paskelbtos J. Mickevičiaus užrašytos dainos apie baudžiavos laikus.

Baigęs gimnaziją, J. Mickevičius įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo istoriją, toliau rinko tautosaką. Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus paragintas, 1933 m. „Mūsų tautosakoje“ (Nr. 7) paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį apie žemaičių vestuves. Po dviejų metų (1935) „Tautosakos darbuose“ pasirodė straipsnis apie žemaičių krikštynas. Jo darbais susidomėjo žymus kraštotyrininkas, žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis, kuris 1936 m. vasarą aplankė J. Mickevičių gimtinėje ir įtraukė į kraštotyros draugijos veiklą. Studijų metais J. Mickevičius parašė išsamius mokslinius darbus apie 1863 m. sukilimą Žemaičiuose, žemaičių pirtis, durpių gaminimą šiaurės vakarų Žemaičių krašte, Platelių apylinkių geografinę ir istorinę praeitį, surinko ir paskelbė daug medžiagos apie kalendorines žemaičių šventes.

Po studijų J. Mickevičius mokytojavo Šilalės ir Laukuvos gimnazijose. Jis skatino moksleivius rinkti archeologines senienas, pagal jo parengtą anketą (klausimų lapą) aprašinėti gimtinės kultūros paminklus. Kiekvieną mokinių aprašytą paminklą patikrindavo vietoje ir patikslindavo aprašymą, senosiose sodybose ieškojo muziejinę vertę turinčių etnografinių daiktų. Jo iniciatyva Kvėdarnos valsčiuje buvo išsaugota kalbininko K. Jauniaus gimtinės sodyba, kurią žemės reformos metu buvo numatyta nukelti.

Mokytojaudamas „Gimtajame krašte“ jis paskelbė straipsnių apie žemaičių linininkystę, pienininkystę, Kūčių papročius, 1831 m. ir 1863 m. sukilimus Platelių apylinkėse, surinko istorinę medžiagą monografijai apie Šilalės kraštą, užrašė daug tautosakos, kurios aplankus siųsdavo Tautosakos archyvui.

Karo metais dėstė Telšių kunigų seminarijoje. 1945 m. įsidarbino Telšių muziejuje, tačiau netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, brandžiausius ir kūrybingiausius savo gyvenimo metus paskyrė Kretingos muziejui. Nuo 1956 m. dirbo vyr. moksliniu bendradarbiu, o 1960-1975 m. - direktoriumi.

„Kretingos kraštotyros muziejų radau labai apleistą, - prisimena J. Mickevičius. - Patalpos mažos, žiemą labai šaltos. Ekspozicijos nebuvo: ją išgriovė ruošdami liaudies meno parodą, po kurios nutarė rengti naują ekspoziciją, atitinkančią naujausius reikalavimus. Muziejaus ekspozicijoms nebuvo baldų, trūko originalių eksponatų. Muziejus buvo penktos kategorijos, atlyginimai maži, o darbo begalės. Dirbome 2 tarnautojai. Išvykoms po rajoną kultūros paminklų apsaugos reikalams ir eksponatų rinkimui 1958 m. nupirko vienintelę susisiekimo priemonę - dviratį.“

Nuo 1957 m. jis pradėjo rengti nuolatines muziejaus išvykas ir ekspedicijas naujų eksponatų rinkimui, talkininkavo Lietuvos istorijos instituto ir Kultūros ministerijos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų ir etnografų ekspedicijoms. Išvykų metu pagrindinį dėmesį skyrė kultūros paminklų paieškai ir tyrinėjimui. „Kretingos rajono archeologijos paminklus radau nelankomus, nesuregistruotus, neinventorintus. Reikėjo kiekvienam paminklui surašyti defektinį aktą, sudaryti su valdytoju saugotojo įsipareigojimą, parengti pasą: nufotografuoti, nubraižyti situacijos planą, surinkti istorines žinias. Į darbą iš Kretingos išvažiuodavau kas rytą, o į namus grįždavau vakare. Nebuvo nei komandiruočių, nei kur kaime pernakvoti bei pavalgyti. Kai kurių paminklų teko ilgai ieškoti, nes nauji ūkių vadovai nieko apie juos nežinojo.“

J. Mickevičius sudarė istorijos, archeologijos ir dalies architektūros paminklų pasus, aprašė mažosios liaudies architektūros ir dailės paminklus, užrašė pasakojimus, padavimus ir legendas apie piliakalnius, kapinynus, kapinaites, mitologinius akmenis. Pagal jo surinktą medžiagą buvo sudaryti Kretingos rajono, dalies Skuodo, Plungės rajonų ir Palangos miesto kultūros paminklų sąrašai.

1958 m. muziejus pradėjo ardomų archeologijos paminklų tyrinėjimus, kuriems vadovauti archeologus J. Mickevičius kviesdavo iš Lietuvos istorijos instituto. Tokiu būdu buvo tyrinėjami Kašučių, Pryšmančių, Rūdaičių kapinynai ir Kvecių pilkapynas. Tyrinėjimų metu rasti archeologijos radiniai keliaudavo į Kretingos muziejaus fondų saugyklas.

Po išvykų ir ekspedicijų Kretingos muziejaus fondai smarkiai pasipildė ne tik tradiciniais etnografijos ir istorinės buities eksponatais. Pastebimai išaugo archeologijos ir numizmatikos rinkiniai, buvo sukaupta vertinga senojo liaudies meno kolekcija, surinkta iš ateistų naikinamų koplytėlių ir koplytstulpių.

Tapęs direktoriumi, J. Mickevičius daug dėmesio skyrė administraciniam darbui ir muziejaus veiklos plėtojimui. 1960 m. pradėtas komplektuoti muziejaus mokslinis archyvas ir įrengta nauja ekspozicija, 1964 m. atidarytas Dimitravo priverčiamųjų darbų stovyklos muziejus, o 1969 m. - memorialinis vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejus Nasrėnuose. 1972 m. J. Mickevičius daug padėjo „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio pirmininkui M. Navajauskui, kūrusiam Žutautų kaime ūkio istorijos ir valstiečių buities muziejų. Deja, ne visi ūkių vadovai mokėjo vertinti kultūrinį tautos palikimą. Iš daugumos jų J. Mickevičiui tekdavo išgirsti tokius žodžius: „Jūsų kultūros paminklai man nesvarbūs: man svarbūs yra bekonai, grūdai“.

Kretingos kraštotyros muziejaus patalpos buvo mažos. Sukauptos vertybės, ypač stambesni etnografijos ir istorinės buities eksponatai, jau nebetilpo senajame pastate. Jas teko sandėliuoti toli nuo muziejaus esančiuose ir tam nepritaikytuose pastatuose: vyskupo M. Valančiaus gimtinės daržinėje, Gargždelės (Salantų) ir Kretingos kapinių koplyčiose. 1965 m. Vyriausybės nutarimu buvo numatyta perkelti Kretingos muziejų į Palangos kūrybos namus. Tik J. Mickevičiaus ir Kultūros ministerijoje jį pa-
laikiusių darbuotojų pastangomis muziejų buvo nutarta išsaugoti Kretingoje, pritaikyti jam apleistą ir nugriauti numatytą pranciškonų vienuolyno pastatą. Tokiu būdu kultūrai neabejingų žmonių dėka Kretingoje išliko ne tik muziejus, bet ir vertingas XVII a. pradžios architektūros paminklas, 1991 m. sugrąžintas vienuoliams pranciškonams.

Kretingoje J. Mickevičius muziejininkystės srityje nebuvo vienišas. Jis artimai bendravo su kraštotyrininku, inžinieriumi Ignu Jablonskiu, kuris pokario metais atkūrė Kretingos muziejų ir visuomeniniais pagrindais dirbo vedėju. Bendromis pastangomis jiedu išgelbėjo nuo sunaikinimo Kašučių kapinyną, išaiškino keletą naujų archeologijos ir architektūros paminklų, ištyrė melioratorių sunaikinto Mosėdžio pilkapyno liekanas.

J. Mickevičių labai žeidė, kad į muziejų ir jo darbuotojus rajono valdžia žiūrėjo atsainiai. Kultūros skyriaus vedėjai, be direktoriaus sutikimo, muziejui skirtas lėšas dažnai panaudodavo kitiems poreikiams, savo nuožiūra priimdavo į darbą ir atleisdavo mokslinius bendradarbius, reikalaudavo, kad moksliniai bendradarbiai pirmiausia dalyvautų saviveikloje ir visuomeninėje veikloje, kaltino J. Mickevičių, kad šis reikalauja iš muziejaus darbuotojų atlikti tiesiogines savo pareigas. Suvokdamas tokio požiūrio į muziejinį darbą absurdiškumą, sau rašytose pastabose jis guodėsi: „Nesu muziejaus šeimininkas… Ne sau žeriu praeities kultūros spindulius, persunktus per marksistinę kritiką. Ne sau skiriu daugumą eilinių atostogų ir išeiginių dienų bei laisvalaikį.

Atsisakęs direktoriaus pareigų, J. Mickevičius apsigyveno pas seserį Žemaičių Kalvarijoje, vėliau - Šarnelėje, Plungės rajone. Pagrindinį dėmesį jis skyrė per ilgus darbo metus sukauptos rašytinės istorinės ir etnografinės medžiagos apibendrinimui ir publikavimui, rinko eksponatus, ikonografinę ir dokumentinę medžiagą Arklio muziejui, kurį ruošėsi atidaryti Šarnelėje. Tačiau visų sumanymų įgyvendinti
nepavyko: 1984 m. lapkričio 10 d. Juozas Mickevičius mirė. Palaidotas Beržoro kapinėse (Plungės r.), Mickevičių šeimos kapavietėje.

Be prieškario ir karo metais „Gimtajame krašte”, „Mūsų tautosakoje“, „Tautosakos darbuose” ir „Trimite“ paskelbtų publikacijų, J. Mickevičiaus sukaupta vertinga medžiaga Žemaičių krašto istorijai ir etnografijai pažinti sovietmečiu tik maža dalimi buvo publikuota kraštotyros draugijos leidinyje „Kraštotyra“ ir kultūros ministerijos leidinyje „Muziejai ir paminklai“. Nemažai straipsnių paskelbė Kretingos, Plungės, Skuodo ir buvusio Salantų rajonų laikraščiai. Išlikęs rankraštinis jo palikimas šiandien saugomas Lietuvos istorijos instituto, M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos, kraštotyros draugijos, Šiaulių „Aušros“, Telšių Žemaičių „Alkos“ ir Kretingos muziejų rankraštynuose. Šiandien J. Mickevičiaus rankraštinio palikimo skelbimui daugiau dėmesio skiriama tik Plateliuose leidžiamame Žemaičių nacionalinio parko direkcijos laikraštyje „Šventorkalnis“. Dalį nepublikuotų ir Kretingos muziejaus moksliniame archyve išlikusių rankraščių apie gimtąją J. Mickevičiaus sodybą, apie kurios praeitį rinkdamas medžiagą jis pradėjo kraštotyrinę veiklą, galima rasti 2000 m. išleistame Kretingos muziejaus leidinyje „Istorikui ir muziejininkui Juozui Mickevičiui - 100“.

Kretingos muziejuje 2000 m. buvo įrengta memorialinė Juozo Mickevičiaus kambario eksponuojama, kuri veikė iki 2002 metų. Čia buvo eksponuojamas rašomasis stalas, kurį J. Mickevičius nupirko iš namo, kuriame jis gyveno Kretingoje, šeimininkės. Šis stalas priklausė 1940-1941 m. Kretingoje dislokuotos Rusijos kariuomenės karininkui, gyvenusiam prieš karą tame pačiame name.

Ant stalo stovėjo rašomoji mašinėlė, kuria J. Mickevičius muziejaus raštinėje spausdindavo laiškus, raštus, kultūros vertybių sąrašus ir kt. Greta gulėjo jo asmeniniai daiktai: šratinukai ir dėžutė jiems susidėti, akiniai, odinis ir metalinis dėklai akiniams, žiūronai, kurie labai praversdavo kultūros vertybių žvalgymo išvykose. Ant kėdės stovi portfelis, su kuriuo J. Mickevičius labai retai išsiskirdavo. Čia pat matėsi jo demisezoninis paltas ir išeiginė liemenė.

Ant kitos sienos kabėjo Č. Kontrimo paveikslas, kuriame įamžinta pranciškonų kunigo J. Pabrėžos gimtinės klėtelė, kurią J. Mickevičius bandė išsaugoti istorijai. Šalia buvo to paties autoriaus nutapyto senojo Kretingos vienuolyno paveikslas (minėtas vienuolynas J. Mickevičiui įsikišus buvo restauruotas, pritaikytas muziejinėms reikmėms ir tokiu būdu išsaugotas jo šeimininkams - 1990 m. į Kretingą grįžusiems broliams pranciškonams).

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras Tinklalapis atnaujintas 2003.11.03 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt