Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Profesionaliosios dailės studijų pradžia
 
Telšių taikomosios dailės technikumas: XX a. 9 deš. pr.
 
Laima Kėrienė
 
Lietuvoje sovietinis laikotarpis tęsėsi daugiau kaip 50 metų. Jis svarbus daugeliu aspektų. Tai buvo gūdūs, įvairiais ideologiniais rėmais, ribotomis ekonominėmis galimybėmis ir anuometinės visuomenės gyvenimo normomis suvaržyti metai. Daug žalos tuo laikotarpiu buvo padaryta tautos kultūrai. To niekas neįstengs paneigti. Tačiau būta ir šviesos.
Dailė, ypač taikomoji dekoratyvinė, buvo viena iš, kiek tai įmanoma anais laikais, neutraliausių meno sričių, kurią pasirinkę dailininkai rasdavo galimybių kūrybinei raiškai.
Vienas iš svarbiausių kultūros ir švietimo židinių, tuo metu dariusių didelę įtaką Žemaitijos kultūrai, pastebimai praturtinusių Lietuvą, buvo Telšių taikomosios dailės technikumas. Mokykla per daugelį savo veiklos metų pasitikrino, kas išties dailės dėstymo srityje yra vertinga, sukūrė savo mokymo tradicijas, rūpinosi jų tęstinumu. Mokyklos auklėtiniai, taip pat ir čia dirbę, kūrę dailininkai, pedagogai ir tais laikais rasdavo būdų, kaip išreikšti savo sugebėjimus, talentą ir kartu puoselėti amžių patikrintas dvasines, estetines vertybes.
 
Garsas apie Telšių taikomosios dailės technikumą sklido plačiai. Mokyklos gerą vardą žinojo ne tik regione, bet ir visoje Lietuvoje. Kasmet stojančiųjų į meninio metalo, medžio, akmens apdirbimo, trikotažo ir dizaino specialybes būdavo daugiau negu pusantro šimto, o iš jų įstojusių – maždaug po 50. Kasmet tiek gerai parengtų amatų specialistų pasklisdavo po visą Lietuvą – jie pasukdavo dirbti į dailės kombinatus, kurie veikė Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, restauracines dirbtuves, Estetikos institutą, buitinio aptarnavimo kombinatus, įvairias specializuotas dirbtuves, reklamų biurus. Dalis absolventų pasirinkdavo dailės pedagogo darbą ir susiedavo savo gyvenimą su mokykla.
Nemažai šiandien garsių liaudies meistrų yra baigę Telšių taikomosios dailės technikumą.
Sovietmečiu apie 100 gabiausiųjų Telšių taikomosios dailės technikumo absolventų tęsė profesionaliosios dailės studijas Vilniaus ir Talino dailės institutuose, Šiaulių pedagoginiame institute, kitose aukštosiose mokyklose. Tarp tų lietuvių menininkų, kurie kūrybinį kelią pradėjo Telšiuose, yra ir tapytojas Vincas Kisarauskas, skulptoriai Aloyzas Toleikis, Regimantas Midvikis, Rimantas Daugintis, Steponas Šarapovas, Artūras Raila. Telšiuose mokėsi ypač gausus būrys metalo dailininkų. Tai Romualdas Inčirauskas, Vytautas Matulionis, Birutė Stulgaitė, Danius Drulys, Remigija Vaitkutė, Vytautas Mockaitis, Laima Grikšaitė-Kėrienė, Indrė Gudeliauskaitė-Diržienė, Adolfas Šaulys, Eimantas Ludavičius ir daugelis kitų. Kai kurie buvę Telšių taikomosios dailės technikumo auklėtiniai aukštųjų mokslų nebaigė, tačiau, gilindami technikume įgytas žinias ir atkakliai, kūrybiškai dirbdami savo pasirinktose meno srityse, pasiekė aukštumų. Tarp tokių buvusių mokyklos auklėtinių yra šiuolaikinėje Lietuvos kalvystėje nepralenkiamas Edmundas Frėjus ir Algirdas Stankus, graveriai tėvas ir sūnus Mickai, liejikai Dionizas Varkalis ir Svajūnas Jurkus. Daug buvusių Telšių mokyklos auklėtinių yra mažiau žinomi, tačiau jie, tyliai dirbdami, taip pat įvairiais būdais puoselėja meną ir savo darbais puošia mūsų aplinką.
1980 m., norėdama tinkamai pasirengti studijoms Vilniaus dailės institute, pradėjau mokytis Telšių taikomosios dailės technikume, kur studijavau meninio metalo apdirbimo specialybę. Šie mokslai mane ir „pagavo“. Būta dėl ko. Tas sovietinis laikotarpis turėjo savų atspalvių, situacijų, dabar mums galinčių atrodyti tragikomiškomis ir kelti ironiją. Tačiau, nepaisant to, pagrindinės studijų disciplinos ir drauge inspiracijų šaltiniai čia buvo dailė, kūryba, menas. Cenzūros seklumos trukdė domėtis šiuolaikinės dailės procesais pasaulyje, tačiau šiek tiek buvome supažindinti su senųjų kultūrų, Vakarų Europos, Rusijos dailės istorija.
Technikumo mokymo programose, kaip ir visoje to meto Lietuvos dailėje, neformaliai buvo atsigręžta į profesionaliosios dailės ištakas – lietuvių liaudies meną. Dar buvo išlikęs gyvas ryšys su geležiniais kryžiais-saulutėmis, medžio skulptūrėlėmis ir stogastulpiais, baldais, audiniais, rankdarbiais, žodine liaudies kūryba, dainomis. Tai buvo giluminiai klodai, maitinę estetinius ir dvasinius kūrybos poreikius. Mokykla, kaip sisteminis židinys, gerbiantis ir saugantis liaudies kūrybos paveldą, siejo jį su profesionaliąja daile ir taip siekė tas žinias, kurios buvo sukauptos, perduoti jaunimui. Ačiū dėstytojams už šias neįkainojamas įžvalgas ir darbą.
Studijuojant pirmuosiuose kursuose, mums, metalo specialybės moksleiviams, kompoziciją dėstė visų gerbiama dėstytoja Adelė Zinkevičiūtė. Kaip tik iš jos daugiausia sužinojome apie lietuvių liaudies dailę. Pamenu, komponavome ornamentinius raštus tarytum baltų kosmologinių ratų interpretacijas, juostines ritmines kompozicijas, naudojome senųjų ornamentų fragmentus įvairiuose darbuose. Dėstytojos atsakingas, metodiškai pagrįstas požiūris į studijas, maksimalūs reikalavimai darbą atlikti kruopščiai ir iki galo ne visada patikdavo kartais tingesniems ar lengvabūdiškesniems moksleiviams. Jos pamokų vertę dalis anuometinių studentų suprato ne iki galo. O tai, ką sugebėjome priimti, išmokti, tą laikas brandino ir pagrindė. Šiuolaikiniuose kontekstuose, esant raiškos laisvei, tai atrandame iš naujo.
Kitas svarbus studijų objektas buvo dailės pagrindai. Mokėmės piešimo, tapybos, skulptūros. Taip lavinami profesionaliajai dailei būtini įgūdžiai. Su didžia pagarba atsimenu piešimo ir tapybos dėstytoją Petrą Liukpetrį. Jo taikoma akademinė metodika padėjo išugdyti nemažą būrį gerų piešėjų. Jis mokė tinkamai drožti pieštukus, taisyklingai juos laikyti rankoje, štrichuoti, rasti geriausias proporcijas, stebėti šviesą. Buvo siekiama klaidas taisyti viename piešinyje-studijoje, o ne pradėti vis naują piešinį ir jo neužbaigti. Rankos ir akies lavinimui buvo skirti eskizai. Pamenu, namų darbais nuklodavome koridorių. Žinios, kurias gavome iš P. Liukpetrio, mums daug kuo padėjo toliau studijuojant dailę institute. Vienas iš P. Liukpetrio mokinių – puikus piešėjas Arūnas Jonikas, baigęs technikumą, įstojo į Vilniaus dailės instituto Monumentaliosios tapybos katedrą, baigė čia studijas, o dabar dėsto piešimą Vilniaus dailės akademijoje.
Man besimokant trečiame kurse, visus penkis pagrindinius specialybės dalykus – kompoziciją, praktiką, piešimą, tapybą ir skulptūrą – mūsų grupei dėstė Vytautas Matulionis. Jis į Telšius gyventi buvo atvykęs iš Aukštaitijos, 1967–1971 m. čia pats mokėsi meninio metalo apdirbimo specialybės, vėliau studijas pratęsė Talino dailės institute, o jas baigęs grįžo į Telšius ir technikume užsiėmė pedagoginiu darbu. Plačios erudicijos, gilios kūrybinės pajautos menininkas įnešė daug šviesos ir inteligencijos į šios mokyklos gyvenimą. Beje, jis taip pat buvo puikus piešėjas, net surengė mums papildomą vakarinį piešimą; kūrybinga studijų dvasia buvo Telšiuose.
Ketvirtame kurse kompoziciją ir praktiką dėstė Romualdas Inčirauskas. Jis mokė mus dirbti prie staklių: tekinti, spausti (valcuoti) metalo formas. Talino dailės institute tokius praktinius darbus studentams atlikdavo meistrai. Mes, telšiškiai, stebindavome tenykščius, jau mokėdami savarankiškai tai daryti, neblogai išmanydami daug metalo technologinių dalykų.
Talino dailės instituto absolventų (tarp jų ir dėstytojų R. Inčirausko, V. Matulionio) kūryba bei dėstymas pasižymėjo tuo, kad jie mus mokė naujų meninės raiškos formų. Kompozicijos rėmėsi jau ne liaudies menu, ne tokia griežta ritmika ir schemomis, bet geometrinėmis abstrakcijomis, laisvomis temų interpretacijomis, intuityviu komponavimu, modernizmo stilistika. Visada išliko svarbios estetinės savybės, harmonijos pajauta.
Meno istoriją dėstė anksti šį pasaulį palikęs Stasys Ganusauskas. Dauguma moksleivių, suvažiavusių į Telšius iš įvairių Žemaitijos kampelių, vienas kitas ir iš toliau, apie dailės istoriją žinojo nedaug. S. Ganusausko pamokose mūsų akiratis gerokai išsiplėtė. Jis mus mokė giliau, universaliau suprasti dailę. Daug dėmesio skirdavo ir iškiliems kompozitoriams klasikams, jų kūrybai. Tomis dienomis klausytojų prisirinkdavo pilna auditorija.
Visada malonu prisiminti mūsų auklėtoją, matematikos mokytoją Petrą Moncevičių. Jis savo santūriu nuoširdumu, tėvišku supratingumu visada palaikydavo moksleivius reikiamu momentu. Auklėdavo mus šmaikščiomis žemaitiškomis pastabomis; mes už tai visai ant jo nepykdavome.
Telšių taikomosios dailės technikume buvo profesionaliųjų studijų pradžia. Kas degė kūryba ir siekė daugiau, studijas tęsė aukštosiose mokyklose. Atmenu, pirmus metus studijuodama Talino dailės institute, mąsčiau: čia nieko ypatingai naujo, tiesiog tęsiu tai, kas pradėta Telšiuose. Žinoma, vėliau suvokiau viso šio gana sudėtingų studijų kelio prasmę ir vertę. Telšiuose įgyti meninių amatų pagrindai, po to profesionaliosios dailės ir humanitarinių mokslų studijos atvėrė duris į profesionaliosios dailės pasaulį.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija