Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Menininkų įkvėpimo šaltinis – Žemaitija
 
Ada Bumblytė
 
Didinguose, šimtamečiais ąžuolais apsuptuose XIX a. Plungės kunigaikščių Oginskių rūmuose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus – viena nuostabiausių Žemaitijos krašto vietų. Šiame dvaro ansamblyje dar gyva vaidilučių dvasia. Čia kadaise kūrenosi šventoji ugnis, čia buvo garbinami senovės dievai. Ši šventovė traukia tiek paprastus žmones, tiek ir menininkus iš viso pasaulio. Muziejuje rengiamos įvairios parodos, muzikiniai vakarai, spektakliai. Rūmų komplekse organizuojamos moksleivių ir studentų vasaros kūrybinės praktikos, dailininkų plenerai. Jų dalyviai turi galimybę geriau susipažinti su Žemaitijos gamta, žmonėmis, krašto istorija. Visa tai atsispindi ir plenerų metu menininkų sukurtuose darbuose.
1995 m. vasarą, kai muziejus dar tik buvo pradėjęs savo veiklą, Plungės miesto moksleiviai iš muziejaus sulaukė kvietimo dalyvauti plenere, kuris buvo skirtas kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 120-osioms gimimo metinėms.
M. K. Čiurlionis savo kūrybinį kelią pradėjo Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro muzikos mokykloje. Apie tai, ką jam tokiame amžiuje galėjo kalbėti dvaro parko šimtamečiai ąžuolai, mirguliuojantis tvenkinių vanduo ir iš rūmų skambanti muzika, tomis plenero dienomis tarsi pasakojo jaunųjų menininkų sukurti darbeliai.
Tą pačią 1995-ųjų vasarą Žemaičių dailės muziejuje įvyko kitas pleneras. Jis buvo skirtas dailininko Jono Švažo 70-mečiui. Šeši tapytojai – Ina Budrytė, Svajūnas Armonas, Aloyzas Stasiulevičius (visi iš Vilniaus), Osvaldas Jablonskis, Donatas Valatka (abu iš Kauno) ir Vidas Pinkevičius (Klaipėda) – visas plenero dienas įtemptai dirbo. Jiems laisvalaikio valandomis buvo sudaryta galimybė geriau susipažinti su Žemaitija – dailininkai aplankė Telšius, Luokę, Varnius, Šateikius, Gintališkę, Beržorą, Žemaičių Kalvariją, Platelius. Tomis dienomis stebint plenero dalyvius, galėjai pajausti, kad jiems šis atvykimas į Žemaitiją – tai grįžimas į vaikystę; čia visų jų kažkada vaikščiota, gyventa. Baigiantis plenerui, buvo surengta paroda. Joje eksponuota po keletą paveikslų, piešinių, kuriuos dailininkai sukūrė plenero dienomis. Dažniausiai juose buvo užfiksuoti žemaičių žemėje patirti įspūdžiai. Visų šešių tapytojų paveikslai skyrėsi spalvomis, plastine išraiška, technika. Kiekvienas jų savaip šį kartą pamatė Žemaitiją, jos giliai paslėptą dvasią. Anot šio plenero organizatoriaus ir sumanytojo dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus, daugiausia jos dailininkai rado senose medinėse bažnyčiose, kapinėse, piliakalniuose, nuo Šatrijos kalno atsiveriančiuose toliuose.
1996 m. vasarą Žemaičių dailės muziejuje vyko jaunųjų menininkų Giedriaus Puskunigio, Kęstučio Šmigelsko, Aliaus Vogėlos, Albino Galinio, Gintauto Dudėno, Mindaugo Milašiaus netradicinio meno pleneras. Šį kartą plenere dalyvavęs kompozitorius, dailininkai, poetai tarsi žaidė ištobulintomis meno išraiškos priemonėmis, kūrė įspūdingą erdvę, „atminties kanalais“ leidosi į laikus, improvizavo.
– Norėsime čia dar grįžti, – kalbėjo dailininkės Dalia Matulaitė, Vija Tarabildienė, Birutė Kasperavičienė, Judita Budriūnaitė, 1997 m. Žemaičių dailės muziejuje pristatydamos savo per dvi savaites čia sukurtus darbus. Iš plenero parodoje eksponuojamų piešinių, eskizų buvo matyti, jog dailininkių mintis ir jausmus užvaldė Plungės parkas – jo seni medžiai ir tvenkiniai, jaukūs Babrungo vingiai. Judita Budriūnaitė iš šiame plenere pasidarytų eskizų grafikos technika sukūrė 5 dalių ciklą „Paveikslo kelias“. Tapytoja Vija Tarabildienė toliau gilinosi į liaudies meno paveldą. Skulptorė Dalia Matulaitė kūrė be išankstinės nuostatos, anot pačios autorės, pasikliaudama įspūdžiu, stebėdama, kaip virš medžių kyla debesys. Taip gimė piešinių ciklas „Parko medžiai“. Skulptorė Birutė Kasperavičienė piešė išraiškingus medžių liemenis.
1998 m. liepos mėnesį muziejuje pristatyta Vilniaus dailės akademijos Kauno instituto taikomosios dailės studentų kūrybos paroda. Ji svarbi tuo, kad tekstilės katedros studentai eksponavo savo kūrybos darbus, kurių idėjos gimė muziejuje (čia jie ketverius metus atliko vasaros kūrybines praktikas).
Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Plungėje vyko Kauno dailininkų pleneras „Čiurlionio keliais“ (koordinatorius Džiugas Palukaitis). Juos patraukė vaizdingas Plungės dvaras, turtinga kultūrinė krašto praeitis, vietos, saugančios M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės atminimą.
Pleneras „Tekstilė vėjyje“, kurį 2001 m. gegužės mėnesį Žemaičių dailės muziejuje suorganizavo Kaune gyvenanti žemaitė tekstilininkė Zinaida Dargienė, buvo kartu ir pirmoji išsamesnė tiesioginė plungiškių pažintis su Lietuvos šiuolaikine tekstile. Dailininkės iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Telšių šiame plenere pristatė savo darbus, atliktus ne tik austine, vėlimo, kamšymo, mezgimo technikomis. Buvo rodomi taip pat ir plastikos bei ažūro kūriniai. Plenero metu buvo naudojamos netradicinės medžiagos, kurios menininkėms padėjo perteikti savo sumanymus, idėjas. Plenero metu sukurti darbai buvo eksponuojami lauke, Plungės dvaro ansamblio teritorijoje, ir labai atitiko pavadinimą – „Tekstilė vėjyje“. Parko laiptus papuošė neįprasti žibintai, akį traukė plazdančios adatinės, Z. Dargienė eksponavo akmenis, degančius noru skristi.
2004 m. muziejuje penkios vokiečių menininkės dvi savaites vykusio plenero metu įgyvendino projektą „Suteikime mintims erdvės“. Jos kūrė savitus objektus, instaliacijas, kvietė į poezijos bei šokio projektus. Šiuolaikinio meno kūrėjos naudojo tik vietines medžiagas – lino audinų atraižas, lininius siūlus, pakulas. Tai suteikė joms daug įdomių potyrių ir atradimų. Menininkės muziejaus erdvei įkvėpė naują gyvybę, dvasią.
2005 m. liepos mėnesį Plungėje vykusiame plenere dalyvavo 14 akvarelininkų. Dauguma jų yra Kauno akvarelės sekcijos nariai. Prieš keletą metų savo organizuojamus plenerus pavadinę Lietuvos upių tėvo Nemuno vardu, akvarelininkai kasmet, rengdami juos, iki šiol rinkosi vietas, kurios buvo netoli šios upės ir tik 2005-aisiais pasuko kiek į šoną ir ėmė artėti Kuršių marių link. Įsikūrę buvusiame Plungės Oginskių dvaro ansamblyje, menininkai fiksavo Plungės apylinkių grožį, čia sutiktus žmones, savo įspūdžius. Anot plenero kuratoriaus Česlovo Banio, kūriniai gimsta netikėtai – pamatai ką nors gražaus ir iškart darai eskizą.
2005 m. muziejuje vyko pleneras „Sodas Mykolui Oginskiui“. Šis renginys buvo Oginskių dvaro bičiulių klubo ir Žemaičių dailės muziejaus projekto „Mykolinės kunigaikščio Mykolo Oginskio dvare“ sudėtinė dalis. Sumanymas buvo toks: sukurti simbolinį žydintį obelų sodą šalia buvusios dvaro našlaičių prieglaudos, kur išaugo keli šimtai našlaičių, kurių vaikaičiai ir šiandien Oginskių vardą perduoda iš kartos į kartą. Toks buvo sumanymas. Tačiau tikrovė pakoregavo gražią idėją – plenero dalyviai šią idėją įkūnijo mene, perleido per savo vaizduotę ir savaip ją įprasmino. Plenere dalyvavo penki menininkai: monumentalistas Liudvikas Pocius iš Vilniaus, kaunietė tapytoja grafikė Džiuljeta Čebatoraitė ir trys plungiškiai dailininkai – Aldona Ruibienė, Valdas Simutis, Algimantas Veselis. Jie Oginskių sodo dvasią perteikė tapybos, batikos, skulptūros kūriniuose.
2006 m. liepos 1–5 d. Plungėje, M. Oginskio dvaro ansamblyje, vyko pleneras, kurio metu, vykdant projektą „Žemaitija–Japonija“, menininkai iš įvairių Lietuvos miestų dalyvavo praktiniuose ir teoriniuose kaligrafijos, tapybos tušu užsiėmimuose, dalijosi žiniomis apie Japoniją, jos kultūrą. Pasak plenero vadovės, dailininkės Dalios Dokšaitės, dvare vykusio plenero metu daug ko išmokti galėjo ir dailininkai profesionalai, ir pradedantieji menininkai. Jie beveik visą savaitę ne tik tapė, susipažino su japonų meno komponavimo principais, bet ir darė rankų darbo popierių, žiūrėjo filmuotą medžiagą apie Japoniją, skaitė šios šalies poeziją, kūrė japoniškus sodus, mandalas, gamino suši.
Japonija ir Žemaitija... Kūriniuose susijungė du tolimi dalykai: japoniška technika ir žemaitiška tematika. Žemaitijoje dailininkai gal labiausiai ir jautė dvasinę praeitį, gyvas tautos šaknis.
Per tuos metus, kai Plungėje, parku apsuptuose buvusiuose kunigaikščių Oginskių rūmuose, veikia Žemaičių dailės muziejus, čia pabuvojo daug menininkų. Juos kūrybai čia įkvepia ne tik nepakartojamas Žemaitijos gamtos grožis, paslaptinga šio krašto praeitis, bet ir betarpiškas bendravimas su šio krašto žmonėmis. Pasibaigus plenerams, dalis jų metu sukurtų darbų padovanojama muziejui; tai viena iš galimybių šiandien papildyti muziejaus rinkinius naujais šiuolaikinės dailės kūriniais. Šie plenerai – tai savotiškas Plungės dvaro Oginskių laikų kultūrinio gyvenimo sugrįžimas į šiandieną.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija