Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

TURINYS

Atgaivinta medžio drožybos tradicija
Raseinių rajone
 
Birutė Kulpinskaitė
 
1990 m. raseiniškiai pradėjo brandinti idėją papuošti poeto Jono Mačiulio-Maironio tėviškę – Pasandravį. Minint poeto 125-ąsias gimimo metines (1987 m.), Pasandravį ir Bernotus sujungė pėsčiųjų takas. Taigi po to, praėjus šaltinėlį, tilteliu – per Luknę, Sandravą, Maironio tėviškės lankytojai jau turėjo galimybę be didesnių kliūčių pasivaikščioti poeto tėviškės takais.
Kaip buvo įgyvendintas šis projektas?
 
Raseinių krašto muziejaus darbuotojams bendraujant su Lietuvos liaudies kultūros centro specialiste dr. Ale Počiulpaite kilo mintis surengti kūrybinę medžio drožėjų stovyklą ir joje sukurtais darbais papuošti Pasandravyje ir Bernotuose dažniausiai lankomus objektus.
Alė Počiulpaitė, sutikusi kuruoti projektą, iš pradžių pati kartu su muziejininkais nemažai Raseinių rajono keliukų praėjo, išbraidė Maironio istorinio-landšaftinio draustinio (tada jis taip vadintas) laukus. Išsamiau susipažinus su aplinka buvo nutarta pagal kraštui būdingą kryždirbystės stilių Maironio tėviškę papuošti tradiciniais mediniais kryžiais ir koplytstulpiais.
1991 m. rajone surengtos tautodailininkų kūrybinės stovyklos metu buvo išdrožta ir Maironio gimtinei padovanota vienuolika kryžių ir koplytėlių. Vienas iš jų – „Šv. Jonas Nepomukas“ (skulptorius Jonas Tvardauskas), saugantis Maironio šaltinėlį ir pro šalį bėgančius upelius. Kitas kūrinys – Aloyzo Urbšio padarytas monumentalus kryžius „Dvylika apaštalų“. Jis stovi prie kelio Raseiniai–Grinkiškis. Tai pirmasis kryžius, kuris pasitinka į Pasandravio istorinį draustinį atvykusius lankytojus.
Kapinaitėse stovi įspūdingas Raimondo Puškoriaus kūrinys – koplytstulpis su „Šv. Marijos Sopulingosios“ ir „Kristaus Nazariečio“ skulptūromis.
Nelengva muziejui buvo suorganizuoti rajone tą pirmąją medžio drožėjų kūrybinę stovyklą, tačiau, nepaisant visko, būtent tada gimė idėja tautodailininkų sukurtomis medžio skulptūromis papuošti ir kitas žymias rajono vietas. Tuo pat metu pradėjo formuotis nauja ir labai svarbi muziejinio darbo kryptis – atstatyti senuosius liaudies paminklus, surinkti ikonografinę medžiagą apie Raseinių kraštui būdingą kryždirbystės stilistiką, paplitimą ir statymo tradiciją, užfiksuoti dar išlikusius senuosius medinius paminklus. Ši surinkta medžiaga turėjo pasitarnauti ne tik krašto kultūros istorijos studijoms, muziejininkams jų tiesioginiame darbe, bet ir tiems, kas ateityje norės atstatyti jų gyvenamoje aplinkoje – senelių ar tėvų sodybose, kapinaitėse ir kt. – anksčiau buvusius kryžius, koplytėles, stogastulpius ir koplytstulpius.
Medžio drožėjų kūrybinės stovyklos, suorganizuotos 2001–2003 m. Raseinių miesto parke, buvo lyg savotiškas žaidimas – mieste įsikurdavo stovykla, visą savaitę – didžiulis subruzdimas (organizuojami įvairūs renginiai gyventojams, meistrai nuolat bendrauja su interesantais, gatvėse pilna mašinų). Sunku tuo laiku būdavo rasti žmogų, kuris savo akimis nenorėtų pamatyti, kas toje stovykloje dedasi. Kartais susidarydavo net toks vaizdas, kad, atrodo, jog Raseinių gyventojai visą savaitę praleidžia miesto parke... Būdavo net tokių smalsuolių, kurie stovyklos gyvenimą stebėdavo nuo pradžios iki pabaigos. Kai tik pradėdavome vežti ąžuolų kamienus į parką, jau – sambrūzdis, klausimai, kada ir kas iš to kamieno bus, kur statysime išdrožę, kiek galėtų kainuoti toks darbas ir t. t. Meistrai už savo kūrybą būdavo pamaloninami ne tik gražiais žodžiais, bet ir gėlėmis, tortais. Organizuodami tas stovyklas, originaliais kūriniais papuošėme miestą, įamžinome daugelį istorinių vietų rajone, miesto ir rajono gyventojams padovanojome nesavanaudišką požiūrį į kultūrą ir mus supančią aplinką.
Tęsdami medžio drožėjų kūrybinių stovyklų organizavimo tradiciją, iš miesto persikėlėme į Jūkainius. Tai vietovė, kuri pasiekiama iš Raseinių važiuojant Žemaičių plentu link Šienlaukio. Netoli jo yra Jūkainių geomorfologinis draustinis. Čia, Jūkainių miško parke, Lietuvos medžio drožėjai, dirbdami du metus iš eilės, sukūrė tikrą turizmo perliuką – unikalų pažintinį-rekreacinį taką. Raseinių miškų urėdijos (urėdas Antanas Kilčauskas) iniciatyva čia puikiai įrengti pėsčiųjų takai, poilsio zonos, apžvalginės aikštelės. Miškas ne veltui paskelbtas geomorfologiniu draustiniu. Šiandien jis taip sumaniai ir apgalvotai sutvarkytas, kad kiekvienas kelio posūkis, įdomesnis medis, kalnelis ar įkalnė lankytojams pateikia tiek vertingos informacijos apie gamtą, jos stebuklus, kad eidamas tarsi skaitai kokią įdomiąją, liaudies meistrų sukurtais nuotaikingais darbais iliustruotą gamtos enciklopediją. Šių darbų istorija buvo tokia: 2005 m. rudenį Jūkainių miške buvo įrengta vieno kilometro ilgio pažintinė trasa, kurioje 700 m pritaikyta žmonėms su negalia. Ji papuošta originaliomis medžio skulptūromis, kurių autoriai – menininkai, dalyvavę parke suorganizuotoje pirmojoje medžio drožėjų kūrybinėje stovykloje. 2006 m. vasaros viduryje į šį parką vėl rinkosi medžio drožėjai. Pasibaigus šiai kūrybinei stovyklai, parkas pasipuošė naujomis medžio skulptūromis, takas prailgintas dar 350 m. Raseinių miškų urėdo rūpesčiu parkas ir toliau yra puošiamas. Įmantriausiais tilteliais išpuoštas pažintinis takas jau nutiestas ir per bebrų patvenktą 10 hektarų dydžio pelkę.
Kūrybinių stovyklų globėjai, vieni iš pagrindinių iniciatorių ir organizatorių buvo Raseinių miškų urėdija ir Raseinių krašto istorijos muziejus. Draustinyje daug meniškai padarytų informatyvių, mitologizuotų ąžuolinių paminklų, daugelis medžio skulptūrų sukurta pasakų ir legendų motyvais. Čia širdžiai mielą kampelį randa ir vaikas, ir suaugęs žmogus.
Kryždirbystės tradicija Raseinių krašte gyva. Pastaraisiais metais ji labiausiai puoselėjama kūrybinėse medžio drožėjų stovyklose. Didelį darbą atlieka ir pavieniai liaudies meistrai, kurdami skulptūras, kryžius ir koplytėles širdžiai paliepus ar gavę užsakymus.
Lietuvių dvasingumo simbolis – liaudies meistrų išdrožtas medinis kryžius vėl sugrįžta į mūsų aplinką. Svarbu, kad ši puiki, unikali tradicija, iškalbingai pasakojanti apie mūsų kultūros istoriją, būtų puoselėjama ir ateityje. To neužmiršta ir Raseinių krašto muziejininkai, kurių planuose – jau ne viena nauja medžio drožėjų kūrybinė stovykla.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.08.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija