Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Liaudies meno meistrų seminarų raida
 
Parengė Gintautas Čižiūnas
 
Lietuvoje vykusių liaudies meno seminarų, surengtų 1958–1983 m., raidą, jų metu sukurtus darbus ir jų autorius gana išsamiai leidinyje „Liaudies meno meistrų seminarai“ yra aptaręs Vytenis Rimkus (1984 m., Kaunas : Šviesa).

 

Šiandien daugumą Vytenio Rimkaus įvardintų seminarų mes daugiau būtume linkę vadinti plenerais ar kūrybinėmis stovyklomis. Tais metais Lietuvoje buvo pradėti rengti įvairių liaudies meno šakų seminarai. Skyrėsi jų trukmė, dalyvių skaičius, profesinis pasirengimas, kartais – ir dalyvių interesai, seminarų tikslai bei uždaviniai. XX a. 6–9 dešimtmečiais seminarai pačių organizatorių ir dalyvių dažnai būdavo vadinami darbų aptarimais, trumpalaikiais kursais, stovyklomis, sąskrydžiais ir t. t. Kai kurių seminarų darbą būdavo galima prilyginti ratelių, studijų, klubų veiklai.
Ką tyrinėtojai mąsto apie tokių mokymosi, kūrybos formų ištakas?
Anot V. Rimkaus, „Liaudies meno seminarų pobūdis susiformavo veikiamas gilių tradicijų, istorinės liaudies kūrybos patirties ir šiuolaikinės liaudies dailės raidos poreikių. Atidžiau pažvelgę į praeitį, rasime nemažai reiškinių, kuriuos galime laikyti seminarų, amatų dienų ir kitų šiandieninių liaudies dailės renginių užuomazgomis. Tai įvairių liaudies meno dirbinių turgūs, kermošiai, gegužinės, įdomūs amatininkų ir jaunimo susiėjimai. Jau nuo XIX a. vidurio pradedamos rengti liaudies meno ekspozicijos, dažniausiai buvusios kaip tam tikra žemės ūkio parodų dalis. Mūsų amžiaus pradžioje (XX a. – red. p.) jau ima steigtis įvairūs kursai, rateliai, daugiausia puoselėję audimą bei kitus liaudies tekstilės žanrus, – nereta audėja didžiuojasi jaunystėje lankiusi tuos kursus“.
Šiuolaikinių liaudies dailės seminarų pradžia laikomi 1958 metai, kai birželio 25 d. Vilniuje buvo surengtas liaudies meistrų neakivaizdinių kursų pirmasis seminaras, į kurį susirinko apie 40 liaudies meistrų. Seminaras tęsėsi dvi savaites1 . Šį seminarą inicijavo tuo metu Lietuvoje veikę Liaudies meno rūmai. Seminaras vyko Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), paskaitas skaitė, užsiėmimams vadovavo šio instituto dėstytojai.
XX a. 6–9 dešimtmečiais liaudies meno seminarus dažniausiai organizuodavo Lietuvoje veikę Liaudies meno rūmai, vėliau prie jų prisidėjo ir 1966 m. įkurta Lietuvos liaudies meno draugija. XX a. 8 dešimtmetyje seminarus dažnai organizuodavo ir Lietuvos vietinės pramonės ministerijos meno gaminių įmonės.
V. Rimkus 1972–1981 m. išskiria du liaudies meno seminarų organizavimo etapus. Pirmasis – 1972–1976 m., kai po Ablingos seminaro (medžio drožėjų stovyklos) „įsivyrauja medžio drožėjų seminarai. Jų rezultatai nustelbia kitų žanrų seminarų rezultatus. Medžio drožėjų seminarų laikotarpiu liaudies monumentalistika galutinai įsitvirtina kaip kultūrinis reiškinys“2 . Šis liaudies dailės raidos etapas, išsiskiria tuo, kad itin daug buvo surengta medžio drožėjų seminarų ir jų metu sukurta daug monumentalių skulptūrų.
Antrasis etapas apėmė 1976–1981 m. laikotarpį. Tuo metu Lietuvoje vyko gana daug tapytojų seminarų, susiformavo dvi pagrindinės tapybos kryptys – vadinamoji primityvistinė ir akademinė. Taip pat buvo organizuojami ir pynėjų, tekstilės, metalo, akmentašių (1980, 1981), kitų liaudies meno sričių seminarai, nors vyravo medžio drožėjų. Jau buvo nusistovėjusi seminarų organizavimo metodika, organizaciniu darbu dažniausiai užsiimdavo ne viena, o kelios institucijos. Susiformavo tradicija, kad į seminarus kviečiamos kelios meistrų kartos: didelę patirtį turinti vyriausioji, vidurinioji ir jaunoji. Šiuo laikotarpiu buvo sukurtas Miliūnų (Rokiškio r.) ir Raganų kalno (Juodkrantė, Neringos miestas) skulptūrų ansambliai. Surengta daug zoninių, žinybinių seminarų.
Anot V. Rimkaus, „ (...) Platus liaudies meno seminarų sąjūdis susilaukė didelio visuomenės dėmesio. Drauge jie kėlė ir tebekelia nemažai problemų, svarstytinų bei tobulintinų dalykų. 1981 m. spalio 16 d. Vilniuje buvo surengta mokslinė-metodinė konferencija, nagrinėjusi liaudies meistrų seminarų klausimus“3.
Knygoje V. Rimkus išskiria kelias minėtų seminarų funkcijas: a) organizacinę, b) pedagoginę (auklėjamąją, mokomąją), c) kūrybinę, d) rekreacinę, poilsinę, e) kultūrinę.
Pasak knygos autoriaus, organizuojant seminarą, pirmiausia aptariami šie klausimai: seminaro tikslas, užduotis, dailės šakos ir žanrai, temos, organizavimo vieta, sąlygos, transportas, finansavimas, materialinė bazė, dalyvių apgyvendinimas, maitinimas, kiti buities reikalai, numatoma, kokių reikės įrengimų, įrankių, medžiagų ir kaip tuo bus apsirūpinama. Nepaliekami be dėmesio ir darbo saugumo reikalai, aptariama, kokia bus seminaro dalyvių sudėtis, numatomos konkrečios liaudies meistrų personalijos, vadovai, konsultantai, svečiai, konkretus seminaro laikas, trukmė, užsiėmimų grafikas, parengiamas seminaro scenarijus.
Tokiuose susibūrimuose liaudies meistrai būdavo ne tik mokomi, bet jie mokydavosi ir vieni iš kitų. Tas mokymasis, anot V. Rimkaus, „remiasi dailininko-vadovo ar konsultanto dalykine bei metodine parama, patarimais, jo profesionaliomis žiniomis ir labiau patyrusių liaudies meistrų pavyzdžiu bei patyrimu“4 . Viename seminare didesnę įtaką daro menininkai profesionalai, kituose – didelę patirtį turintys liaudies meistrai.
Liaudies meno seminarai pagrįstai nuo pat jų organizavimo pradžios daugelio būdavo vadinami kūrybinėmis stovyklomis, nes viena iš svarbiausių funkcijų yra kūrybinė. Seminarų metu menininkai sukuria originalių kūrinių, anot V. Rimkaus, „seminarai sužadina kūrybines jėgas, atšviežina formą bei turinį ir padeda naujai atsiskleisti kūrybinei individualybei, o pradedančiajam – išsiaiškinti, kas jam artimiausia, ką jis labiausiai sugeba, kitaip tariant, padeda surasti save“5.
Savaime suprantama, šiuose seminaruose jų dalyviai ir pailsi, nors tas poilsis ir gana savitas, dažnai tiesiog neatskiriamas nuo kūrybinio proceso. Sakoma, kad geras seminaras (kūrybinė stovykla) tada, kai ne tik mokomasi, kuriama, bet ir turiningas dalyvių poilsis, randama laiko sportinei, kultūrinei veiklai. Tokie seminarai nuo pat jų organizavimo pradžios iki pat šiol yra sudėtinė viso mūsų kultūrinio gyvenimo dalis. Vyksta susitikimai su visuomene, kultūrine programa praturtinti seminarų atidarymai ir uždarymai, rengiamos seminaro metu sukurtų darbų parodos, dalis tų kūrinių padovanojama seminarus rėmusioms institucijoms, perduodamos saugoti muziejams. Medžio drožėjai savo darbais dažniausiai papuošia tą vietovę, kurioje seminaras organizuojamas, sukuria net monumentalių skulptūrų ansamblius, kurie tampa svarbiais kultūrinio turizmo objektais.
Pastaraisiais dešimtmečiais, kai savo darbą nutraukė Lietuvoje anksčiau plačią veiklą išvysčiusios žinybinės, didelį būrį tautodailininkų vienijusios liaudies meno gaminių įmonės, liaudies meno seminarų rengiama vis mažiau. Jų vietą pakeitė tautodailininkų (daugiausia medžio drožėjų) kūrybinės stovyklos. Jos – didesnės ar mažesnės apimties – pastaraisiais metais yra vykusios beveik visuose Lietuvos rajonuose. Žemaitijoje tokie liaudies meistrų susibūrimai ypač populiarūs. Čia juos dažniausiai organizuoja rajonų, miestelių savivaldybės, Tautodailininkų sąjungos skyriai, visuomeninės kultūros organizacijos, regioniniai ir nacionaliniai parkai, nemažai jų yra inicijavę ir patys tautodailininkai. Tų stovyklų metu ypač daug sukurta monumentalių medžio skulptūrų, kurios papuošė piliakalnių prieigas, įamžino žymiausių šio krašto įvykių datas, vietas, iškilių žmonių atminimą. Apie keletą iš tokių kūrybinių stovyklų pasakojama ir šiame „Žemaičių žemės“ žurnalo numeryje
________
 1 V. Rimkus. Liaudies meno meistrų seminarai. – Kaunas : Šviesa, p. 6.
 2 Ten pat, p. 11.
 3 Ten pat, p. 28.
 4 Ten pat, p. 34.
 5 Ten pat, p. 41.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija