Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Skulptūromis sušildyta marių pakrantė

Tarptautiniai skulptorių simpoziumai „Žemė ir vanduo“ Juodkrantėje

Kastytis Jūragis

Kuršių nerija – viena gražiausių, daugiausiai išrankių turistų sulaukiančių vietų Lietuvoje. Be abejo, didžiausio jų dėmesio nusipelno Nida, itin išpuoselėta ir užsienio turistų poilsiui labiausiai pritaikyta kurorto gyvenvietė. Tuos, kurie ieško ramesnio poilsio, Kuršių nerijoje labiau traukia Juodkrantė, Preila, Pervalka. Didžiausia iš jų – Juodkrantė. Ši gyvenvietė pastaraisiais metais taip pat neblogai sutvarkyta. Poilsiautojų ypač mėgstama nuo 1995 m. pradėta kompleksiškai tvarkyti palei L. Rėzos gatvę einanti Kuršių marių krantinė. Planuojant būsimus darbus, buvo numatyta Juodkrantėje iš pagrindų sutvarkyti 2,4 km krantinės atkarpą ir ją pritaikyti poilsio reikmėms – pėstiesiems, dviratininkams. Buvo numatyta prailginti ir molą, sudaryti galimybę Juodkrantėje švartuotis motoriniams laivams bei jachtoms. Projektą parengė architektas Ričardas Krištopavičius. Tais laikais minėti krantinės tvarkymo darbai sulaukė nemažo vietinių gyventojų pasipriešinimo. Visi suprato, kad krantinę būtina tvarkyti, skyrėsi tik požiūriai, kaip tai reikėtų daryti. Dauguma vietinių gyventojų niekaip negalėjo susitaikyti su tuo faktu, kad į jų taip lengvai pažeidžiamą Kuršių neriją, kur, atrodo, turėtų karaliauti tik smėlis, smulkūs akmenukai ir žaluma, veržte įsiveržia betonas, gelžbetonis ir visokie kitokie civilizacijos pagimdyti žmogaus prigimčiai ir gamtai svetimi dalykai.
Tie, kurių rankose buvo valdžia, pinigai ir jau gauti leidimai pradėti darbus, bei vizija, kaip ateityje turi atrodyti industriniam poilsiui pritaikytos Kuršių nerijos gyvenvietės, jų planams prieštaraujančių vietinių gyventojų nuomonės mažai paisė – krantinę pradėjęs kaustyti betonas neatsitraukė. Tada imta ieškoti būdų, kaip įvaldyti tą marių pakrantėje atsiradusią gerokai šaltą erdvę, kaip sušvelninti ją.
Gimė idėja Juodkrantėje surengti skulptorių simpoziumą (kūrybinę stovyklą). Jo metu sukurtos skulptūros turėjo papuošti 800 m krantinės atkarpą.
Pirmasis simpoziumas vyko 1997 m. liepos 10 – rugpjūčio 10 d. ir buvo tarptautinis. Tais pačiais metais krantinę papuošė pirmosios skulptūros. Jų autoriai buvo profesionalūs menininkai Arvydas Aišanka (skulptūra „Gudyklės“) Albertas Danilevičius („Debesys-krantas“), Thomas Gilhepsis (Thom Gilhepsy, „Katamaranas“ ir „Keliūnas“), Stasys Juraška („Trys vandens formos“), Kęstutis Musteikis („Savaitė“). Pirmajam simpoziumui pasisekus, buvo nutarta juos čia organizuoti ir vėlesniais metais – 1998 ir 1999. Trijų simpoziumų metu buvo sukurta 31 skulptūra ir visos jos papuošė Juodkrantės krantinę. Šias skulptūras kūrė menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Didžiosios Britanijos, Švedijos, kelių kitų užsienio šalių. Skulptūros išdėstytos 800 m atkarpoje. Pastaraisiais metais į bendrą krantinės erdvę įsikomponavo ir prie Juodkrantės parodų salės pradėtas formuoti skulptūrų parkelis, kuriame eksponuojamos skulptūros iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Artimiausiais metais muziejus planuoja čia atvežti ir daugiau lietuvių skulptorių sukurtų darbų.
„Sušildė“ marių pakrantę ir kūrybingai įrengtas jos apšvietimas, sumaniai parinkti šveistuvai, gyventojų sodybas puošiančios vėtrungės, kiti šiam kraštui būdingi tradicinės mažosios architektūros elementai.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija