Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Medalio kontekstai
 
Mindaugas Šimkevičius. Telšių aukštesniojoje dailės mokykloje įgijo akmens apdirbimo specialybę, po to, įsteigus Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės ir dizaino skyrių, ten baigė metalo meno bakalauro studijas. Šiuo metu jis – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros magistrantas. 2006 m. vasarą dalyvavo Telšiuose vykusioje XXII medalininkų stovykloje „Datos ir ženklai“. Mindaugą Šimkevičių kalbino ir tekstą spaudai parengė Laima Kėrienė.
 
– Žemaičių muziejuje „Alka“ peržiūrėjus medalių kolekciją, pradėtą formuoti dar 1985 m., išryškėja, kad iš pradžių Žemaitijoje vykusių medalininkų stovyklų dalyvių medalio samprata buvo labiau klasikinė, matėsi tam tikras Petro Rimšos mokyklos tęstinumas. Būta ir novacijų paieškų, netikėtos tuo metu plastikos, pavyzdžiui Vinco Kisarausko medaliai [„V. Mačernis“, dvipusis, 1986; „Lietuvos geležinkelis“, dvipusis, 1987]. Ir kiti medalininkai ieškojo savitos plastikos – Romualdas Inčirauskas, Antanas Olbutas. Bet per paskutinįjį dešimtmetį jaunų dailininkų dėka paletė pasidarė ypač įvairi. Kada Jūs pirmą kartą labiau pradėjote domėtis medaliais?
– Medaliai man buvo matyti jau ir anksčiau, dar nesusidūrus su tomis stovyklomis. Kažkiek jais domėjausi. Pirmą kartą rimčiau pradėjau juos studijuoti mokydamasis pas dėstytoją Petrą Gintalą. Lipdžiau medalį, skirtą muziejininkui Pranui Geniui. Buvo kreipiamas dėmesys į portretinę žmogaus išraišką, domimasi juo. Paskui kažkaip pradėjau domėtis tokiais laisvesniais dalykais. Teko išgirsti medalininko Leo Ray (dabar jis gyvena Izraelyje) pasakymą – „Jei ką sukūriau ir pavadinau medaliu, tai ir yra medalis“. Medalis yra tam tikra išraiška, kur gali vaizduoti bet ką – nebūtinai portretą. Gali pristatyti emociją, kažkokį įvykį, detalę, kurią pamatei, tekstą – žodžiu bet ką, ką nori išskirti tam tikroje estetikoje, kurioje tai taptų lyg atmintimi. Ji svarbi tau pačiam, eksponuojant pateikiama žiūrovui, bet tai tiesioginis ėjimas per save, savęs išreiškimas tam tikroje erdvėje.
 
– Kaip vyksta idėjų paieška? Siekdamas save išreikšti ieškai. Kaip?
– Visada yra dalykų, kurie tave domina. Ar netikėtai išgirsti informaciją, kuri sudomina, ar yra kažkas, kas daug metų tave persekioja, ir tu nešiojiesi tai savyje. Atėjus progai, sakykim, dalyvaudamas medalių kūrėjų stovykloje, bandai idėją suvesti į, tarkim, medalio išraišką.
 
– Ką vadini medalio išraiška?
– Dažniausiai medalis yra plokštuminis. Nors jis galėtų būti ir erdvinis, trimatis. Medalis turi turėti ženklo išraišką.
 
– Čia aš įžvelgiu klasikinio medalio esmę – žmogaus ar įvykio įamžinimas, atminties sustingdymas plokštumoje. O kuo pasireiškia naujumas?
– Tik tuo, kad aktualios naujos temos. Kas mane domina, ką šiuo metu dirbu. Dabartinei kultūrai būdinga daugybė tekstų, daugiažodžiavimas. Labai dažnai žodis būna ne tik prasmingas, bet ir beprasmis. Daugiausia jų – brošiūrose, reklaminiuose popierėliuose, produktų aprašymuose. Labai daug popiergalių, kuriuos lengva suglamžyti ir išmesti. Mes net nebepagalvojame, ar tie žodžiai prasmingi, ar ne. Nes juos labai lengva sunaikinti. Mane domina beprasmio teksto „suprasminimas“. Gal nenorėčiau, kad jis išliktų visiems laikams, bet tiesiog man pačiam norisi patirti, pasidalinti su žiūrovu, kaip tas beprasmis žodis, kurį gali suglamžyti ir išmesti, kaip jis pasikeičia, atsidūręs kitoje medžiagoje – gipse, metale. Gipsas irgi gana nesunkiai sunaikinamas: jį meti, jis dūžta, bet turi mesti, tai jau kita fizinė išraiška. Kaip žodį sunaikinti, kai jis atsiduria metale?...
 
– Dabar, kai žodžių srautas vargina, dar jį „nusodinti“ į išliekamą laiką? Ar tai nevargins dar labiau? Kodėl kyla toks poreikis jį iš šiukšlinės perkelti į sieną ar medalį?
– Tai žaidimas sau pačiam – kuo tai pavirs. Ir žiūrėjimas, kiek turi būti atsakingas už savo žodžius. Tekstas nėra tas žvirblis, kuris išlėkė ir nuskrido. Jis vis tiek kažkur išlieka, kad ir toj medžiagoj... O iš kitos pusės, aš žiūriu į tai kaip į paminklą šiuolaikinei kultūrai. Tai lyg ir medalis, kuriuo aš išreiškiu šią dieną. Aš matau šią dieną tokią, aš padariau ją tokią.
 
– O technika, technologija? Sakai, pasirenki kietą medžiagą. Klasikinis medalis dažniausiai ir liejamas iš kietos medžiagos – bronzos.
– Šiuo konkrečiu atveju norisi išlikti prie šių klasikinių dalykų. O šiaip man medalis galėtų būti ir tapyba, ir dar kažkas. Čia susitarimo reikalas. Viską apsprendžia idėja.
 
– Tai lyg ir grįžti prie išeities taško: klasikinė idėja – atmintis, įamžinimas, sprendi šiuolaikinę neklasikinę aktualiją, tam tikrą sau iškeltą problemą ir renkiesi vėl klasikinę medalio formą ir techniką.
– Sakykim, kad taip. Galėtų būti ir kitos medžiagos, bet šiuo momentu man įdomu būtent tai.
 
– Akmuo, gipsas, bronza – įdirbtos skulptorių medžiagos. O imtis plastmasės nekyla rankos?
– Esu bandęs... Bet šio darbo idėjai perteikti reikalingos kitokios medžiagos. Kai darysiu kitą darbą, gal bus kitas priėjimas ir požiūris. Tada galbūt – ir kitos medžiagos. Medžiagas diktuoja kūrinio idėja. Vienai idėjai išreikšti reikalingas akmuo, bronza ar koks kitas metalas, o kitai – silikonas, putoplastas, įvairios plastmasės. Jas siūlo šiandieninė mūsų aplinka ir negalim jų visiškai atmesti. Gali pasirodyti, kad jos ne visai tinkamos, ne visai geros, cheminės ir kenksmingos... Visada iškyla klausimų ir diskusijų.
 
– Viena, yra ekologinis medžiagų aspektas. Kita, – žmogaus prigimtis. Žmogus natūraliai jaučia medžiagas: gamtinės yra labiau priimtinos, nesipriešiname joms, o į sintetines dažnai reaguojame negatyviai, jas atmetame. Mene galime sužaisti, naudodamiesi pasąmonės refleksais.
– Kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo idėjos. Tos medžiagos gali būti reikalingos konkrečiai išraiškai, konkrečiam paradoksui parodyti. Jos gali ir natūraliai atsirasti: susiduri su medžiaga – įdomios jos fizinės savybės, apdirbimo technologijos, įdomu pajusti, kaip ji minkoma, pjaunama, ką su ja gali daryti. Postmodernistiniame mene buvo bandyta dirbti su medžiaga kaip jai nebūdinga: iš akmens – lyg darytum iš medžio, iš medžio – lyg bandoma atkartoti akmens paviršių ir panašiai. Tokie keisti paradoksalūs dalykai daromi tik dėl kažkokios idėjos, dėl žaidybiškumo. Tai duoda žmogui daugiau laisvės ir lengvumo. Klasikiniai dalykai, kurie savo laiku irgi buvo žaidimas ir improvizacija, ilgainiui per mokyklas, nurodinėjimus, reikalavimus, kad turi būti taip ir ne kitaip, pradėjo žmones apsunkinti, ir daug kas tyčia pradėjo dirbti su kitomis medžiagomis.
 
– Kaip protestas?
– Galbūt.
 
– Ačiū už pokalbį! Linkime sėkmės!

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija