Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Ir dar...
Keletas pagiriamųjų žodžių
XIX Lietuvos medalio kūrėjų stovyklai
 
„Gyvenant europietiškos civilizacijos cikle, lietuviškoji kultūra egzistuoja ir yra pripažįstama tiktai jos pozityvaus įnašo į bendrąjį civilizacijos lobyną funkcijoj.“
Algirdas Julius Greimas
 
Algimanta Dargienė
 
Viena iš labiausiai įsimenančių Telšiuose suorganizuotų Lietuvos medalio kūrėjų stovyklų vyko 2003 m. rugpjūčio 26 – rugsėjo 12 d., tuo laiku, kai Lietuva ruošėsi tapti Europos Sąjungos nare. Jos organizatoriai siekė, kad į stovyklą atvykę dailininkai įprasmintų šio Žemaitijos regiono, konkrečiai Telšių krašto, kultūros istoriją ne tik Lietuvos kontekste. Turėjo būti kuriami medaliai-būties metraščiai, pateisinantys mūsų buvimą ir sąsajas su Europos istorija, kultūra.
Medalio mene kūrybos procesas įgyja kitą dimensiją, atsiranda santykis tarp istorijos ir meninės plastikos, būties ir kūrėjo misijos. Medalio kūrimo procesas budina atmintį, medalis telkia praeities, dabarties ir ateities laiką, tampa to laiko patikimu sergėtoju.
Šioje kūrybinėje stovykloje susijungė paveldas ir dabartis, bendrai dirbo, kūrė istorikai ir dailininkai, mokytojai ir mokiniai. Baigiantis stovyklai, ta jungtis suskambėjo amžinybe medalio plastikoje.
Kūrybinės stovyklos, prasidėjusios diskusija apie lietuvių ir žemaičių teritorinius susiskirstymus bei kovas su kryžiuočiais, žvarbią žemaitišką dieną patikrinus žemių ribas, nuo Sprūdės piliakalnio (koks peizažas!) apžvelgus savą teritoriją, pamačius kunigaikščio Vykinto legendiniame mieste įrėžtus protėvių ženklus akmenyse, metu devynioliktosios Lietuvos medalio kūrėjų stovyklos dalyviai negalando karo kirvių, nelydė bronzos, skirtos ginklams, bet ieškojo medalio plastikos, turinio ir jo paskirties santykio, nedylančioj materijoj įspaudžiant savęs – menininko, praeities, dabarties ženklą, žymę ateičiai. Vienintelis militaristinis motyvas buvo Beatos Sietinšienės lietuviškų „guzikų“ kariuomenės žygis į Vakarus naujų marškinių formoje.
Stovykloje dailininkai kūrė tradicinius medalius ir laisvas interpretacijas tiek medalio plastikos, tiek ir temos, taikydami koliažo, asambliažo principus, priartėdami prie ekslibriso specifikos ar skulptūrinės formos, tęsdami Fluxus idėjas.
Petras Gintalas, visą pagarbą atiduodamas Žemaitijos miesteliams, fiksavo praeities fragmentus, trapioje tradicinio medalio plastikoje meistriškai jungdamas motyvus ir šrifto ornamentiką. Jo medaliai – tarsi paminklai. Juose įamžintos asmenybės, svarbūs šio krašto istorijos įvykiai ir datos, architektūros fragmentai.
Saulius Bertulis, būdamas nuolatinis stovyklų metraštininkas, ir šį kartą fiksavo jos eigą.
Ištikima tradicinei medalio plastikai ir pamėgtam asmenybių įamžinimui Remigija Vaitkutė temos interpretacijose šmaikštavo su nemenka ironijos doze. Abstrakčiai suvokiama Europos Sąjunga jai asocijavosi su Briuselio kopūstais ir vitaminais „Tautos gerovė – aukščiau visko“.
Antanas Olbutas, inspiruotas istorinių faktų, kūrė naują plastinę formą – išgrynintą ženklą. Žemo reljefo estetizuota medalio plastika harmonizuoja liniją, išraiškingą siluetą, plokštumos subtilią faktūrą ir prasmingai kalbančią erdvę – „Džiugo piliakalnis“, „Žemaitijos gyvačių tramdytojas“, „Režisierė“ ir kt. Lakoniška, tvirtos struktūros medalio forma telkia skulptūrinį monumentalumą arba grafišką vaizdą.
Romualdas Inčirauskas metalo plokštėse-istoriniuose koliažuose inkrustavo fotokorozijos būdu emalėje ar varyje perkeltus fotografijų fragmentus, senųjų Telšių motyvus. Biblijinis tekstas medaliuose – tai užuomina į nepelnytą lietuvių, žemaičių, žydų istorijos Telšiuose užmarštį, jos korektūrą.
Mechanizmų reliktuose Vytautas Mockaitis ieškojo temos analogo ir konceptualią idėją išreiškė užbaigtų daiktų, detalių, sraigtų tarpusavio jungties santykiu, įterpdamas ir organiką. Medalyje, skirtame „Lituanikos“ tragedijai atminti, jis surado netikėtą asociaciją, poetišką įvaizdį jai. Tai jis padarė deformuotą laumžirgį, įterpęs į sarkofagą primenantį lėktuvo sraigtą. Medalio montaže jungdamas stiklą, veidrodį, šaukštus ir kitus objektus, V. Mockaitis išradingai intriguoja žiūrovą, įtraukdamas jį į temos aktualiją. Rimtai juokaudamas, ekonomines problemas ir perspektyvą Europos Sąjungoje jis perteikė šaukšto ir šakutės kompozicijose.
Išgryninta plastika ir gilumu, idėjos raiškos paprastumu nustebino Beatos Sietinšienės medaliai. Ji temos interpretacijai surado labai taiklią formą, simbolį-skepetaitę, verpstę, rūbą, sagą, CD.
Jaunųjų menininkų medaliuose dažnai suskambėdavo nostalgijos motyvas „kažkam“ tikram, žemaitiškam. Ar tai būtų Eglės Čėjauskaitės „Žemaitiška lopšinė“, „Telšių geležinkelis“, Šarūnės Vaitkutės skrynios ženklas, legenda tapusio žmogaus atminimui skirtas Jurgos Erminaitės medalis.
Trapūs, grafiški, vario raižinius primenantys Dainiaus Narkaus medaliai kalbėjo apie autoriui artimą juvelyrinę medalio plastiką.
Metalo meno studijos studentai ir absolventai šioje stovykloje įtvirtino tradicinio medalio plastiką.
Stovyklos darbe dalyvavę Telšių dailės fakulteto gaminio dizaino studijos studentai, neužangažuoti tradicinio medalio plastikos reikalavimų, medžiagų technologijų taisyklių, eksperimentavo. Jų laisvos interpretacijos, originalios idėjos ir netradicinės medžiagos (kramtomoji guma, šokoladas) – tartum naujas impulsas medalio plastinėms galimybėms geriau pažinti.
Remigijus Praspaliauskas idėjos koncepcijai surado taiklią formą ir medžiagą. Pastaroji jam labai svarbi, neatsiejama idėjos dalis. Remigijus, paskirdamas medalius Jurgiui Mačiūnui ir Jonui Mekui, tartum konstatuoja – mes seniai esame Europoje, jau palikta žymė ne tik Fluxus judėjime, Europos kultūroje...
Egidijus Praspaliauskas medalio plastiką kartais formuoja tapybiškai lipdydamas kramtomąja guma. Jo sukurtas medalis „Žemaituką – į Europą“, nemeluota deformacija arba taiklus nepataikymas žemaituko-medinio arkliuko plastikoje, yra viena geriausių temos interpretacijų, pavykusi medalio ir meno jungtis.
Stovykloje buvo ir liko svarbus kiekvieno kūrėjo autonomiškas santykis su istorija ir medalio plastika. Kaip svarbi Žemaitijos, jos kultūros istorijos savastis Lietuvos kelyje į Europos Sąjungą.
XIX Lietuvos medalio kūrėjų stovykla buvo dar vienas medalio meno istorijos tarpsnis, paženklintas vardais, datomis, originaliomis idėjomis, papildęs Žemaičių muziejaus „Alka“ kaupiamą medalių kolekciją.
 
XIX MEDALIŲ Stovyklos dalyviai:
 
Antanas Olbutas (Vilnius), Lietuvos dailininkų sąjungos (toliau – LDS), FIDEM narys, LDS Medalininkų sekcijos pirmininkas, menotyrininkas;
Saulius Bertulis (Klaipėda), VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros dėstytojas, LDS, FIDEM narys;
Remigija Vaitkutė (Telšiai), VDA Telšių dailės fakulteto dėstytoja, LDS narė;
Vytautas Mockaitis (Telšiai), VDA Telšių dailės fakulteto e. doc. p., LDS, FIDEM narys;
Romualdas Inčirauskas (Telšiai), VDA Telšių dailės fakulteto e. doc. p., LDS, FIDEM narys;
Petras Gintalas (Telšiai), VDA Telšių dailės fakulteto dekanas, LDS, FIDEM narys, stovyklos kuratorius;
Beata Sietinšienė (Vilnius), VDA magistrantė;
Jurgita Erminaitė (Vilnius), VDA magistrantė;
Eglė Čėjauskaitė (Vilnius), VDA magistrantė;
Dainius Narkus (Telšiai), VDA Telšių dailės fakulteto studentas;
Šarūnė Vaitkutė (Vilnius), VDA magistrantė;
Remigijus Praspaliauskas (Telšiai), VDA Telšių dailės fakulteto studentas;
Egidijus Praspaliauskas (Telšiai), VDA Telšių dailės fakulteto studentas.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija