Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Ablingos memorialo gimimaS
 
Parengė Albinas Mingėla
 
Viena iš pirmųjų ir dalyvių skaičiumi pačių gausiausių medžio drožėjų kūrybinių stovyklų-seminarų buvo surengta 1972 m. liepos 3–29 d. Žvaginių kaime (Klaipėdos r.). Organizavo jį Liaudies meno rūmai. Seminaro vadovas buvo Vytautas Majoras, konsultantas – profesionalus skulptorius Konstantinas Bogdanas. Šis seminaras daugumai geriausiai žinomas Ablingos vardu. Į Žvaginių kaimą, esantį Ablingos kaimynystėje, tą vasarą susirinko meistrai iš daugelio Lietuvos miestų ir kaimų (daugiausia Žemaitijos) – iš viso 30 žmonių. Seminaro tikslas buvo įamžinti Ablingos aukų atminimą. Įsikūrę čia, meistrai pirmiausiai aplankė apylinkes, detaliai susipažino su žudynių, tragedijos aukų amžinojo poilsio vietomis, kraštotyrininkų surinkta istorine medžiaga apie šių apylinkių istoriją ir Ablingos kaimo tragediją. Taip meistrų sąmonėje pradėjo formuotis pirmieji būsimų skulptūrų kontūrai. Po poros savaičių buvo suorganizuotas liaudies meistrų susitikimas su vietos gyventojais, turėjęs poveikį viso ansamblio ir atskirų paminklų idėjiniam- meniniam sprendimui.
 
Anot knygos „Liaudies meno meistrų seminarai“ (Kaunas : Šviesa, 1984, p. 11–12) autoriaus Vytenio Rimkaus, Ablingos skulptūrų ansamblis tapo svarbiu anuometinio Lietuvos kultūrinio gyvenimo faktu, kurio reikšmė toli pralenkė pačių autorių keltus idėjinius ir meninius uždavinius. „Ablingos“ memorialas padarė daugialypį poveikį visai lietuvių dailei. „Jį kuriant, išryškėjo amžiais nusistovėję liaudies meninės kūrybos metodai, vaizdas formavosi, konkrečius bruožus ir plastinę formą įgijo pačiame darbo procese.
Ablingos skulptūros – įvairių stilių, įvairių braižų, įvairaus meninio lygio. Be apvaliosios skulptūros meistrų I. Užkurnio, R. Kumšlio, J. Lukausko (sūnaus), kūrusių Ablingos memorialą, čia dalyvavo ir dekoratyvinės krypties atstovas V. Savickis („Naujoji Ablinga“). Stilistiškai jam artimas ir V. Majoro įvadinis diptichas, L. Butkaus horeljefas Stasiui Varpiotui, taip pat A. Senkaus – Povilui Kasperavičiui. A. Martinaitis (paminklas Onai ir Jonui Martinkams) ir P. Kundrotas (paminklas Zuzanai ir Klemui Jukniams) reljefinius vaizdus sukūrė plokštumoje. Kompromisiniu keliu ėjo A. Puškorius (skulptūra Andriui Baltuoniui). Jis ypač išryškina tas dekoratyvines paminklo detales, kuriose kartojami jo pamėgti ir išpuoselėti „puškoriški“ motyvai. Visa ši stilių ir bruožų įvairovė – didelis ansamblio privalumas, vienas iš nepakartojamų jo bruožų.
Ablingos memorialas – tai liaudies meistrų kolektyvinio darbo  rezultatas, suvokiamas pirmiausia kaip plastinė ir emocinė visuma. „Ablinga“ parodė, kad, išsaugant kolektyvumo pamatą meninio vaizdo gimimo procese, vis didesnę reikšmę įgyja meistro individualybė. Išaugus individualiojo prado reikšmei, meistras tarsi artėja prie dailininko profesionalo. Tačiau spontaniškas kūrybinio sumanymo įgyvendinimas be paruošiamųjų eskizų ir projektų, didžiulė intuicija ir improvizacija, nesilaikant kūrybos etapiškumo, ir sudaro liaudies meistro kūrybinio proceso savitumą. Su Ablingos memorialu į liaudies plastiką atėjo šiandieninis herojus, paprastas darbo žmogus. Nors kūriniai skirti įvykiams, vykusiems prieš 30 metų, bet pirmiausia čia dailininkai matė ir suvokė savo amžininkus. Meistrai nesiekė etnografinio bei kronikinio dokumentalumo, trūko, o gal ir nebuvo ikonografinių šaltinių portretiniam panašumui atkurti. Kai kuriems personažams buvo suteikti pačių autorių bruožai. Įdomu, kad vietiniai gyventojai kai kuriose skulptūrose atpažino konkrečius žmones, Ablingos tragedijos aukas. Matyt šitai inspiruoja vidinis dvasinis darbo žmonių artumas. Tai labai ryškus apibendrinimo ir konkretumo lydinys, natūralus ir spontaniškas paprastų darbo žmonių suherojinimas.
Ablingos memoriale susilydė tradiciškumas ir šiuolaikiškumas. Memorialas tradicinis savo pagrindinėmis plastinėmis koncepcijomis, medžiaga, savo organišku ryšiu su vietove, gamta, aplinka, herojais. Jo šiuolaikiškumas – vidinis turinys, humanistinis patosas, sąskambis su socialistinės tikrovės idealais. Kita vertus, „Ablinga“ buvo etapinis reiškinys ir liaudies meistrų mokymo procese. Po stovyklos Ablingoje medžio drožėjų seminarai įgavo kūrybinės stovyklos pobūdį. Seminarai tapo vis brandesni, jų metu sukurti darbai buvo vis aukštesnio meninio lygio, o tradicijos buvo plėtojamos įvairiapusiškiau“.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.08.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija