Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Vitas Valatka: muziejininkas, archeologas, žmogus
 
Danutė Mukienė
 
Simboliška, kad 2007 m. vasario 15-ąją, minint Žemaičių muziejaus „Alka“ 75-metį, buvo prisiminti ir tie, kurie šį muziejų kūrė, labiausiai prisidėjo prie jo prestižo kėlimo. Pirmiausia – tai muziejaus įkūrėjas, poetas Pranas Genys ir archeologas, muziejininkas, kraštotyrininkas, etnografas Vitas Valatka.
2005 m. pradžioje Žemaičių muziejuje „Alka“ vykstant Vito Valatkos rašytinio palikimo, saugomo Žemaičių muziejuje „Alka“, pirmosios knygos – „Žemaičių žemės tyrinėjimai. Archeologija“ (sudarė Danutė Mukienė, Algirdas Girininkas, Laimutė Valatkienė, išleido „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcija (VO Regionų kultūrinių iniciatyvų centras) pristatymui, V. Valatkos mokinys ir vienas iš knygos sudarytojų, archeologas Algirdas Girininkas kalbėjo: „(...) Šis muziejus, matyt, gimė po laiminga žvaigžde. Čia dirbant ir kuriant užgimė ne viena Žemaitijos žemei tauri asmenybė. Muziejaus istorijoje buvo Prano Genio epocha, bet buvo ir Vito Valatkos. Kiekvienam iš jų teko nešti savo kryželį. Nešė garbingai. Nedūsavo, neverkšleno, bet ėjo savo užsibrėžtu keliu – į pažinimą. Pasiekę dvasinę ir profesinę brandą, dalijo save kitiems. Visa dėl to, kad tai, ką mes regime, – matytume, ką girdime, – suprastume“.
Vito Valatkos (1927–1977) 80-ųjų gimimo metinių išvakarėse RKIC išleido antrąją V. Valatkos rašytinio palikimo, saugomo Žemaičių muziejuje „Alka“, knygą – „Žemaičių žemės tyrinėjimai. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra“ (sudarė Danutė Mukienė, Laimutė Valatkienė). Į šias dvi knygas sudėti svarbiausi V. Valatkos darbai, taip pat ir jo dienoraščio fragmentai, eilėraščiai, kai kurios publikacijos, paskelbtos spaudoje, nuotraukos.
Kas buvo šis žmogus ir kodėl šiandien jam toks dėmesys?
Apie tai savo atsiminimuose, kurie spausdinami antrojoje V. Valatkos rašytinio palikimo knygoje, pasakoja jo buvę kolegos, draugai. Iškalbingi ir V. Valatkos dienoraščio puslapiai.
 
Vincas Vaitekūnas (V. Valatkos kolega), Šiauliai, 1982 m. pavasaris:
 
„Su Vitu Valatka susipažinau ir jį ėmiau išskirti iš kitų muziejininkų dar pirmajame Lietuvos muziejininkų suvažiavime, kuris 1958 m. kovo 24–29 d. vyko Kauno istorijos muziejuje. (...) Naujais, nepramintais, sunkiais takais tada teko eiti muziejininkams (...). Kai (...) renginiuose ateidavo laikas pasisakyti, pasikeisti nuomonėmis, padiskutuoti, Telšių kraštotyros muziejaus mokslinis bendradarbis Vitas Valatka visada aktyviai ir noriai įsijungdavo į pokalbį. Ne tam, kad gražbyliautų, bet tam, kad ta proga rūpimus klausimus iki galo išsiaiškintų, kad vienu ar kitu klausimu savo nuomonę diskusijų metu pasakytų. Konkrečiai, dalykiškai, argumentuotai. Klausantis suprasdavai, kad daugelis naujai keliamų muziejinio darbo problemų V. Valatkai jau yra žinomos, ne kartą analizuotos, įvertintos, pergalvotos, išgyventos. (...)
Atsimenu, kaip jis argumentuotai įrodinėdavo tiesą, kad gerą, įtaigią, jaudinančią ekspoziciją galima ir reikia kurti ne naudojant popieriukus, laikraščių iškarpas, citatas, o muziejinę vertę turinčius daiktus – eksponatus. Jų nė vienas muziejus neturįs pakankamai, todėl eksponatus reikia rinkti, rinkti, rinkti... Ta linkme jis buvo pasukęs ir savo darbą. Sukauptą patirtį ir žinias jis išdėstė straipsnyje „Muziejininkas ir ekspozicija“ (po V. Valatkos mirties paskelbtas žurnale „Muziejai ir paminklai“, 1979, nr. 1).
Archeologiniai kasinėjimai, muziejininkų išvykos į kaimus, gamyklas gerokai papildė muziejaus rinkinius. Greitai po to Telšiuose, pirmame iš provincijoje veikusių muziejų, V. Valatka įrengė dėmesio sulaukusią ekspoziciją.
Kai 1959 m. pavasarį vėl buvo rengiamas Lietuvos muziejininkų seminaras, neatsitiktinai vieta jam buvo parinkta Telšių kraštotyros muziejuje. Tada buvo akivaizdžiai įsitikinta, kad V. Valatkos metodika, taikoma rengiant ekspozicijas, yra teisinga (ekspozicijos tematika, apipavidalinimas, masinis propagandinis darbas ir kt.).
TSRS kultūros ministerija tada Telšių kraštotyros muziejui įteikė diplomą (pirmajam iš Lietuvos muziejų). Visi tuomet supratome, kad tai didelis V. Valatkos ir jo bendradarbių nuoširdaus darbo įvertinimas. Vykstant tam įspūdingam seminarui, visur matėsi ir jautėsi V. Valatkos rūpestis, pastangos, geras renginio organizavimas. Nuo to suvažiavimo V. Valatka tapo labai populiarus tarp muziejininkų, o pats Telšių muziejus neoficialiai buvo pradėtas vadinti Valatkos muziejumi. Dažnai tais laikais galėdavai išgirsti: „Pasimatysim pas Valatką...“
V. Valatka pats daug dirbo. Kaip retas kuris kitas jis mokėjo suburti žmones į talkas ir išugdė daug muziejaus bendradarbių.
Vitas Valatka buvo neaukšto ūgio, „skromnas“, padžiūvęs, kiek pablyškęs, akiniuotas, kuklus žmogus, ypač dėmesingas tiems, su kuriais bendraudavo.
Kai leidinyje „Muziejai ir paminklai“ (1980 m., nr. 2) perskaičiau A. Tautavičiaus parengtą V. Valatkos darbų bibliografiją, sunku buvo ir patikėti (tačiau tai tiesa!), kad jis tiek daug galėjo padaryti muziejininkystės, archeologijos, kultūros labui. Nors V. Valatka buvo silpnos sveikatos, savo mėgstamam darbui nei jėgų, nei laiko negailėjo – netaupė savęs.
Tarp pokario Lietuvos muziejininkų yra du vyrai, išvarę tokią plačią ir gilią vagą muziejininkystės ir visos Lietuvos kultūroje. Tai Pranas Gudynas ir Vitas Valatka. Abu jie per anksti paliko šį pasaulį.“
 
Kazys Blažys (Vito Valatkos draugas):
 
„ (...) Aš pavydėdavau Vitui jo mokėjimo susikaupti, sugebėjimo vienu metu daryti keletą darbų. Būdavo, žiūri ir stebiesi, kaip jis projektuoja ekspoziciją Telšių muziejui, daro naujos Mažeikių filialo ekspozicijos apmatus, mintyse brandina rašytojos Žemaitės memorialinio muziejaus Bukantėje ir rašytojos Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus Paragiuose ekspozicijų atnaujinimo planus. Gavęs žinią, kad kuriame nors rajone ardomas paminklas, Vitas, metęs viską į šoną, išskubėdavo ten. Šeštadieniais jis dažnai būdavo apsuptas ekskursantų. Jis juos išsamiai supažindindavo su Telšių miestu. Kitą dieną Vitas, žiūrėk, jau sėdi teismo salėje ir atlieka teismo tarėjo pareigas, dar kitą – skaito paskaitą įmonėje, organizuoja kraštotyros ar liaudies meistrų darbų parodą. Neįmanoma išvardinti visų darbų, kuriuos V. Valatka darė. Jis nežinojo žodžio „negaliu“. Iš jo neišgirsdavome „sergu“. Darbas muziejuje ir visuomeninė veikla buvo jo gyvenimas. Kai gydytojai po infarkto V. Valatkai uždraudė archeologinius kasinėjimus, net ir tada jis rankų nenuleido: pasiėmęs fotoaparatą, poilsio dienomis keliaudavo po rajoną ir fotojuostoje fiksuodavo istorijos, architektūros objektus. Taip dirbdamas jis padarė apie 2000 mokslinę išliekamąją vertę turinčių nuotraukų.
V. Valatka labai pergyvendavo dėl žmonių sąmoningai ir nesąmoningai naikinamų istorijos ir kultūros paminklų, stengėsi su šia blogybe kovoti visais įmanomais būdais. Tam jis panaudodavo ir ekskursijas, kurių metu jų dalyviams pasakodavo, kokią žalą krašto kultūrai padaro žmonės, naikindami minėtus paminklus.
Susitaręs su rajono laikraščio redaktoriumi, V. Valatka laikraštyje įvedė ir pradėjo tvarkyti skyrelį „Praeities uždangą praskleidus“, kuriame įtaigia meninio žodžio kalba ir archeologinės medžiagos pagrindu stengėsi atkurti praeities žmonių gyvenimą ir su juo išsamiau supažindinti skaitytojus. Pastarieji šį skyrelį labai mėgo.
V. Valatka labai domėjosi klasikine muzika. Jo dėka Žemaičių muziejuje „Alka“ pradėjo koncertuoti žymiausi Lietuvos vokaliniai ir kameriniai muzikos ansambliai, profesionalūs muzikos atlikėjai. V. Valatkos svajonė buvo įpratinti Telšių žmones klausytis klasikinės muzikos.“
 
Vito Valatkos dienoraščio fragmentai
 
„1950 m. vasario 10 d.
Nors ir kažin kaip bandytumei žmogus izoliuotis nuo pasaulio – nepasiseks. Jeigu tu būsi tuo momentu reikalingas gyvenime, tave atras. Nors tu kažkur bėgtum, slėptumeis ir maskuotumeis, pėdsakų nepaslėpsi – tave atras. Gera žmogui dirbti tik tuomet, kai žinai, kad naudingą darbą darai žmonijai, kai įžiūri, kad iš to darbo, jei ne šiandien, tai rytoj bus naudos.
 
1950 m. gegužės 10 d.
Štai aš pradedu pasinerti į tikrą darbą. Įdomų ir viliojantį. Kiekvienas manojo darbo žingsnis džiugina, teikia malonumo. (...) Dirbi ir matai, kad duodi ką nors naujo, įvedi į ekspozicijas tai, ko visai nebuvo mėginta jose pateikti. Ir todėl jauti pasitenkinimą.
Dirbti – tai dar nereiškia atlikti tą ir tą. Aš esu kūrėjas ir todėl, jeigu atlieku darbą tik pagal užduotį nuo a iki z, aš nejaučiu jokio malonumo. Bet jeigu aš tarp tų raidžių galiu įvesti naujų ženklų, tuos, kurių man nėra pasakyta įvesti, jei man yra palikta galimybė laisvai apie juos spręsti, aš galiu įdėti daug pastangų ir įvesti visą seriją naujų raidžių, papildančių nurodytąsias.
 
1950 m. gegužės 20 d.
Menas taurina žmogaus dvasią. Menas atgaivina visas gerąsias žmogaus ypatybes. Menas – tai tokia jėga, kuri gali prikelti net mirusią žmogaus dvasią.
Filharmonijos koncertas. Diriguoja Konradas Kaveckas. Dainuoja keturiasdešimties žmonių choras. Skamba, pinasi, vingiuoja muzika lyg kokia upelio juosta, lyg išdykėlis vėjas. Ir taip širdyje gera! Taip malonu, kad, rodos, kito gyvenimo nėra. Esi čia, tiesiogiai susijęs su tuo dvasiniu pasauliu, su tomis mintimis, kurias perteikia kompozitorius ir tas būrys žmonių. Ir taip gera!
 
1950 m. lapkričio 4 d.
Kažin kaip man save vertinti dėl savosios pasaulėžiūros? Ar mano gyvenimas bent per nago juodymę atitinka mano idėjas?
Dirbu muziejuje. Ruošiu ekspozicijas. Bet ar iš to visuomenė turi naudos? Juk kai kas tik pažiūri, ir daugiau nieko. (...) Vakar vakare pagalvojau, kad ir tai pačiai muziejininkystei galiu duoti kai ką daugiau negu pareiga. Juk aš galiu tyrinėti, studijuoti ir duoti kai ką naujo. Kažko visai naujo, žinoma, nesukursiu, tik paruošiu, palengvinsiu darbą studijuosiantiems, kai ką užfiksuodamas, ko vėliau jau nebebus galima padaryti.
Tik tada aš galėsiu save pateisinti, jeigu, be stendų ruošimo, rinksiu medžiagą, tinkančią moksliniam darbui. Jeigu man ji ir nebus prieinama studijuoti, tai ateityje kam nors kitam pravers. Jau nebereikės daryti to darbo, kurį aš būsiu atlikęs, tirdamas ir rinkdamas medžiagą.
 
1951 m. lapkričio 22 d.
Atrodo, kad aš jau sveikesnis. Greitai vėl galėsiu pradėti dirbti savo darbelius.
Vakar vakare buvo atėjęs Petras Snarskis. Papasakojo, kad Klaipėdos ir Šilutės muziejai neatsilieka, žengia palengva pirmyn, progresuoja.
Dar jis papasakojo, kad mane nori išplėšti iš Telšių ir iškraustyti į Trakus ar Palangą – ten direktoriauti muziejuje. Na, bet kažin, ar pasiseks mane išguiti iš Telšių. Man atrodo, kad aš susigyvenęs su savo žeme, su savo muziejumi; niekur iš Telšių nesijudinsiu. Daug kas mano sumanyta, daug kas pažįstama. Lieka tiktai dirbti, gilinti žinias.
Anksčiau, kai aš dar nestudijavau, kai tebuvau mokslo ieškantis žmogelis, tada gal mokslo troškimas būtų išvijęs arčiau mokslinio darbo. O dabar... Dabar man nebėra jokio noro palikti Telšius. Mano pasaulis yra čia. Mano tikslas – dirbti Telšių muziejuje ir padaryti jį mokslo šventove. Joks kitas muziejus neturi tokios bazės ir tokių galimybių, kaip mūsiškis. Čia man niekas neberūpi, išskyrus mokslinį darbą. Man nerūpi jokie remontai, jokie kurai, finansiniai planai. Niekas. Aš rūpinuosi savo darbu.
Aš turiu tikslą kaupti šiame muziejuje istorinę medžiagą, turtinti jo fondą ir padaryti jį geru muziejumi su turtingu fondu, turtinga medžiaga iš mūsų krašto. Čia aš galiu kur kas daugiau sukaupti medžiagos, nes žmonės pažįstami, medžiaga žinoma, galiu numanyti, kur ką surasti. Pagaliau ir savosios tėviškės patriotizmas nelabai leistų man palikti gimtąjį kraštą ir išeiti dirbti į kitą rajoną, kito rajono naudai. Man atrodo, kad turiu pasilikti čia ir dirbti savo rajono praeities tyrimo darbą. (...)
 
1956 m. sausio 27 d.
Vakar atšvenčiau savo gimtadienį. Man jau 29 metai. Praeis dar antra tiek, jeigu laimingai, ir aš – jau senis. O dar kiek, ir manęs nebebus... Niekas nežinos ir neminės, kad kada tai gyveno toks Vitas, kuris turėjo savo troškimus ir polėkius, kuris džiaugėsi ir vienišas liūdėjo neišsipildžius svajonėms. Mano vardas vargu ar bus kur nors minimas po 100 metų. Tikriausiai, kad ne. Aš būsiu tarp tų milijonų bevardžių žmonių, kurie nežinia kada gimsta ir palieka gyvenimo areną. O taip norėtųs ką nors palikti žmonijai nemirtingo. Ne todėl, kad savo vardą įamžinčiau, o todėl, kad žmonijos lobynas būtų nors tokia smulkmena turtingesnis, kad būtų ko nors daugiau, kad visuomenėje būtų pateisintas mano egzistavimas.
Jeigu negali nieko gyvenimui, žmonijai palikti, tada neverta gimti ir gyventi. Kam maitintis gėrybėmis, sukurtomis per šimtmečius didžiausiose kančiose ir galbūt titaniškomis pastangomis, jeigu už jas negali atsilyginti?!
 
1971 m. gegužės 29 d.
Sugrįžimas į jaunystę
Užsidėjau plokštelę su Volfgango Amadėjaus Mocarto 35-ąja simfonija. Man ypač patinka ramusis antrosios dalies andante. Joje muzikiniai garsai atplaukia iš kažkokios žodžiais nenusakomos tolumos.
Prieš mano akis iškyla mano jaunų dienų vaizdai. Vasara, žali medžiai, balti debesėliai danguje. Dvaro parkas ir senas medinis rūmas. Šešėliai ir šviesos ploteliais mirgančios alėjų unksmės, kuriose vaikšto dvaro damos, su skėčiais pridengusios galvas.
Smėlėtu dvaro keliuku, sėdėdamas lengvame vežimėlyje, išvažiuoja žmogus. Arkliai bėga ristele taip, kaip muzikoje instrumentai groja smulkų taktą. Gracingai, lengvai.
Ir vėl lyg iš tolimų miglų išplaukia senas malūnas skiedrų stogu. Šalia jo užtvanka, per kurią smulkiomis čiurkšlėmis teka vanduo. Purslai krinta į vandenį ir vėl... kažkokie iš tolumos atplaukiantys muzikos garsai.
Vakarėja. Iš kamino rūksta balkšvi dūmai. Jie kyla į viršų.
Tėvas raiko duoną. Ant stalo padėtos lėkštelės. Prie kiekvienos iš jų – medinis šaukštas. Šalia jų gula duonos pusriekiai.
Kokios gražios Paminijų krūmų šešėlių garbanos ir kaip svajingai, su kokiu polėkiu padangę raižo kregždės! O visai šalia – senos sodybos storų susproginėjusių sienojų vaizdas. (...)“
 
****
Toks šį kartą mūsų susitikimas su Vitu Valatka. Te bus tai įžanga į knygą tiems, kas jos dar neskaitė. Te bus tai paskatinimas visiems mums dažniau praverti muziejų duris ir pasižiūrėti, kas ten, tose jų bibliotekose, rinkiniuose, moksliniuose archyvuose. Antrojo Vito Valatkos ten nesurasime, bet kiek dar ten kitų garbių muziejininkų sukauptų turtų, kurių surinkta neįkainojamos vertės medžiaga dažnai guli ne vieną dešimtmetį ir nesulaukia savo kelio į visuomenę. Ji ten ir gulės, jei tie, kas ją gali ir turi pakelti, nepakels, jei tie, kurie kitais darbais užsiėmę, nesuras laiko tam, kad tuos rankraščius, mašinraščius parengtų spaudai, jei neatsiras žmonių ir institucijų, kurie parems naujų knygų leidybą.
Na, o už tai, kad šiandien didžiausia ir vertingiausia Vito Valatkos rašytinio palikimo dalis jau sudėta į knygą, norisi padėkoti tiems, kas labiausiai prisidėjo prie jos pasirodymo:
 
Rėmėjams:
Telšių rajono savivaldybei;
Telšių apskrities administracijai;
Lietuvos kultūros ministerijai;
Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijai.
 
Bendradarbiams:
Knygos sudarytojai Laimutei Valatkienei;
Knygos dailininkei Deimantei Rybakovienei;
Stilistėms, korektorėms: Laimai Kryževičiūtei, Margaritai
Gaubytei, Linai Bėkštaitei.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija