Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Kaip gimsta „Telšių mitai?“

Interviu su Lietuvos medalininkų stovyklų kuratoriumi, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dekanu, docentu Petru Gintalu. Kalbėjosi ir spaudai parengė Laima Kėrienė
 
Petras Gintalas – vienas žymiausių medalio kūrėjų Lietuvoje. Jis – keletos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus ir Lietuvos monetų kalyklos skelbtų medalių ir monetų konkursų prizininkas bei nugalėtojas. Medalius pradėjo kurti apie 1975 m. Šioje meno srityje aktyviai dirba iki šiol. Petras Gintalas dalyvavo visose XXII Žemaitijoje organizuotose medalių kūrėjų stovyklose (pirmoji surengta 1985 m). Jis visada buvo vienas iš pagrindinių stovyklų organizatorių ir jau daug metų – jų kuratorius.
Dailininko žodžiai, atsakymai – lyg kokie potėpiai, mozaikos fragmentai. Sunku „racionalizuoti“ jo mintis, suvesti į aiškų, nuoseklų tekstą. Bet, išklausius iki pabaigos, atsitraukus, matyti gili, daugiaplanė, gal kiek lyriška, nostalgiška kūrėjo asmenybės paletė.
Siekdama labiau dokumentinio nei biografinio aprašymo, rengdama šį interviu, pokalbį trumpinau. Dėl to charakteringa dailininkui kalba šiek tiek prarado jo minties atspalvius, intonacijas. Bet kai kuriuos, mano požiūriu, autentiškus pasakojimo tekstus, pavyko išsaugoti.
 
– Kokiam laikui sukviečiate medalininkus į Telšius ir ką įmanoma per tas dienas, savaites nuveikti?
– Medalininkų stovykla tęsiasi dvi savaites; žmonės ilgiau neturi galimybės joje būti. Bet dvi savaitės – labai trumpas laikas, tik pasižvalgyti gali. Jei atvažiuoji su savo idėjomis, tada rezultatas tikresnis ir labiau aiškus. Per dvi savaites padaryti ką nors konkretaus ir tikro sunku. Kai kurie dailininkai turi kūrybos autorines technikas, pavyzdžiui Romas (Inčirauskas), Vytautas (Mockaitis), Mindaugas (Šimkevičius), Eglė (Čėjauskaitė), Beata (Sietinšienė), Jurgita (Erminaitė). Jie yra metalo meistrai, medžiaga jiems pavaldi, tai yra jų specialybė. O aš esu priklausomas nuo medžiagos.
 
– Kada Jūs pradėjote kurti medalius?
– Pabaigiau dizainą (Vilniaus dailės instituto Dizaino katedra, 1969 m.), gavau paskyrimą dirbti į tuomet veikusį Estetikos institutą, kuriame dirbau jau nuo ketvirto studijų kurso. Greitai supratau, kad darbas ten – ne man... Mano draugai buvo skulptoriai. Didžiulę nostalgiją, potraukį skulptūrai jaučiau nuo pat pradžių, kai tik įstojau... Draugai sakydavo: „Petrai, ką tu darai? Juk tu čia visiškai netinki – dizaino katedroj“. Vienintelis dalykas, kuris man studijuojant sekėsi iš techninių disciplinų, buvo braižyba. Braižyba man – erdvinis mąstymas. Skulptūrą dėstė Juozas Burneika. Jis man antrame kurse yra dėstęs kompoziciją ir projektavimą. Man labai patiko įdomūs lankstiniai, formos, skulptūra, abstrakti skulptūra, Mooro filosofija. Labai patiko. Būtent erdviniai trimačiai dalykai. Mes darėm ir iš plastilino, ir iš kitokių medžiagų. Buvo tvirta skulptūrinė disciplina – vėliau įvardinta kaip trimatė kompozicija.
Mūsų kursas, netgi dizainerių, buvo meninės pakraipos.
Tuo metu mokėsi Mizgiriai (Algimantas ir Romualdas, dvyniai), kurie buvo baigę Telšių technikumą. Jie tekindavo, valcuodavo formas, netinkamas išmesdavo, aš pasiimdavau ir panaudodavau, nes nemokėjau jokio amato. Man labiau patiko skulptūrų lipdyba. Mokykloje dar buvau išmokęs apdirbti gintarą.
 
– Baigėte Lietuvos dailės institutą. Dirbote Estetikos institute – pramoninio dizaino srityje. Supratote, kad tai ne Jūsų kelias. Kas tada?
– Tada prasidėjo blaškymasis, nei šis, nei tas. Turėjau gerą užduotį – rūpintis Vilniaus miesto prekybos tinklo reklama. Bet kai susiduri su skurdžia sovietine realybe, kurioje jei ir pavykdavo ką nors padaryti, tai „naučno v pustuju“, o institute susiformavęs visai kitoks įvaizdis – menai, paveikslai!...
 
– Kaip atradote savo kelią?
– Supratau, kad Vilniuje man „šakės“, nebent tapčiau poetu; gal ir reikėjo rašyti. Suveikė „saugiklis“ – reikia trauktis. Su draugais išvažiavom į Tadžikiją. Paskui paniškai iš Vilniaus bėgau pas tėvą į Palangą. Įdarbino prekybos tinkle; reikėjo daryti ant sienų ir langų trafaretines raides. Ten, Palangoj, – gėrimas. Dar baisiau... Susidūriau su ta realybe, kur mokslai perniek, viskas perniek; ir čia neįmanoma savęs išreikšti. Pajaučiau, kad ir šį kartą esu tikrai ne savo rogėse...
Algis Mizgiris, su kuriuo mokėmės, buvom kolegos, mane kažkaip globojo. Jis dirbo čia, Telšiuose. Kai jis, susitikęs mane Palangoj, pamatė, koks tas mano gyvenimas, ką aš dirbu, pasakė: „Petrai, baik blūdyt, važiuojam į Telšius. Šiaip ar taip yra viltis, kad tu ten užsikabinsi“. Jo iniciatyva Telšių taikomosios dailės technikume buvo pradėta dėstyti dizaino specialybė. Tuo metu tame technikume buvo prasidėjusi reorganizacija. Keramiką iškėlė į Kauną. Senieji dėstytojai ten išvažiavo. Direktorius A. Gudzevičius buvo technikumo patriotas.
Tuo laiku aš ir atvažiavau į Telšius. Mizgiriai palaikė ryšius su Vilniaus „Dailės“ kombinatu; jie buvo žinomi metalo apdirbimo meistrai profesionalai, turėjo užsakymų. Sako: „Petrai, tu esi mums reikalingas.“ Atsakiau: „Tai kad aš nieko nemoku.“ O šie: „Tau nieko nereikia mokėti. Mums reikia tavo idėjų“.
 
– Kokie tai buvo užsakymai?
– Dekoratyvinės paskirties metalo plastikos darbai interjeruose.
Paskui į Telšius iš Vilniaus dailės instituto pradėjo plūsti dėstytojai, kas bėgdami nuo armijos, kas slėpdamiesi. Nauji tai buvo žmonės Telšiuose; labai „fainų“ buvo: skulptoriai Remigijus Midvikis, V. Urbonavičius, Valdas Bubelevičius, Arūnas Sakalauskas. Visi čia perėjo – tą mokyklą. Tas „tekantis vanduo“ didelių impulsų mokyklai davė, ji labai pakilo, tarsi sužydėjo. Vyko kažkas. Vilniaus dailės instituto rektoriumi buvo paskirtas Vincentas Gečas. Tada ten prasidėjo savotiška reakcija. Paskutinieji į Telšius atvyko Alvydas Mikuta, Osvaldas Neniškis, Jonas Valiukonis – „čiurlioniukai“, kurie turėjo savo dvasią. Tas „tekėjimas“ buvo, ir provincija išsilaikė. Buvo laikotarpis, kai visi buvo išvažiavę. Būdavo periodų, kai aš dėsčiau metalo kompoziciją, net akmens praktiką! Dėstydamas suvokiau: nedariau falšo. Iš instituto atsinešėme neblogas propedeutikos, bendrosios kompozicijos kurso žinias. Atsimenu, Adelė Zinkevičiūtė tada priešinosi: „Ką jūs čia darote, dizaineriai!“ O dabar ji tą sritį išvystė iki tokio lygio! Ji jau buvo dėstytoja, kai mes atvykom. Adelė – toks žmogus: darbštus, nuoseklus. Ji suvokė tuos dalykus. Dabar ji, dėstydama kompozicijos pagrindus, tai yra išvysčiusi tiesiog genialiai.
 
– Tai Jūs dėstėte ir metalo specialybę?
– Pedagoginiame darbe aš atradau kažkokią gyslelę. Rūpėjo meniniai dalykai. Tuo užkrėčiau savo mokinius. Labiausiai pavykęs pedagoginio gyvenimo projektas buvo Feliksas Pusvaškis, Arnas Krapavickas, Augustinas Baltmiškis (spaustuvės Telšiuose įkūrėjas). Jie visi rado save. Jie buvo įstoję į metalo, dizaino specialybes. (Arvydas Jankauskas – klaidžiojanti siela, Juozas Meškys, Romualdas Inčirauskas, Edmundas Frėjus, Henrikas Orakauskas, Algis Stankus).
 
– Kaip į Jūsų kūrybą atėjo medalis?
– Skulptūriniai dalykai man buvo svarbūs. Su Romu Mizgiriu, Vytautu Dūdėnu bendradarbiavome. Dariau kompozicijas iš spalvotų metalų lakštų – lankstiniai, tam tikra stilistika, buvo įspūdingi dalykai. Ir pirmosiose parodose sudalyvavau, jaunųjų ten visokiausių buvo... Bet tas tampymas, į Vilnių vežimas, tos skardos ir skardos, dydžiai, pakavimai, vaikščiojimai iš vienos komisijos į kitą... Paskui Maskvoj, kažkokiam viešbuty, kalbam: „Reikia padaryti taip, kad galėtum sudėti į „čiumadaną“...
Pats įspūdingiausias darbas, kuris yra išlikęs, – metalo plastikos reljefinė siena „Draugystės“ viešbutyje (R. Mizgiris, P. Gintalas, Vilnius, 1976, architektas Saulius Bareikis). Manau, kad ten bendrosios kompozicijos modulinį principą esu išvystęs. Tai buvo nauja, technologiškai šiuolaikiška. Metalistai montavimo metodą naudojo profesionaliai.
Bet paskui kilo tokia problema: štampavimo, litavimo įkainiai mažiausi, o plastinių, skulptūrinių darbų įkainiai – jau kiti. Čia, Telšiuose, pradėjo atsirasti darbų su plastika, dar tokie primityvūs, Alberto Belevičiaus įtakoti, dekoratyvumas toksai... Bet jau lipdyta, lieta iš aliuminio, variuota. Telšių kultūros rūmuose yra tais metais sukurta dekoratyvinė sienelė, bibliotekoje – „Paukščiai“. Paskui su Romu (Inčirausku) pradėjom dirbti kartu. Dirbdavom „Praktikoj“ po paskaitų. Studentus įtraukėm į šią veiklą – oho, kaip čia mus persekiojo valdžia!
Visa tai yra gyvenimo sudėtinė dalis, pedagogo viltis, kad gali kažką duoti... Tie visi dalykai išsivystė. Romas Inčirauskas išvyko studijuoti į Taliną, Algis Stankus ėmėsi kalvystės. Su Vytautu Matulioniu (baigęs Talino dailės institutą, 1979 m. atvyko dėstyti į Telšių taikomosios dailės technikumą) sėdėdavom ištisais vakarais, kalbėdavom apie meną. Kūrybinė dvasia tais metais čia buvo. Spektaklius statėm, vakarus rengėm, parodas – visose senojo technikumo salėse, kultūros rūmuose. Ir dar vykdavo visokios kultūros dienos – be galo, be krašto...
Į plastinius dalykus žiūrėjome kūrybiškai. Su kai kuriais darbais dalyvavome respublikinėse parodose, sąjunginėse (Maskvoje). Aktyviai dalyvavome tuo metu kilusiame jaunųjų dailininkų judėjime Telšiuose, Klaipėdoje, Šiauliuose. Kad ir koks tinginys bebūčiau, nebuvo įmanoma netapti kokio nors lygio menininku. Veikė judinantis aido principas: čia publiką užkrėtei, o ten tave užkrėtė: „O kur tavo darbai?“ Patys studentai padėdavo realizuoti metalo darbus. Užsakydavau štampus, pradėjau kalinėti. Dariau paveikslus. Tvarkingai atlikti, iš rimtų medžiagų; juos ir eksponuodavau parodose. Žiūrėk, Kultūros ministerija ir nuperka, atsiranda kiti užsakovai.
 
– Ką vadinate paveikslu?
– Montavimo būdu sukurtas plastikos darbas: plokštuma, spalva, erdvė; lankstytas varis, lituotas, suvirintas, lietos detalės... Kompozicijų ciklai. Kaip tik juose ir atsirado lipdytos lietos detalės. Jei būdavo tik lankstymas iš skardos, meninė koncepcija man labiau tiko. Tam, kad kombinate įvertintų kaip reljefą, kaip skulptūrinę kompoziciją, turėjo atsirasti tie lipdyti dalykai. Visą kūrinį skaičiuodavo kvadratiniais metrais; ir jau visai kitus įkainius taikydavo.
– Pats gyvenimas, poreikis užsidirbti daugiau pinigų privertė imtis plastikos?
– Taip. Imtis plastikos. Šitie darbai, vadinami paveikslais, buvo skirti interjerams. Atsirado toks labai kvailas dekoratyvumas. Toks ezopinis. Vieną dieną suvokiau, kad viskas... Ir vėl viskas ėmė verstis. Tas pridėtas dekoratyvumas mane varė iš proto. Reikėjo trauktis (susitraukti, mažėti), kad suprasčiau, ką darau. Kokie mano autentiški dalykai. Tada pradėjau labai daug piešti, tapyti. Visus pašalius buvau apipaišęs. Taip jau yra, kai užeina krizė. (Man labai patiko vėliau Vytauto Mockaičio pasakyti žodžiai: „Jeigu užėjo ūpas dirbti, pagulėk, ir praeis“).
Pradėjau suvokti, kokioje esu erdvėje, kad mene negali juokauti, kad yra atsakomybė, kad yra paprastai: reikia susitraukti, pamėginti reljefą. Galvojau, ką galiu bandyti su reljefu. Tėvas rinko medalius. Jis – kolekcionierius. Ir aš prisiminiau: vaikystėj... O ką aš dariau vaikystėj? Lipdžiau. Buvo tada statybinis molis. Tankus lipdydavom ar dar ką darydavom. Mokykloje taip pat lipdžiau. Apvaliosios skulptūros neišmanau. Dabar aš mėginu. Žinau, labai senoviškai, labai nemoderniai, bet negaliu be šito dalyko, kažkas lyg ir išeina.
Pirmasis medalis buvo primityvus. Skirtas M. K. Čiurlioniui („M. K. Čiurlioniui – 100“, 1975). Rašydavau R. Midvikiui laiškus į armiją, klausdavau, kaip reljefas, kas aukščiau, kas žemiau, kaip daryti. Skulptorius Algis Zokaitis liepė vadovėlius skaityti, žiūrėti, kas ten parašyta. Nosis aukščiau, kur smakras, kur kakta, kaip ausys, kas iškyla. Dariau visiškai negalvodamas apie transformaciją, ką jau darė A. Belevičius, P. Repšys; jie turėjo savo formą. Tas medalis buvo pateiktas jaunųjų dailininkų kūrybos parodai, paskui eksponuotas Klaipėdoje surengtoje parodoje. Sunku pasakyti, bet jis veikė. Kažkokiu būdu kažką veikė. Jo neatmetė, jis buvo kataloguose atspausdintas. Vėliau, iš to paties – ėjau toliau. Pasibaigė visi mano modernizmai. Sėdau lipdyti kiek įmanoma teisingiau. Sakė, kad neprofesionalu, labai aukštas reljefas. Sukūriau medalius, skirtus Ievai Simonaitytei, Žemaitei. Taip medalis po medalio, medalis po medalio, reljefai. Atsirado sava plastika. Man Petras Rimša ir Petras Repšys buvo autoritetai.
Dalyvavau pirmojoje respublikinėje medalininkų kūrybos parodoje Vilniuje (Meno darbuotojų rūmai, 1984 m.). Atrodo, kad jai buvau pateikęs medalį, skirtą M. K. Čiurlioniui. Parodoje dalyvavo ir Antanas Olbutas; jo kūrinių forma kitokia. Pamačiau šiuolaikinių formų, pamačiau, kad medalis gali būti visoks. Ir vėl mąsčiau.
Labai profesionaliai paroda gal ir nepavyko, bet nuo to prasidėjo medalininkų simpoziumai. Skulptorius Aloyzas Janušauskas buvo pilnas idėjų. Jis buvo iniciatorius. Atvyko į Telšius, dirbo su žmonėmis. Mes turėjome dirbtuvę. A. Janušauskas norėjo, kad dirbtume labai profesionaliai, kaip visame pasaulyje. Seminare mokė, kaip dirbti su gipsu, kiek medaliui užtenka, kaip nusiima formos, kuo izoliuoti, kaip paruošti vaško formas – apie visas technologijas aiškino. Tai išliko iki šios dienos. Dionizas Varkalis Klaipėdoje atliejo pirmuosius medalius į žemės formas; gana kokybiškai. Čia, Telšiuose, „Praktikos“ liejykloje, taip pat liejome į smėlio formas. „Chaltūros“ pusė lyg ir nugalėjo (liejimas į formavimo žemę nėra tikslus). Čia vieta buvo. Nuo pat pirmosios stovyklos darėme vaškus. Būtume padarę bronzos liejyklą, bet atėmė, privatizavo, neliko...
Paskui atsirado galvanoplastika (ne Telšiuose). Vilniuje skulptoriai Petras Mazūras, Mindaugas Navakas liejo iš bronzos pagal vaško formas.
Atsirado štampuoti medaliai. Pagal dailininko modelį gaminamas štampas. Pirmasis toks padarytas medalis buvo skirtas Maironiui, dar ne Monetų kalykloje (štampuotas „Dailės“ kombinate Vilniuje). Medalį, skirtą Pauliui Galaunei, darė Aloyzas Janušauskas savo įkurtoje UAB. Kombinatas „Dailė“ darė medalį „Donelaitis“.
 
– Kombinate pagal Jūsų sukurtus medalių modelius gamindavo mažesnius štampus ir tiražuodavo?
– Paprastu būdu. Darydavo iš sukurto modelio nuotrauką, pagal ją meistrai graviruodavo. Jau dviguba autorystė. Koks graveris bebūtų, jo autentiškumas palikdavo pėdsaką. Turėtų būti įvardinti tie meistrai. Ir liejikas. Autorystės kultūros aš visada norėjau. Čia bendradarbiavimas, ir nereikia jo bijoti. Išsivystė visai nebloga meistrų klasė, jie save gerbė. Kai kurie buvo baigę mūsų technikumą. A. Krapavickas (dirba galvanoplastikos srityje), D. Varkalis (liejo iš bronzos, dabar Kalvystės muziejaus Klaipėdoje įkūrėjas ir direktorius).
Buvo prasidėjęs medalių atgimimas. Kaune Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus organizuodavo medalių konkursus, skirtus Vladimirui Dubeneckiui, Kristijonui Donelaičiui, Maironiui, Pauliui Galaunei, Čijunei Sugiharai. Finansuodavo Kultūros ministerija. Lietuvoje medalininkystė pradėjo žydėti. Menininkai pradėjo kurti, dalyvauti konkursuose, parodose. Susikūrė Lietuvos dailininkų sąjungos Medalininkų sekcija, buvo įsteigta Medalių galerija. A. Olbutas – menotyrininkas, bet pradėjo įdomiai dirbti ir kaip medalininkas; dabar jis žinomas visame pasaulyje.
 
– Kaip užsimezgė ryšiai su Monetų kalykla?
– Pirmas medalis, berods, buvo skirtas Palangai. Užsakė. Ten yra griežti reikalavimai, kokie turi būti kampai, nuolydžiai, profilis, žemas reljefas. Kiek buvo konsultacijų! Iš pradžių sunkiai sekėsi pasiekti kokybę. Vėliau dalyvavau proginių monetų konkurse „Dainų šventė“. Petras Garška buvo išleidęs monetą „Dariui ir Girėnui“. Trečioji proginė moneta jau buvo P. Gintalo. Paskui A. Žukauskas pradėjo kurti. Tas proginių monetų kūrimas išsivystė į visai „fainą“ reiškinį. Yra jau grupė jas kuriančių dailininkų: Antanas Žukauskas, Petras Repšys, Algirdas Bosas, Petras Mazūras, Gediminas Karalius.
 
– Sukūrėte įspūdingą 16 plakečių kompoziciją „Telšių mitai“.
(Plakečių ciklas „Telšių mitai“ 1985 m. buvo įmontuotas į „Vartus ir vartelius“ Telšių senamiesčio Respublikos gatvėje, bendraautorius R. Inčirauskas. Vėliau plaketes kažkas išplėšė).
– Čia vienas iš tų darbų, kuriuos sukūrėme dirbdami kartu su Romu Inčirausku. Jis labai gražiai konstruodavo, darydavo kalvio darbus. Jis tai mokėjo ir išmanė. O aš dariau tuos reljefus. Taip pasiskirstydavome. Bet jau tada ir Romui kildavo noras lipdyti. Klaipėdoje darėme centrinio knygyno iškabą „Knyga“ (1983). Ten sugalvojau, kad mes tą dvasią palaikome. Fotografavau, lipdžiau pagal mūsų nuotraukas.
Mūsų dialogai nėra šiap dėl to, kad „pasibadytume“. Oi, kokie čia klodai!... Konkurencija, visokiausi gyvenimiški dalykai. Gal tai ir varomoji jėga, kurią ne kiekvienas suvokia. Būdavo tokie momentai: „Davai, Petrai, reikia daryti. Tu moki, žinai, būk direktorius“. Na, ačiū. Teismas mane įpareigojo (kalbama apie Vilniaus dailės akademijos skyriaus steigimą Telšiuose). Iki šiol „pasibadom“. Bet atėjo valanda X ir: „Petrai, reikia imtis atsakomybės“. Ir deduosi tą kryželį ant savo galvos iki kito karto.
 
– Bet geras duetas yra labai šaunus reikalas. Vienam pačiam nešti kryžių sunku, o kai yra varomoji jėga, kuri palaiko, skatina...
– Šis žmogus yra tikrai svarbus mano profesionalumo suvokime. Iš pradžių aš jį užkrėčiau, įvedžiau į kūrybą, bet jis ir pats norėjo būti menininku. Čia sunku atskirti tą momentą. Mes kartais tyliai, atsargiai „susipykstam“, kartais patys nesuprantam, kas čia vyksta. Bet nesvarbu, kalbėkim apie kūrybinius dalykus... Mes atsiskyrėme. Romas nuėjo savo keliu, o aš ir plaukiau... Man pasiliko jausminiai dalykai, dekoratyvumas išnyko. Dekoratyvumą aš vadinu gražinimu. Nepaprastai gerbdamas tai. Kūryboje labai svarbu turėti savo formą, idėją, stilių, tai, kuo tu skiriesi nuo kitų. Rasti savo stilistiką yra labai svarbu. Dabar skaitau apie Augustiną Savicką. R. Midvikis, kuris yra nepaprastas minties skulptorius, savo formos lyg ir neturi, nesurado būtent „Midvikio formos“. Jis labai gerai jaučia architektūrą. Tai yra jo forma. Be to, R. Midvikio stiprios kompozicijos, lipdyba.
 
– Grįžkime prie „Telšių mitų“.
– Iš reljefų, skirtų vartams Telšiuose, paėmiau ir padariau atskirą paveikslą. Du specialius rėmus padarė Vytautas Vėlavičius (nežinau, kas kitas taip galėtų, gal dėstytojas Ramūnas Balsevičius ir padarytų; dabar abu jie yra Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto bakalaurai ir Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros magistrai. Vieną egzempliorių eksponavau parodoje, po to jį nupirko Kultūros ministerija; kur jis dabar, nežinau. O antras buvo Telšiuose, visuomeninėje erdvėje, tai jį ir išgelbėjau. Dabar jis eksponuojamas Žemaičių muziejuje „Alka“. O kur dar keletas man svarbių kalinėtų darbų (ciklas, sukurtas Klaipėdos Erfurto gatvės paštui, paveikslų ciklas „Rytas. Diena. Vakaras“), net nežinau. Gal jau sunaikinti?
 
– Kas inspiravo temą? Kaip ją sprendėte?
– Yra paprastai: sumanai ką, pradedi mąstyti, ką tu apie tai žinai, kokią turi ikonografiją, kitą medžiagą, ir taip mėgini eiti toliau. Kiek žinome apie tuos Telšius? Džiugas, kalno istorija kokia yra, mitai, kad ir apie revoliucijas tas (XIX a.). Sovietmetis, o čia apie sukilimus... Na, kaip sukilimą pavaizduoti? Telšiuose buvo 1831 m. reakcija. Norisi visko, aš klimpstu į realistinį vaizdą, visiškai nebenoriu dekoratyvumo. Ta plastika nei mano, nei ko – jau kokia beišeina, tokia. Gal yra P. Repšio, P. Rimšos įtakos. Vienais metais, kai dalyvavome FIDEM parodoje, be ceremonijų ten manęs klausia, kas turėjo įtakos kūrybai. Jie taip ir supranta, kad kūrinys negali iš nieko atsirasti. Kas tavo mokytojas? O norisi, kad būtų plastika. Piešiau aš neblogai ir mokykloje, ir studijuodamas. Piešinį valdžiau. A. Janušauskas sako: „Pasidarysi gerą piešinį, iškart pavyks. Medalis yra tarp reljefo ir grafikos“. Man patiko P. Repšio filosofija (iš pokalbio medalininkų stovykloje) – svarbi linija, gerą piešinį pasidarai, plastika dėliojasi savaime, neukšta, jeigu turi kantrybės. Tada man monumentalūs dalykai visai atitolo. Medalis tapo mikrokosmosu. Kuo mažesnis daiktas, tuo smulkesnis. Užsidedu akinius, nieko nematau, antrus užsidedu ir lendu į tą... Būtų gerai padidinamasis stiklas. Taip prasideda kažkoks sportas. Jeigu smulkesnis dalykas, tai ten dar turi būti musės pėdsakas. Kentėdavai nuo liejimo, kad to nepadarydavo. Matydavai tik tu vienas, bet „kelms nematė“. Vis tiek palyginus tai didelė forma.
Supratau, kas yra monumentalu. Tai didžioji forma, gali būti detalės, gali būti apvalioji forma. Gali būti realistinis vaizdas. Jeigu tai yra menas, tai yra menas. Jei jo nėra, ką nori gali daryti...
O turinys („Telšių mitų“)... Kai numalšino sukilimą, padarė tokį bosą (kubilą) vežime, pripildavo srutų, paklupdydavo žmogų, policininkas ar kas nors kitas sukdavo tam žmogui virš galvos botagą su skaudžiu bumbulu. Jei nepasilenksi, gausi į galvą, o jei pataikys kelis kartus, tai užmuš. Tai žmogus neria ir neria į tą srutų bosą. Vežimą arkliai traukia, aikštė pilna žmonių. Taip niekindavo sugautus sukilėlius... Tai okupantai.
 
– Iš kur ta istorija?
– Telšių architektas Algirdas Žebrauskas davė brėžinius, pagal kuriuos aš tą bosą ir nulipdžiau.
Paskui atsiranda Telšių miestas. Telšiai dega. Tai tas istorinis turinys. Vizija kompozicijos viršuje – dangus, sfera, ąžuolas, ežeras, šoka – tai ateitis, studentai, turėjau galvoje mūsų mokyklą (tuo metu mokykla klestėjo, tiesiogiai jos nevaizdavau). Kitos scenos: šventės su Kanapiniu ir Lašininiu – juk čia kova, sovietmetis... Paskui: studentai eidavo ant ežero, lipdydavo sniego skulptūras, susirinkdavo į žiemos šventes ir tais laikais... Ir toliau istorija: švedkaris, patranka ir „kon darā, veiziek gala“.
 
– Iš kur ta frazė?
– Iš manęs. Yra žemaičių pasakos. Dar vaikystėje skaičiau. Karaliui reikėjo parduoti tris patarles, dar atsimenu, atsimokėjo už tai auksinais. Kitų dviejų patarlių neatsimenu, bet ši liko. Iš vaikystės atmintyje yra. Prisimenu tų knygų viršelius, be jokių paveikslėlių... Neatsimenu, kaip pasaka vadinosi. Na, atnešė karaliui parduoti patarles. Karalius, matyt, nebuvo kvilas. Jis kažkodėl davė po 100 auksinų už patarlę. Jam kai atneša, jis nuperka ir ant visų rankšluosčių išsiuvinėja. „Kon darā, veiziek gala“ – ant visų „abrūsų“ (taip vadinosi). Barzdaskutys buvo papirktas, kad papjautų karalių. Karalius skutasi pas jį barzdą. Šis jau ruošiasi, šnekasi su karaliumi, jau nori – brūkšt, ir... skaito: „Kon darā, veiziek gala“. Tada barzdaskutys – ant kelių; pagalvojo, kad yra demaskuotas. Toks užrašas! Sako karaliui: „Tu man atleisk, mane papirko, man liepė, aš nenorėjau…“
Supranti, kai sėdi, kai dirbi, kai pradedi knebinėti, nuo viso pasaulio užsidarai. Ikonografinė medžiaga; labai svarbu yra ją surinkti. Bet paskui ateina toks laikas, kai tu jauti ją. Ne viską reikia perskaityti, prirašyti, būti... Jau gali formuluoti idėją. Turi kokią nuotrauką ar dar ką nors, atsirenki. Ir viskas. Užsidarai. Paskui žiūri, kas išėjo. Kaip ir kiekvienam.
 
– Jūsų darbuose matosi talpumas.
– Tai baisiai daug atima. Atima daug energijos... Man sunku papasakoti. Paskutinį kartą dariau tuos dalykus (rodo portretinį medalį su dviem asmenybėmis). Antanas Ivinskis paklausė, kas pirmesnis, kas dešinėje, kas kairėje? Pasirodo tas turi būti iš dešinės. O kada yra dešinė, ar čia yra atspindys, kaip veidrodyje? Kaip nuotraukoje? Prasideda tokie visokie dalykai... Man rūpi gyvybė, portretas... Profesorė Viktorija Daujotytė išprovokavo pokalbį apie portretą. Kaip protą atskleisti per plastiką? Vis tiek turi žinoti tuos veido raumenis. Paskui nuslysti nuo anatomijos. Kaip giluma, kaip ją atspindėti? Kaip Rembranto „Senutės“ psichologinis portretas… Vis tiek aš paskui suvokiau, kad tai yra iliuzija. Vis dėlto yra kaukė. Yra kaukė. Kaip tu besistengtum. Su tuo V. Daujotytė nesutiko. Yra žodinis portretas, sakykim, Vytauto Mačernio „aš senas“, nors jam tik 24 metai. Padariau lyg tai jauną žmogų, bet raukšlėtą, suraižytą. Įsivaizduok, nulipdžiau jauną žmogų, „nu vsio“ – „zlastis“ užeina ir pradedu raižyti. Plastika kažkokia atsiranda. Iš nevilties, nes lipdai teisingai, na – jaunuolis. O jo tekstuose „mano senas veidas“. Ta dvasinė būsena, jis nugyveno tą gyvenimą, nes jautė mirtį...
Medalyje portretas yra kaukė. Tai simbolika. Tai yra heraldinis momentas. Galbūt paveiksluose, kokiame didesniame darbe gali... Priklausys nuo tavęs, kiek įdėsi, kiek darbas leis. Petras Repšys teisingai sako: „Čia nėra jokių stebuklų, čia tik darbas“. Gyvenime esu padaręs gal kokius 5–6 medalius, kurie yra šiek tiek pavykę, kurie jau gali būti tam tikrame kontekste. Bet kiek ten buvo įdėta darbo, kiek dalykų!... Ir nebūtinai, kad čia – oi, gilūs portretai, kokios akys!... Čia yra tiktai vaizduotė, ir ji nelabai ką reiškia...
Esmė gal formoje, pačioje formoje. Ką Romas (Inčirauskas) daro: jo reliktai kokie tai, autorinė technika, jis eina į formą ir jam visai turbūt nesvarbu – jeigu jam reiks, jis padarys kreivą, jeigu reiks, padarys tiesų, jam tai nesvarbu. Jis fragmentuoja. Mes kartais pasišaipom vienas iš kito...
 
– Kad portretas medalyje vien tik heraldinis, aš ne visai sutikčiau.
– Užtat galbūt grįžtu prie to, kad turi būti gražus medalis. Maga, kad ir turėti jį norėtųsi. Aš galvoju, kad jis turi būti turtingas. Kad norėtųsi žiūrėti pro padidinamąjį stiklą. Aptikti kokius tai atradimus. Tai priklauso ir nuo stebėtojo. Kitas nori suvenyro. Tvarkoj. Kitam pradeda kažką jau sakyti autoriaus vardas, ar jis yra jau ką padaręs, ką laimėjęs, ar yra žinomas...
 
– Koks medalininkų stovyklų tikslas?
– Būdavo priekaištų, kad mes į stovyklą ir studentus kviečiame. Atseit, ir taip juos mokome. Patys turime profesionaliai padirbėti. Studentai dalyvaudavo. Sužinodavo, kaip daryti, kaip lituoti, kaip prašveisti. Per praktiką, mokslo metus ne viską išmokdavo. Čia, stovykloje, buvo ir Eglė, ir Jurgita, ir Gilytė, jie visi turėjo šansą dalyvauti parodoje, trienalėje, savo „vardelį“ kažkokį pasidaryti, bręsti kaip menininkai, suvokti tuos dalykus. Manau, kad tai svarbu. Edukacinis stovyklų tikslas išsivystė savaime. Studentą aš priimu jau kaip kolegą.
 
– Pirmose stovyklose Jūs ir patys mokėtės?
– Mes mokėmės paprasčiausių technologijų. Suvokėme, kad medalis neturi ribų. Tai yra mažosios plastikos kūrinėlis. Medalis – tai tik sąlyginė klasifikacija, žanras.
Iš esmės stovyklos tapo ir akademijos tvariniu. Dailės akademijos. Mes jokiu būdu nesame uždari. Atvažiuoti į tas stovyklas gali kas nori. Norit užsieniečių – prašau. Duokit lėšų išlaikyti, bus ir užsieniečių. Mūsų principas – ir tas, ir tas (dalyviai ne tik iš Telšių). Kiek laiko turėjo praeiti, kol Petrą Repšį prisikvietėm! Kaip kolekcija. Žmonių negalima kolekcionuoti, bet muziejus kolekcionuoja. Medalis yra kolekcijos objektas. Reikia tai suvokti. Kolekcionierių dėmesio objektas. Jie galėtų stovyklas remti. Galėtų atvažiuoti, pirkti. Europoje visose valstybėse medalininkystė buvo stipri. Čekijoje, Vengrijoje labai aukšta liejimo kokybė.
 
– Kaip Jūs manote, kodėl medaliai tokie svarbūs?
– Tai yra mažas paminklėlis. Jį galima tiražuoti. Yra tam tikra raiška. Medaliai kartu yra ir kolekcijos dalis.
Na, susirinko keistuoliai tą dalyką daryti. Kodėl taip atsitiko, sunku pasakyti. Jeigu nebūtų tų žmonių, sakykime P. Repšio, kitų, kurie kūrė medalius... Jie kūrė ir freskas, ir grafiką, skulptūras. Jiems tai padeda. O mes, tie, kurie parėjome neaišku iš kur, iš kažkur...
 
Ačiū už pokalbį! Linkime sėkmės!

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija