Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

„Pagrindinis mano idealas buvo mokintis“
 
Pranciškus Baltrus Šivickis
 
Akademikui, profesoriui Pranciškui Baltrui Šivickiui – 125
 
Eugenija Tamara Arnastauskienė
 
Žemaitijos žemė yra išugdžiusi daug garsių Lietuvos žmonių – rašytojų, dailininkų, pedagogų, mokslininkų. Vienas jų – iškilus gamtininkas akademikas, profesorius Pranciškus Baltrus Šivickis. Jis buvo aukštos vidinės kultūros, nepaprastai darbštus ir atkaklus žmogus, atsakingai žiūrintis į mokslą. Praėjęs sunkų, sudėtingą ir kartu spalvingą gyvenimo kelią, patyręs ne vieną dvasinį sukrėtimą, nepalūžo, liko ištikimas savo principams, buvo didelis gimtinės patriotas. Tokį jį mena visi pažinojusieji.
P. Šivickis gimė 1882 m. rugsėjo 30 d. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Žalakiškių kaime, netoli Žaiginio miestelio. Pagal P. Šivickį¹ jo protėviai į Žaiginio apylinkes atsikėlė iš Ašmenos (Gardino sritis). Jie buvo amatininkai, meistrai, atvykę statyti Šiluvos mūrinės bažnyčios. Tačiau užėjo sunkūs laikai, bado metai. Amatininkų niekas nebesamdė. Negalėdami pragyventi iš amato, jie užsirašė Žaiginio dvaro baudžiauninkais ir buvo apgyvendinti Maižiškių kaimo gale. Ilgainiui jie čia sukūrė šeimas, įsigyveno. Taip apie Žaiginį atsirado kelios Šivickių šeimos.
P. Šivickio senelis Martynas Šivickis buvo darbštus kaimo žmogus, tvarkingai ėjo dirbti į dvarą. Vedė jau būdamas penkiasdešimties – labai jauną (šešiolikametę) merginą Oną Bunikę (iš Bunių). Susilaukė daug vaikų, bet... Dauguma atžalų išmirė – liko tik du –Kazimieras (P. Šivickio tėvas) ir Uršulė (P. Šivickio teta). M. Šivickis mirė anksti. Jaunas netekęs tėvo, Kazimieras turėjo dirbti svetimiems – ganė kaimo bandą, dirbo pusberniu, bernu. Buvo tvarkingas, taupus. Už tai, kad daugelį metų dirbo dvare baudžiauninku, iš dvaro gavo tris dešimtines žemės. Pasistatė trobesius, gražiai susitvarkė gyvenimą. Vedė jau subrendęs – keturiasdešimtmetis vyras. Jo žmona tapo to paties kaimo aštuoniolikmetė mergina Ona Grigaitė. Būsimosios nuotakos motina taip pat buvo gavusi iš dvaro tris dešimtines žemės, kuri ribojosi su K. Šivickio sklypu. Ši žemė kaip pasoga buvo skirta Onai. Taigi vedybos buvo su tam tikru išskaičiavimu. Kazimieras ir Ona Šivickiai susilaukė trijų sūnų – Pranciškaus, Stasio ir Tamošiaus. Ši šeima turėjo tvirtus pagrindus, tačiau... Greitai ją ištiko didelė nelaimė – mirė vidurinysis penkiametis Šivickių sūnus Stasiukas, o už poros dienų – ir jo motina. Tuo metu Onai Šivickienei buvo tik 23 metai. Po sūnaus ir žmonos laidotuvių du kiti Šivickių vaikai kurį laiką gyveno Maižiškiuose pas savo močiutę (mamos mamą). Neilgai trukus Kazimieras Šivickis vaikus parsivežė atgal į namus, pasikvietė į pagalbą savo seserį Uršulę ir 1890 m. jie visi keturi apsigyveno Žaiginyje. Vertėsi sunkiai. P. Šivickis savo atsiminimų knygoje rašo: „Oi skani būdavo duonelė sausa ar su vandeniu, kai basomis suskirdusiomis kojomis, saulės įdeginti pavakariais įbėgdami į prieangį gaudavome iš tetos“ (p. 63)¹. Į Žalakiškius šeima sugrįžo 1892 m. Kai Pranciškui suėjo aštuoneri, tėvas rimtai susirūpino sūnaus mokslais. Iš škaplierninko nupirko „lementorių“ ir pradėjo mokyti skaityti. Reikia pasakyti, kad anais laikais Šivickių šeima buvo pažangi – visi mokėjo skaityti, lietuviškų knygų įsigydavo iš knygnešių, daugiausia – iš Juozo Karabino iš Šunkepių kaimo. Pinigų nebuvo, tai vėliau jau ūgtelėjęs Pranciškus atidirbdavo už knygas ūkyje pas J. Karabiną ar uždarbiaudavo kur kitur ir apmokėdavo susidariusias skolas. P. Šivickis mena, kad lietuviškų knygų gaudavo ir iš kito garsaus knygnešio – Jurgio Bielinio, kuris du, o kartais ir tris kartus per metus apsilankydavo pas tėvą, atveždavo naujų knygų, kartais prabūdavo pas jį keletą dienų. Neretai tos slapta atgabentos knygos būdavo slepiamos K. Šivickio sodyboje. Tėvas, pastebėjęs ypatingą vaiko siekį mokytis, išleido jį į Šiluvos trimetę rusišką mokyklą. Čia mokėsi 70 mokinių ir buvo vienas rusakalbis mokytojas. Tuo metu Pranciškus rusiškai nemokėjo, tad pradžia buvo sunki. Tačiau stropus mokinys greitai pavijo ir pralenkė bendramokslius. Trimetę mokyklą jis baigė per du metus ir Raseiniuose, stebint komisijai, sėkmingai išlaikė baigiamuosius egzaminus.
Mokykla baigta, o kas toliau? Lėšų siekti aukštų mokslų nebuvo, todėl teko grįžti į tėvo ūkį. Čia talkino ūkio darbuose, apie metus mokė kaimo vaikus – daraktoriavo. Daug skaitė. Radęs spaudoje Jono Basanavičiaus ir Jono Žilinsko-Žiliaus raginimą rinkti tautosaką, labai susidomėjo šia veikla. Visa, ką surinkdavo, siųsdavo J. Basanavičiui į Bulgariją, o J. Žiliui – į Ameriką. Yra išlikęs J. Basanavičiaus atvirlaiškis P. Šivickiui – jame dėkojama už atsiųstą medžiagą, raginama tęsti šį darbą.
P. Šivickis 1905 m. bandė susirasti darbą Vilniuje, tačiau neturėdamas lėšų pragyvenimui, buvo priverstas grįžti į Žalakiškius. Tuo tarpu Rusijoje brendo 1905 m. revoliucija. Revoliuciniai įvykiai persimetė į Lietuvą. Prasidėjo bruzdėjimai, mitingai. Į tautinio išsivadavimo judėjimą įsijungė ir P. Šivickis. Šiluvoje vykusiuose mitinguose buvo raginama neklausyti caro, nemokėti mokesčių, reikalaujama pakeisti valdžią. Nuvertus Šiluvos senąją valdžią, valsčiaus valdybos sekretoriumi buvo išrinktas P. Šivickis. Tačiau greitai po to miestelyje pasirodė caro kariuomenė. Ji atstatė senąją tvarką ir pradėjo persekioti revoliucinių įvykių dalyvius. Per kitus iš Šiluvos uriadniko Avyžiaus sužinojęs, kad esąs raštas jį suimti, P. Šivickis ryžosi bėgti į Jungtines Amerikos valstijas. Susiruošė vos ne per pusvalandį. Kaip rašo atsiminimų knygoje (p. 111)¹, pasiėmęs drobinę terbelę, įsimetė pora baltinių, puskepalį duonos, pusę apvirto kumpio ir Maironio „Pavasario balsus“. Iki pasienio jį vežė P. Šivickio jaunystės draugė aštuoniolikmetė Petronėlė – knygnešio J. Karabino dukra, kuri, matyt, tais keliais buvo jau ne kartą keliavusi, kai gabendavo lietuviškas knygas iš Prūsijos. Pranciškus skausmingai atsisveikino su iki pusiaukelio jį lydėjusiu tėvu; gal nujautė, kad daugiau jo nebepamatys. Graudu buvo skirtis ir su Petronėle, atvežusia jį iki Smalininkų. O dar ši paprašė atminimui padovanoti jai „Pavasario balsus“, kuriuos taip brangino P. Šivickis...
Taigi – į Ameriką. P. Šivickiui tada jau buvo 23 metai amžiaus. Jis – tikras Žemaitijos kaimo vaikinas, mažamokslis – baigęs tik tris rusiškos mokyklos klases. Anglų ar kurios kitos užsienio kalbos nemokėjo, svečiose šalyse iki to laiko nebuvo lankęsis, pinigų, kaip sakoma, – tik ašaros. Visą kelionę į JAV jis vaizdžiai aprašė minėtoje atsiminimų knygoje¹. Kiek būta abejonių, apmąstymų, netikėtumų, kiek vargo, pavojų ir nesėkmių! Tačiau nepražuvo. Apie JAV rašė taip: „Nebuvo Amerika motina ir man. Aš to iš jos ir nelaukiau. Buvau tuo laiku vyras pačiame tvirtume. Turėjau tada dvidešimt trejus metus, sveikas, neištvirkęs, neištižęs. Dar važiuodamas keliu galvojau, jog dirbsiu kaip jautis...“ (p. 129)¹. O toliau atsiminimų knygoje dažnai kartojama, kad pagrindinis jo idealas buvo mokytis. To idealo Amerikoje jis siekė nepaprastai atkakliai. Dienomis dirbo įvairiausius darbus (prie geležinkelio ir aerodromo statybos, vagonų remonto, traukinių vilkstinių formavimo, chemijos gamykloje, mėsos iškapotoju, parduotuvėje ir t. t.), o vakarais iki išnaktų mokydavosi. Laisvadienius praleisdavo bibliotekose, muziejuose, daug skaitė. Siekdamas kuo greičiau išmokti anglų kalbą, įstojo į Pulmano (Pullman) vakarinę mokyklą. Mokėsi ir savarankiškai. Po truputį įsijungė į vietos lietuvių gyvenimą. Sukaupęs šiek tiek lėšų, 1908 m. pradėjo studijuoti privačioje mokykloje – Indianos valstijos Valparaiso (Vulpuruis) universitete. Šį universitetą baigė 1911 m. ir įgijo pirmąjį bakalauro lapsnį. Čia jis kartu su įvairiais specialybės dalykais studijavo ir anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas, Amerikos ir Anglijos istoriją bei literatūrą. Toliau prasidėjo tiesiog P. Šivickio „maratonas“ per JAV universitetus. Kai kuriuose jis studijuodavo po metus ar dvejus. Studijoms pasirinkdavo tuos dalykus, kurie jį labiausiai domindavo ir iš kurių turėjo nepakankamai žinių. Studijas tęsdavo tol, kol turėdavo pinigų už jas apmokėti. Nutraukęs studijas, vėl dirbdavo, kad, sukaupęs lėšų, vėl galėtų tęsti mokslus.
1912 m. apie metus padirbėjęs parduotuvėje, išvažiavo į Urbaną (Urbana), kur įstojo į Ilinojaus (Illinois) universiteto Agronomijos kolegijos antrąjį kursą. Studijavo įvairius agronomijos dalykus, o ypač domėjosi vaisių, daržovių auginimu. Kai vienas iš profesorių pastebėjo, kad jis yra nepakankamai susipažinęs su Amerikos žemdirbystės sistema, P. Šivickis įsidarbino pas fermerį, stengėsi įgyti praktinių žinių. Šiame universitete studijavo vieną semestrą. Išlaikė visus egzaminus, gavo diplomą. Pasibaigus pinigų atsargoms, vėl susirado darbą – geležinių lovų fabrike, o vėliau pradėjo mokytojauti lietuvių mokykloje. Susitaupęs pinigų, išvyko į Perdju (Purdue) universitetą Lafajete (Lafayette) tęsti agronomijos mokslų. Ten jį priėmė į antrąjį kursą; kai kuriuos dėstomus dalykus užskaitė pagal aukštesnių kursų programą. Lėšoms pasibaigus, vėl dirbo. Kadangi jau buvo nemažai pasimokęs, pradėjo ieškoti „švaresnio” darbo. Jį susirado tautiškojo katalikiškos pakraipos savaitraščio „Draugas“ redakcija. Čia jam patikėjo redaktoriaus padėjėjo pareigas. 1915–1917 m. studijas tęsė Misurio (Missouri) universitete. Iš pradžių įstojo į šio universiteto parengiamuosius kursus studijuoti bendruosius dalykus, toliau, jau nuo pirmojo kurso, gilinosi į specialias disciplinas – anatomiją, histologiją, embriologiją. Be medicinos disciplinų, antrame kurse papildomai studijavo zoologiją, genetiką, evoliucijos teoriją. 1917 m. baigė universitetą ir gavo meno mokslų bakalauro laipsnį. Po šių studijų nusprendė daugiau nebegrįžti prie žemės ūkio mokslų, o atsidėti medicinai. Papildomai pastudijavęs lotynų kalbą, kurios žinių trūkumą jautė, įstojo į Ajovos (Iowa) universiteto trečiąjį Medicinos skyriaus kursą. Čia mokėsi 1917–1918 m. Netrukus dar užsiregistravo į Kolumbijos (Columbia) universiteto Gamtos skyriaus vakarinius kursus, kur gilino žinias chemijos ir matematikos srityse. Dar tebestudijuodamas Misurio universitete moksliniame žurnale Journal of Amer. Med. Ass paskelbė savo pirmąjį mokslinį darbą apie kukurūzų bei medvilnės aliejaus ir kiaulės taukų santykinį virškinamumą. Susidomėjimas mokslo tiriamuoju darbu, ypač zoologijos srityje, jį paskatino tęsti studijas Čikagos (Chicago) universiteto Gamtos fakultete. Tuo pat metu specializavosi embriologijos ir eksperimentinės zoologijos srityse. Mokydamasis vėl pradėjo dirbti mokslinį darbą – biologijos stotyje Vudz Hole (Woods Hole) Masačiūsetso (Massachusetts) valstijoje, rinko duomenis ir eksperimentavo tirdamas audinių regeneraciją. Parašė disertaciją „Planarijos Planaria lata regeneravimo fiziologijos tyrimai su rūšies aprašymu“. Už šį darbą 1922 m. jam buvo pripažintas filosofijos daktaro laipsnis. Žinias audinių regeneravimo srityje vėliau jis dar gilino Vengrijoje, Tihanyje (Tihany), biologijos tyrimo institute (1930 m.), ir Anglijoje, Plymuto (Plymouth) biologijos stotyje (1936 m.). Tuos tyrimus jis nuosekliai tęsė iki 1936 m. ir vėliau, tačiau, kai sugrįžo į Lietuvą, prasidėjus čia sovietmečiui ir pakeitus instituto, kuriame dirbo, profilį, šių tyrimų jam teko atsisakyti.
Studijų metais P. Šivickis gana aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo išrinktas JAV mokslinės draugijos „Sigma-Xi“ nariu, vadovavo lietuvių-anglų kalbos kursams, dalyvaudavo lietuvių rengiamuose vakaruose, disputuose, buvo lietuvių emigrantų savišalpos organizacijos, Lietuvių mokslo draugijos narys, rašė straipsnius į lietuvišką Amerikos ir Lietuvos spaudą, domėjosi tautosaka, mitologija.
Studijuodamas ir dirbdamas JAV, jis vis svajojo sugrįžti į Lietuvą. Sužinojęs apie Kaune įsteigtą universitetą, nusiuntė ten savo dokumentus. Atsakymas kažkodėl užtruko. Amerikos pilietybės neturėjo, todėl likti dirbti Amerikoje negalėjo, nors pasiūlymų buvo. Tuo laiku jis priėmė pasiūlymą dirbti Filipinuose, Manilos (Manila) universitete – Zoologijos katedros vedėju. Zoologijos katedrai ten jis vadovavo 6 metus. Pasinėręs į pedagoginį darbą, ypač daug dėmesio skyrė biologijos specialybės studentams, organizavo jiems praktikos darbus, įvairias ekskursijas, o 1923 m. įkūrė Puerto Galeros (Puerto Galera) biologijos stotį Mindoro (Mindoro) saloje. Jis buvo ir šios stoties direktorius, dėstė biologijos kursą. Nors darbo sąlygos čia buvo puikios ir atlyginimas geras, neužmiršo savo planų sugrįžti į tėvynę – norėjosi visa, ką išmoko, pritaikyti Lietuvoje. Šešiolika metų praleidęs užsienyje, 1928 m. P. Šivickis sugrįžo į Lietuvą. Prieš tai (1924 m.) pasiuntė Kauno universiteto Gamtos muziejui savo surinktas tropikų faunos iškamšų kolekcijas ir pinigų (1 385 Prancūzijos frankus) Zoologijos katedros bibliotekai knygoms įsigyti. 1928 m. Kauno universiteto Zoologijos muziejui jis padovanojo paukščių iškamšų kolekciją. Kai kurios jo surinktos kolekcijos Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, išsaugotos iki šiol.
Atvykęs į Lietuvą, pirmiausia aplankė gimtąsias vietas, kurias paliko prieš 22 metus, ir savo pirmąjį mokytoją – J. Karabiną.
P. Šivickis sugrįžo į Lietuvą jau kaip žinomas mokslininkas, turintis didelę mokslo tiriamojo, organizacinio, pedagoginio darbo patirtį. Kauno universitete į mokslinę ir pedagoginę veiklą² jis įsijungė 1929 m. Čia jam buvo patikėtos Matematikos-gamtos fakulteto profesoriaus ir Lyginamosios anatomijos kabineto vedėjo pareigos. Be to, jis skaitė zoologijos kursą Medicinos fakulteto studentams, vadovavo studentų diplominiams darbams (iki 1940 m. parengė 18 diplomantų ir vieną mokslų daktarą).
1928 m. Grabuosto ežero Lazarių saloje (Molėtų r.) įsigijo sklypą, kuriame įveisė sodą, pavertė jį savotišku stacionaru universiteto studentų praktikos darbams. Nuo 1929 m. beveik kasmet rengdavo studentų mokslines ekspedicijas, kurių metu tirdavo vandens gyvūnus Kauno apylinkių, Molėtų, Lazdijų rajonų, Šventosios uosto, Kuršių nerijos vandens telkiniuose. Nemažai bendraudavo su užsienio šalių mokslininkais, kviesdavo juos į bendras mokslines ekspedicijas.
Kauno universitete P. Šivickis dirbo iki 1940 m., kol universiteto Matematikos-gamtos fakultetas buvo perkeltas į Vilnių. Vilniaus universitete iš pradžių dirbo Matematikos-gamtos fakulteto biologijos kabineto vadovu, zoologijos ir lyginamosios anatomijos profesoriumi, o nuo 1941 iki 1948 m. (su pertrauka 1942–1943 m.) vadovavo Medicinos fakulteto Histologijos ir embriologijos katedrai.
Po „garsiosios” Biologijos mokslų sesijos, atmetusios klasikinės genetikos teiginius, P. Šivickis, kaip genetikos šalininkas, buvo pašalintas iš universiteto be teisės dirbti pedagoginį darbą. To bjauraus susidorojimo metu pasirodė visas šio tauraus žmogaus ir žymaus mokslininko principingumas, mokslinis sąžiningumas. Net žinodamas, kas jo laukia, jis viešai pasakė, kad genetika yra rimtas mokslas, kad jis būtų laimingas galėjęs padaryti bent dalelę to, ką mokslui davė G. Mendelis, T. H. Morganas, A. Veismanas, o kaip pasirodys mičiūrininkai – dar pamatysime...³
Tuo metu P. Šivickis jau augino penkis mažamečius vaikus. Beje, P. Šivickis šeimą sukūrė 1937 m. – buvo vedęs geografijos mokytoją Petronėlę Rimkutę. Jiems santuokoje gimė du sūnūs ir trys dukros. P. Šivickiui likus be darbo, juo garbingai pasirūpino Lietuvos mokslo visuomenė, o daugiausia – akademikas Juozas Matulis. P. Šivickis buvo įdarbintas moksliniu bendradarbiu Mokslų akademijos Žemės ūkio instituto Fiziologijos laboratorijoje Baisogaloje. P. Šivickis kasdien važinėdavo į darbą; iš geležinkelio stoties iki darbovietės pėsčiomis eidavo trejetą kilometrų. Baisogaloje jis įsijungė į fiziologinius gyvūnų tyrimus, mokė jaunuosius mokslininkus, organizavo mokslines ekspedicjas. 1952 m. įkūrė Parazitologijos laboratoriją, tapo jos vadovu. 1956 m., perkėlus Parazitologijos laboratoriją į Biologijos institutą, P. Šivickis pradėjo vadovauti Zoologijos sektoriui, o 1959 m. – Bestuburių zoologijos sektoriui, kuriam vadovavo iki mirties.
P. Šivickis buvo per ryški asmenybė, kad būtų galima jį ignoruoti kaip mokslininką, ypač po to, kai kažkieno paragintas savotiškai „reabilitacijai“ išvyko į vadinamąsias didžiąsias komunizmo statybas, kur tyrė Pavolgio bei Pakaspijo žemumos (1951 m.) ir Volgogrado bei Vakarų Kazachstano sričių tvenkinių ir kitų vandens telkinių (1952 m.) gyvūniją. 1947 m. Maskvoje (AAK) buvo patvirtintas jo užsienyje įgytas biologijos mokslų daktaro laipsnis ir profesoriaus vardas. 1956 m. gruodžio 14 d. jis, kaip zoologijos specialistas, buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu (akademiku). 1959 m. P. Šivickis buvo paskirtas Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos instituto direktoriumi (dėl pablogėjusios sveikatos po metų šių pareigų atsisakė). Tais pačiais metais už monografiją „Parazitų apibūdinimas” jam buvo paskirta Respublikinė premija. Vertinant P. Šivickio įnašą į gamtos mokslų plėtotę Lietuvoje, jam, kaip galbūt reta kuriam kitam, tinka žodžiai – pirmasis, pradininkas, pirmą kartą ir kt. Pirmasis (dar 1929 m.) Lietuvoje pradėjo nuoseklius vandens bestuburių gyvūnų tyrimus, organizavo pirmąsias hidrobiologines mokslines ekspedicijas. Dar 1930 m. Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedroje suorganizavo eksperimentinę laboratoriją, pradėjo eksperimentinius organizmų regeneracijos, išorinių ir vidinių veiksnių įtakos šiems procesams tyrimus, daug dėmesio skyrė morfogenezės klausimams. P. Šivickio tyrimai morfogenezės srityje svarbūs tuo, kad tai buvo pirmieji eksperimentinės biologijos darbai Lietuvoje; iki jo Lietuvoje šiais klausimais iš esmės nesidomėta. P. Šivickis pagrįstai laikomas pedobiologijos (mokslo apie dirvožemio gyvūniją) pradininku. Jo dėka į klausimą buvo pažvelgta kompleksiškai: įkurta Dirvožemio bestuburių zoologijos (vėliau – ekologijos) laboratorija, kur buvo tiriamos visos dirvožemio bestuburių gyvūnų grupės, jų kompleksai ir vaidmuo dirvožemyje vykstančiuose procesuose. P. Šivickis atkreipė rimtą dėmesį į didelę bestuburių gyvūnų grupę – moliuskus. Jis paruošė keletą specialistų malakologų (moliuskų tyrėjų). Tai sudarė galimybę ateityje ne tik tyrinėti šiuos minkštakūnius, bet išmokti juos gausinti ir taip pagerinti žuvų ir vandens paukščių mitybinę bazę. Išmokta auginti ir vynuogines sraiges – daugelio taip mėgiamą delikatesą. Šiuos P. Šivickio darbus vainikavo puiki monografija – „Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas“ (1960).
Ypatingi P. Šivickio nuopelnai plėtojant parazitologijos mokslą Lietuvoje. Pokario metais dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų ir besikuriančiuose kolūkiuose susitelkus dideliam gyvulių skaičiui, paplito įvairios jų užkrečiamos ligos. P. Šivickis puikiai ir laiku suprato gresiantį pavojų, todėl parengė didelį būrį gerų specialistų, organizavo mokslines ekspedicijas, vykdė išsamius tyrimus. Tai sudarė galimybę tinkamai įvertinti ir valdyti situaciją. Už nuopelnus parazitologijos mokslo plėtotei jo 1952 m. įkurtai Parazitologijos laboratorijai 1973 m. buvo suteiktas P. Šivickio vardas.
P. Šivickis buvo puikus pedagogas. Jis parengė Lietuvai 28 mokslų daktarus, kurie po to jau patys ugdė naujus mokslininkus. Taip pagrįstai galima teigti, kad susiformavo Bestuburių gyvūnų faunistinių-ekologinių tyrimų P. Šivickio mokykla4.
P. Šivickis paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių.
Plačią ir gražią vagą jis išvarė ir mokslo populiarinimo srityje. Jo paskelbtų populiarių straipsnių priskaičiuojama apie 200.
Tikras lobynas yra didelės apimties jo parašyta knyga „Gyvoji gamta ir mes“ (1940), kurios pagrindą sudarė paskaitos, skaitytos visuomenei per Kauno radiją. Knygą P. Šivickis išleido savo lėšomis. 2006 m. pabaigoje pasirodė aukščiau minėta Pranciškaus Baltraus Šivickio atsiminimų knyga „Gyvoji mintis: pagal prof. P. B. Šivickio atsiminimus”¹. Ji apima 1882–1928 m.
Iškilaus mokslininko jaunų dienų atsiminimų knyga – labai retas reiškinys Lietuvos mokslo pasaulyje. Leidinys buvo gražiai pristatytas tradiciniame, kiekvieno mėnesio trečiąjį antradienį Vilniaus mokytojų namuose vykstančiame Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyriaus susibūrime. Jame dalyvavo ne tik Vilniuje susitelkę žemaičiai, bet ir P. Šivickio artimieji, gausus jo buvusių doktorantų, bendradarbių, jį pažinojusių mokslininkų būrys. Džiugu, kad ir praėjus beveik 40 metų nuo jo mirties (mirė 1968 m. spalio 12 d.) ši šviesi asmenybė minima pagarbiai ir labai šiltai. Vilniuje, palaikant gražią tradiciją – suteikti gatvėms žymių mokslininkų vardus, buvo pagerbtas ir šio iškilaus žmogaus atminimas: P. Šivickio vardas suteiktas iki to laiko buvusiai bevardei gatvei Pavilnyje, kur ilgą laiką gyveno P. Šivickio šeima.
Yra įsteigta vardinė Lietuvos mokslų akademijos P. Šivickio premija, kuri skiriama kas ketveri metai Lietuvos mokslininkams už reikšmingus eksperimentinius darbus biologijos srityje. Malonu pažymėti, kad ja buvo įvertinti jau keturių P. Šivickio mokinių eksperimentiniai darbai.
P. Šivickio vardas taip pat suteiktas Raseinių rajono Žaiginio pagrindinei mokyklai, kurioje yra įkurtas ir P. Šivickio memorialinis muziejus.
Prie Verkių rūmų pastato, kur buvo profesoriaus P. Šivickio darbo vieta, atidengta memorialinė lenta. Jo vardu pavadintos kelios smulkiųjų gyvūnų rūšys.
Šis garbingas žmogus savo doru gyvenimu ir nuveiktais darbais nusipelnė tokios pagarbos.
 
Literatūra:
l. Gyvoji mintis: pagal prof. P. B. Šivickio atsiminimus. Sudarė R. Šivickytė- Simokaitienė, M. Vitkauskaitė. - Vilnius, 2006. – 292 p.
2. Akademikas Pranciškus Baltrus Šivickis. Sudarė V. Petrauskas. - Vilnius, 1980. – 178 p.
3. A. Liekis. „Lietuvos mokslų akademijos sovietizacija (1944–1952)“, Lietuvos mokslas. T. 2, kn. 2–3. - Vilnius, 1994. p. 176–224.
4. T. Arnastauskienė, A. Jakimavičius. „Akademiko Pranciškaus Šivickio mokslinė mokykla ir jos tęsėjai“, Ekologija. - Vilnius, 2005, Nr. 1, p. 1–10.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija