Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

„O jei taip parašiau, tai taip ir bus buvę...“
 
Ievai Simonaitytei – 100
 
Audronė Anulienė
 
1897 m. speiguotos žiemos sausio pabaigoje pasaulį išvydo Klaipėdos krašto prozininkė Ieva Simonaitytė. Tai buvo vargo vaikas – betėvė, neturtėlė, luoša. Daugybė sunkių gyvenimo išbandymų nesugniuždė mergaitės. Priešingai. Kasdien vis tvirtino ir grūdino ją – iki kietumo, atšiaurumo. Augdama ji tarsi sugėrė savo gimtojo krašto spalvas, garsus, poeziją, prozą ir stiprybę. Rašytojos kūryba išaugo iš tos pačios žemės, to krašto istorijos šaknų, iš pamario kaimo žmogaus jausenos. Išaugo iš Mažosios Lietuvos filosofo Vydūno paraginimo būti sau žmonėmis.
Ieva Simonaitytė, nepaisydama giminaičių pykčio, priekaištų, apsisprendė būti lietuvininke, o ne vokiete. Vos dešimt metų turėdama savamokslė pamario kaimo siuvėja ryžtingai pasuko knygos taku, balsiai prabilo savąja šnekta. Ne tiek daug lietuvių literatūroje yra tokių stiprių moterų, kaip Ieva Simonaitytė. Žinoma, gaila, kad mokykliniuose vadovėliuose jai vis mažiau dėmesio. Mes, tauragiškiai, Mažosios Lietuvos krašto artimi kaimynai, negalime pamiršti tokios orios asmenybės, todėl 2007 m. sausio pabaigoje lietuvių kalbos mokytoja Remigija Kalendienė pakvietė „Versmės“ gimnazijos bendruomenę į prozininkės Ievos Simonaitytės 110-ųjų gimimo metinių minėjimą.
Visus susirinkusiuosius gimnazijos aktų salėje pasitiko iš portreto žvelgianti besišypsanti rašytoja. Salės pakraštyje buvo įrengta Ievos Simonaitytės kūrybos ekspozicija, prie kurios galėjai prieiti ir tiesiog pasitikrini, ar visas jos parašytas knygas atsimeni, ar visas skaitei, ko dar ne, bet būtinai reikėtų...
Renginio metu mokiniai ir mokytojai skaitė ištraukos iš Ievos Simonaitytės kūrinių. Klausydamasis jų lengvai galėjai nusipiešti gyvenimo nelepintos, stiprios moters, savo kūryboje įamžinusios Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenimą, buitį, daugelį etnografijos dalykų, senoviškos kalbos formų, paveikslą.
Pirmąjį savo kūrinį – romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ – Ieva Simonaitytė pradėjo Maironio žodžiais: „Ten užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas / Ir pamėgau, pamylėjau / Vargdienio dūmas“. Maironis ir jo tautiniai idealai davė toną ir pirmajam I. Simonaitytės knygos sakiniui: „Jeigu prisikeltų šiandien iš kapų vienas kitas senelis, kuris gimęs, augęs Aukštujuose, ar jis beatsisektų tenai? Kaži“. Rašytoja, žvelgdama pro Aukštujų dabarties langą, ieškojo savigynos būdų, padėsiančių apginti teisę į savo vietą gimtojoje žemėje. Istorinis laikas negailestingai neša į praeitį ne vieno kaimo atminimą, jis grėsmingai skaičiuoja buvimo valandas...
Buvo prisimenami rašytojos kūriniai – „Aukštujų Šimonių likimas“, „Pavasarių audroj“, „Be tėvo“, „Pikčiurnienė“, „Vilius Karalius“, „Paskutinė Kūnelio kelionė“, autobiografinė trilogija „... o buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“, „Gretimos istorijėlės“ ir kt.
„Istorijėlių“, prisotintų būties kitimo jausenos, kartais net vertybių griūties, žmogiškos vertės ir orumo suvokimo, nuotrupos tą vakarą pasiekė ir mokytojų, ir mokinių širdis, paskatino apmąstyti visa tai, kas girdėta ir regėta.
„O jei taip parašiau, tai taip ir bus buvę,“ – šypsodamasi sako mums Ieva Simonaitytė...

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija