Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Mažosios Lietuvos praeities ženklai
 
Vitalija Arlauskienė
 
Šilutės muziejus prieš keletą metų pradėjo įgyvendinti projektą „Mažosios Lietuvos praeities ženklai“ (projekto vadovė Jūratė Pancerova). Projekto tikslas – gilintis į regiono istoriją, atgaivinti, saugoti ir puoselėti krašto kultūros tradicijas. Tam sumaniai panaudojami įvairūs edukaciniai renginiai, parodos, konferencijos, seminarai ir kt. 2006 m. liepos 21–30 d. Šilutėje vykęs tapybos pleneras „Mažosios Lietuvos beieškant“ – viena iš minėto projekto sudėtinių dalių. Mintis surengti plenerą Šilutėje muziejaus darbuotojai Juratei Pancerovai ir vilniečiui dailininkui Mantui Maziliauskui kilo 2005 m. Šilutės muziejuje vykusioje dailininkų kūrybos parodoje. M. Maziliauskas yra kilęs iš Šilutės. Anot jo, čia dar tvyro Mažosios Lietuvos dvasia ir ją galima perteikti paveiksluose. Įkvėpimo galima semtis iš senosios architektūros, nepakartojamos gamtos.
Plenere dalyvavo vienuolika dailininkų – aštuoni vilniečiai ir trys šilutiškiai. Aliejumi ant drobės, pasteliniais dažais, kreida ant popieriaus Mažosios Lietuvos krašto vaizdus piešė švėkšniškis Vytautas Bliūdžius, šilutiškiai Adomas Milukas ir Aurimas Liekis. Kartu jie buvo ir geri pagalbininkai tiems plenero dalyviams, kurie šį kraštą mažiau pažįsta – vilniečiams Inai Budrytei, Aistei Černiūtei, Vidui Poškui, Robertui Gritėnui, Irmai Karvelytei, Gustui Jagminui, Monikai Maziliauskienei ir Mantui Maziliauskui. Plenero dalyviai tyrinėjo krašto istorinį paveldą, fiksavo dar išlikusius krašto kultūros, architektūros, istorijos praeities ženklus. Paskutinę tapybos plenero dieną visi projekto metu sukurti paveikslai Šilutės dailės mokyklos kiemelyje buvo pristatyti miesto visuomenei ir svečiams. Buvo įdomu sužinoti, kokį Mažosios Lietuvos kraštą mato plenero dalyviai, tik ką pradėję gilesnę pažintį su juo, kaip jie tuos įspūdžius perteikė savo kūriniuose. Paveiksluose parodos lankytojai atpažino nutapytus jiems gerai žinomus senuosius miesto pastatus, parkų, panemunės vaizdus ir kitus išskirtinius šio krašto ženklus.
Kiekvienas plenere dalyvavęs dailininkas Šilutės muziejui padovanojo po vieną plenero metu sukurtą darbą. Šie kūriniai papildė muziejaus rinkinio dailės kolekciją, kurią numatyta eksponuoti restauruotame H. Šojaus dvare – čia bus įrengta Mažosios Lietuvos paveikslų galerija. Pasibaigus plenerui, spaudai buvo parengtas ir išleistas plenero metu sukurtų tapybos darbų katalogas.
Plenerą rėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Šilutės rajono savivaldybė, leidykla „Libra Memelensis“.
 
Plenero dalyviai: „Kiekvienas, pirmąkart atvykstantis į Pamario kraštą, neišvengiamai priartėja prie galimybės patirti „paskutiniu tašku“ ar „riba“ apibūdinamus suvokimus ir potyrius. Tai vieta, kur ramiai plytinčiose, potvynių nugludintose lygumose ir pievose atsiveria saulės, vandens, oro, žemės stichijų horizontai. Gamtos grynumu persmelktos žmogiškųjų mirčių elgsenos ir kryptys stebina būsenų skaidrumu. Kuriamo ir kuriančio laiko priešpriešos, įtampos atslūgsta, klausantis neskubraus istorijos pasakojimo apie amžinus buities ritualų papročius.
Todėl tapytojams, vertinantiems tradicinę kūrybinę perspektyvą, ši aplinka nepaprastai gausiai, įvairiai dalina drobės, dažų ir teptuko vertus motyvus bei siužetus. Spalvų, linijų, meninės plastikos kalba atkurti praeities ir dabarties įvykiai kompozicijose virsta naujų reikšmių tėkme. Įdėmiai peržvelgta Mažosios Lietuvos istorija dailininkui suteikia ne tik prarasto unikalaus laiko įspūdžius, bet ir primena apie saugių šiuolaikinės civilizacijos užkardų laikinumą. Meninė kūryba, kaip kilnesnio ir atsakingesnio požiūrio į save ir kitus išraiška, padeda atrasti bendražmogiškumo vardiklius, šiame, XXI amžiuje, beatodairiškai plečiančiame būties akiračius. (...)“
 
Mažoji Lietuva (vok. Klein Litauen, Preussisch Litauen, Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen ) – vienas iš penkių istoriškai susiformavusių Lietuvos etnografinių regionų. Tai istorinė Lietuvos dalis. Iki 1525 m. ji buvo Kryžiuočių ordino valdžioje, 1525–1701 m. priklausė Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas), 1701–1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871–1918 m. – Vokietijos imperijai, 1918–1933 m. – vadinamajai Vokietijos imperijai, 1933–1945 m. – Trečiajam reichui.
Kaip atskiras etnokultūrinis regionas Mažoji Lietuva susiformavo XV–XVI a., kryžiuočių XIII a. užkariautose baltų žemėse (Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje, Pilsote, Semboje, Šiaurės Bartoje ir Šiaurės Notangoje) kuriantis išeiviams iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (lietuviams ir sulietuvėjusiems pabėgėlių iš Vokiečių ordino valdų palikuonims) bei jiems maišantis su menkais vietos baltų likučiais.
Literatūroje Mažajai Lietuvai neretai priskiriama tik Nadruva, Skalva, Lamata ir Pilsotas, t. y. Mažąja Lietuva vadinama tik ta jos teritorijos dalis, kurioje iki XVIII a. I p. gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Rytinė Mažosios Lietuvos riba iki pat 1945 m. sutapo su 1422 m. Melno taikos sutartimi nustatyta Lietuvos ir Vokiečių ordino / Vokietijos / Klaipėdos krašto siena, tačiau dėl vakarinės krašto ribos tyrinėtojai nesutaria; kai kurie iš jų šią ribą tapatina su buvusio nadruvių kilties arealo vakarine bei pietine ribomis ir brėžia pietrytine Kuršių marių pakrante, Deimenos, Priegliaus, Alnos ir Ašvinės upėmis, link Ašvinio ežero (vok. Nordenburger See), o nuo jo – į rytus iki Didžiosios Lietuvos sienos.
Šiuo metu (nuo 1945 m.) atskiros Mažosios Lietuvos dalys priklauso 3 valstybėms. Didžiąją jos dalį apima Kaliningrado sritis (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), žymiai mažesnė (XVII–XVIII a. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis priklauso Lenkijai, o šiaurinė dalis, esanti dešiniajame Nemuno krante, t. y. Klaipėdos ir Šilutės rajonų vakarinės dalys, Pagėgių savivaldybė ir Neringa – Lietuvos Respublikai.
Iš buvusių Mažosios Lietuvos gyventojų savo senąją „lietuvninkų“ kalbą dabar moka vos keli šimtai žmonių. Dauguma vadinamųjų mažlietuvių, arba lietuvninkų, dėl XIX a. itin sparčiai vykusios Rytprūsių gyventojų germanizacijos XIX a. pab. beveik visi buvę lietuvninkai – įskaitant ir tuos, kurie dar mokėjo lietuvių kalbą – jau tapatinosi su vokietkalbiais prūsais, kalbėjo vadinamąja vakarų aukštaičių tarme, gyvenę palei Kuršių marias – vadinamąja „kuršiuojančia“ („žemaičių donininkų“) šnekta, o nedidelė (anksti sulenkėjusi) pietrytinių mažlietuvių etnografinė grupė – vadinamąja dzūkų tarme.

Tekstas parengtas pagal informaciją, skelbiamą el. leidinyje „Vikipedija“ (el. prieiga http://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEoji_Lietuva [2007-02-04])

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija