Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija
Juodkrantėje
 
Tekstą parengė Marius Jonkus
 
Juodkrantė – viena seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių, kuri daugelį amžių garsėjo savo žvejais, o XIX a. pab. – ir gintaro išgavimo pramone. Vėliau ji tapo plačiai žinoma ir kaip poilsiavietė. Mėgsta ją vasarotojai ir šiandien.
Juodkrantė – Neringos miesto dalis (nuo 1961 m.), nutolusi 18 km į pietus nuo Klaipėdos, prie plento Klaipėda–Kaliningradas.
Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija suformuota ant 45 m kopos Juodkrantėje. Tai Jono ir Ievos vardais vietinių žmonių vadintas kalnas. Ant jo anksčiau Juodkrantės gyventojai mėgdavo švęsti Jonines. Būta tradicijos Joninių naktį nuo šio kalno į jūrą ridenti uždegtas dervos statines.
Iš viso dabar Raganų kalno skulptūrų ansamblį sudaro daugiau kaip 80 medžio skulptūrų. Jas kūrė apie 100 menininkų. Pastaraisiais metais skulptūros jau nuolat restauruojamos, iškilus reikalui, keičiamos ir naujomis.
Juodkrantėje, Raganų kalno papėdėje, įrengtuose informaciniuose stenduose, kuriuose įrašus iškalė Lietuvoje žinomi medžio drožėjai Algirdas Baranauskas, Pranas Peleckis ir Ipolitas Užkurnys, rašoma, kad čia tris vasaras (1979–1981) liaudies meistrų kurtas Raganų kalno ansamblis buvo skirtas Tarptautiniams vaikų metams. Kūrybiniam darbui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas, architektas Algimantas Nasvytis. Čia surasime informaciją ir apie tai, kad tose stovyklose minėtais metais kūrė 40 skulptorių, penki kalviai ir keturi įvairiose kitose meno srityse dirbę meistrai.
Pradžią Juodkrantės Raganų kalno ekspozicijai davė skulptūros, kurias 1979–1981 m. sukūrė Juodkrantėje vykusių Lietuvos (daugiausia Žemaitijos) tautodailininkų vasaros stovyklų-seminarų dalyviai. Iš viso tais metais iš ąžuolo buvo išdrožta 71 skulptūra. Rengiant ekspoziciją, siekta ant kalno sukurti žmogaus įsivaizduojamą Raganų ir velnių pasaulį bei įamžinti labiausiai žinomų Kuršių nerijos legendų herojus.
Medžio drožėjų vasaros stovykla Juodkrantėje vyko ir 1988 m. Jos dalyvių pagrindinė užduotis buvo sukurti žaidybinio pobūdžio skulptūrų, pritaikytų ekspozicijos lankytojų poilsiui. Po šios stovyklos ekspozicija buvo papildyta dar 12 skulptūrų. Tai daugiausia kėdės, suoliukai, sūpynės, karstyklės, nusileidimo kalneliai, iki pat šiol džiuginantys čia gausiai besilankančius vaikus.
1999 m. skulptūros pradėtos restauruoti. 2002 m. Juodkrantėje buvo surengtas medžio drožėjų simpoziumas, kurio metu buvo restauruotos nuo drėgmės, temperatūros svyravimų, kitų veiksnių labiausiai nukentėjusios skulptūros, taip pat sukurta ir naujų skulptūrų, kurios pakeitė sunykusias ar papildė ansamblį. Tokia ekspozicijos atnaujinimo praktika čia taikoma ir pastaraisiais metais.
Tarp tų menininkų, kurie šį ansamblį kūrė, yra gausus būrys šiandien Lietuvoje plačiai žinomų menininkų, yra ir mažiau toje srityje dirbusių ir nuveikusių meistrų.
Anot 1958–1984 m. Lietuvoje vykusių liaudies meno meistrų kūrybinių stovyklų-seminarų tyrinėtojo Vytenio Rimkaus, stambiausias XX a. 8 dešimtmečio pradžios „ir apskritai liaudies monumentalistikos kūrinys, trijų seminarų rezultatas – Juodkrantės „Raganų kalnas“. Jį sudaro daugiau kaip 60 skulptūrų, dekoratyviniai suolai ir kt. Seminaruose dalyvavo 50 medžio meistrų ir kalvių iš visos Lietuvos. Dalis jų dirbo visuose trijuose seminaruose, kiti – dviejuose, dar kiti – tik viename. Todėl kiekvieno įnašas nelygus. Įdomus šių seminarų požymis, kad daugelis meistrų į juos atvažiavo su šeimomis, o kai kurių vaikai net įsijungė į darbą, sukūrė ir savarankiškų kūrinėlių. Seminarai buvo gera mokykla, betarpiškai atgaivinusi praktinius ryšius su liaudies daile, su jos tradicijomis.
Raganų kalno ansamblis įvairus tiek stilistiniu, tiek teminiu požiūriu – čia susijungė liaudies monumentalistikos tradicijos, kinetinės skulptūros bandymai ir laisva improvizacija. Meistrai, tarsi siūlydami lankytojui vis naujų netikėtumų, pateikia kuo plačiausią nuotaikų skalę: susikaupęs ties liaudiškos rimties pilnu I. Užkurnio „Miškininku“, romantiškų legendų vaizdais staiga tarsi patenki į raganų puotą Joninių naktį... Tokią gyvą emocinę skulptūrų kaitą, nuotaikos kontrastus padeda sukurti ir pati miško aplinka su nedidelėm aikštelėm, įvairių medžių fonu. Ansamblis išsidėstęs palyginti nedideliame plote, saugant gležną Neringos gamtą.
Čia, kaip niekur kitur, labai daug praktinės paskirties darbų – suolų, kėdžių, sostų. Daugeliu atvejų skulptūra glaudžiai susiliejusi su staliaus darbu. Labai svarus šiame seminare buvo ir kalvių darbas: jie nukalė ne tik savarankiškų darbų, bet vos ne visus paminklus papuošė viršūnėmis, saulutėmis. Ypač pasidarbavo metalo meistrai J. Bukauskas ir V. Kryževičius.
Raganų kalno ansamblio temos ir personažai paimti iš folkloro: legendų, pasakų siužetų. Ruošiantis seminarams, meistrams buvo išsiuntinėtas nerijos legendų rinkinys, kad jie susipažintų su šio krašto tautosakos tradicijomis ir specifika. Tačiau dauguma meistrų siužetus savo darbams ėmė ne tiek iš pajūrio tautosakos, kiek iš bendrų lietuvių pasakų. Tradicinė lietuvių liaudies dailė neatsisako plastinių tautosakos interpretacijų, jų vaizduojamoji tradicija – mūsų dienų liaudies meno reiškinys. Todėl liaudies meistrams seminare buvo palikta visiška interpretacijos, plastinio sprendimo laisvė. Daugelis darbų ne tik iliustruoja folklorą ir jo pamatu susiformavusius įvaizdžius, bet sukuria ir naujų, tradicinei tautosakai nebūdingų situacijų, kaip R. Gindulio „Velnias, lošiantis kortomis su ragana“, Z. Zinkevičiaus „Ragana su kočėlu“ ir kt. Iš viso šiame ansamblyje pateikta gana daug velnio, raganos personažo sprendimų, kurie sudaro savotišką „baisybių“ pasaulį. Meistrai tarsi davė sau visišką laisvę, žaisdami deformacijos galimybėmis, kartais net mėgaudamiesi iškreiptomis formomis.
Legendų ir mitologiniai personažai sprendžiami tradicine monumentalizuota forma. Beje, pirmą kartą šiame ansamblyje plačiai panaudota apvalioji skulptūra kartu su taikomosios dailės darbais, siekiama taikomojo ir vaizduojamojo meno pradų sintezės. Kuriant šį ansamblį, taip pat pirmą kartą labai ryškiai iškilo architekto vaidmuo. Meistrai dažnai turėjo veikti pagal architekto sumanymus. Šio ciklo seminaruose ypač išryškėjo liaudies meistrų – seminaro dalyvių santykių su vadovais ir konsultantais problemiškumas. Liaudies meistrai labai jautrūs pastaboms, paprastai pasitiki vadovu, stengiasi jį suprasti, bet kartu jie labai sunkiai atsisako savo sumanymo. Pirmajame seminare iš meistrų buvo pareikalauta maketų, kuriuos jie padarė, neišstudijavę ansambliui numatytos vietos. Todėl, įgyvendinant darbus, daug ką reikėjo keisti ir kildavo nemažai ginčų. (...) Kita vertus, kuriant tokius ansamblius kaip Raganų kalno, meistro individualūs polinkiai turėjo sietis su bendru sumanymu tiek tematikos, tiek komponavimo aplinkoje atžvilgiu. Iš tikrųjų skulptūros sustatytos logiškai, ansamblis turi savo kulminaciją, atokvėpio taškus. (...) Raganų kalno ansamblyje svarbią vietą užima taikomojo pobūdžio darbai. Jie reikšmingi ne tik šiam ansambliui, bet ir visai mūsų eksterjero drožybos raidai. Tokie darbai kaip A. Česnulio „Medkirčių suolas“, A. Žulkaus, E. Jonušo, A. Urbšio, J. Prielaido ir kitų suolai, sostai, krėslai tarsi demonstruoja neišsenkančias šio žanro galimybes, platų pritaikymo mastą. (...) „Raganų kalno“ kūrimo seminarai, išsprendę daugelį liaudies meistrų ir seminaro vadovų santykių problemų, iškėlę architekto reikšmę visam kūrybos procesui, pateikę įdomią savitą tautosakinių motyvų vaizdinę interpretaciją, laikytini savitu liaudies monumentalistikos raidos laikotarpiu. Jie tarsi susintetino ir apibendrino turimą patirtį.
Šis ansamblis pratęsė gražią liaudies meno tradiciją, patvirtino liaudies skulptorių ir kalvių kūrybinį pajėgumą. Tiek turiniu, tiek forma jis nekartoja anksčiau sukurtųjų. „Raganų kalnas“ atgaivino ir išvystė „fantastinio realizmo“ kryptį, kuri buvo tokia būdinga tradicinei liaudies kūrybai, praturtino ją nauju turiniu ir plastiniais raiškos būdais“1 .
 
1 V. Rimkus. Liaudies meno meistrų seminarai. - Kaunas : Šviesa, 1984, p. 20–22.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija