Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2007 m. Nr. 1

Gerumo pamokos
arba

Kas sieja dailininkę Genutę Jacėnaitę ir
poetą Vytautą Mačernį?

2006 m. pabaigoje „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcijai (Regionų kultūrinių iniciatyvų centrui) išleidus antrąją Vito Valatkos rašytinio palikimo knygą („Žemaičių žemės tyrinėjimai. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra“), viena iš pirmųjų jos skaitytojų tapo iš Kuršėnų (Šiaulių r.) kilusi, daugelį metų Vilniuje gyvenanti redakcijos bičiulė dailininkė keramikė Genutė Jacėnaitė. Greitai po to, kai ji įsigijo knygą, sulaukėme dailininkės laiško, kuriame ji pasakoja apie Elzbietą Pilypaitytę. Tai fragmentas iš pastaraisiais metais dailininkės rašomų atsiminimų. Užsukusi į redakciją, Genutė papasakojo, kad buvusi labai nustebinta, kai, paėmusi skaityti minėtąją V. Valatkos knygą, vos atvertusi ją, pamatė Elzbietos Pilypaitytės, kuri vaikystėje ją mokė grožio, tvarkos ir tikėjimo, nuotrauką. Tada, skaitydama knygą, keramikė pirmą kartą sužinojo, kad E. Pilypaitytė, kuri vaikystėje jai buvo šviesos, tiesos ir tikėjimo pavyzdys, buvo ir poeto Vytauto Mačernio pirmoji mokytoja. Kartu su tekstuku G. Jacėnaitė į redakciją atnešė ir kelias nuotraukas, kuriose dailininkė įamžinta kartu su savo bendraamžėmis, mama, kunigais ir Elzbieta Pilypaityte.

Didžiosios iškilmės Kuršėnuose

Genutė Jacėnaitė

Gal antraisiais vokiečių okupacijos metais kuršėniškiai sulaukė retai pasitaikančių didžiulių iškilmių: klebonas paskelbė apie laukiamą vyskupo Paltaroko atvykimą. Sujudo visi – kurgi ne, šitoks įvykis! Buvo pradėti statyti sutikimui skirti vartai, kuriuos reikėjo apipinti vainikais. Bažnyčia taip pat turėjo atrodyti iškilmingai. Sugalvota nuo lubose esančių skylių iki piliorių nuleisti po keturis vainikus. O tos Kuršėnų bažnyčios aukštybė! Parapijiečiams visai neaišku, kaip tas skyles pasiekti. Na, bet tai – jau organizatorių rūpestis, o miestelio jaunuomenė privalo tas puošmenas padaryti. Bernai prikirto ir į šventorių privežė didžiausias kauges klevo šakų, zakrastijonas atnešė ilgiausias virves ir keletą kamuolių apystorių lininių siūlų. Mergičkos ėmė pinti vainikus. Mes, devynmetės ar dešimtmetės, tos, kurios dar nepriklausėme jaunimo „kastai“, taip pat degėme noru įsilieti į tą bendrą džiugų šurmulį. Deja, mums buvo patikėta tik šakeles skabyti ir jas pynėjoms padavinėti. Ką gi, teko susitaikyti su tokiom menkom pareigom, nors aš pati jau mokėjau pinti vainikus neblogiau už jas. Pindamos mergaitės dainavo. Dainos buvo įvairios, madingos tuo metu, kai kurios net ir iki šiol dainuojamos, štai kad ir ši: „(...) Laukus, miškus ir pievas apgaubia sutema (...)“. Tik dabar nebegirdžiu dainuojant vieno tos dainos posmo, kurį tada mergaitės dar dainuodavo. To posmo žodžiai buvo tokie: „Svaigau nuo tavo žodžių, apalpau glėbyje. Tu bučiavai man lūpas, šnibždėjai „lelija“. Taip joms bedainuojant iš už bažnyčios kampo pasirodė aukšta akiniuoto kapeliono figūra. Mergaitės, nepastebėjusios jo, dainavo toliau. Priėjęs kapelionas pradėjo jas labai barti už tokias, anot jo, nepadorias dainas ir apkaltino pynėjas pasileidimu. Iš karto iki tol buvusios iškilmingos ir džiugios nuotaikos kaip nebūta – pynėjos nuraudusios ir nuleidusios galvas knerpėsi prie vainikų. Bet negi įmanoma galynėtis su pavasario virsmu, jaunyste! Net man ta daina darė didžiulį įspūdį, tą jos posmą įsiminiau iš pirmo karto ir visiems laikams.
Artėjant vyskupo atvykimo dienai, nors jau ir buvo vasaros atostogos, mokytoja pakvietė mane į mokyklą, įteikė savo ranka parašytą tekstą, kurį aš privalėjau išmokti ir šventės dieną, baltai apsirengusi, prie vainikais apipintų vartų pasveikinti vyskupą, o po to jam įteikti gėlių. Gėles reikėjo atsinešti pačiai. Tekstą išmokau, o gėlių, kadangi mes jų dar neturėjome, gavau iš miestelio laikrodininko Šalčio; pas jį tų gėlių būdavo įvairiausių. Mano supratimu, puokštė buvo puiki – ją Šalčius padarė iš didelių baltų, pilnavidurių ir stambiažiedžių tamsiai vyšninių alyvų šakų.
Kai aš, nešina gražiąja puokšte, atėjau prie šventiškai papuoštų vartų, kur jau stovėjo mokytoja, o atokiau nuo jos – vaikai, mokytoja, pamačiusi mano puokštę, iš karto išraudo, ištraukė iš mano rankų tas alyvas ir išbarė, kad tokios prastos gėlės. Viena mūsų klasės mergaitė – krautuvininkų dukra Danutė – turėjo atsinešusi raudonų tulpių puokštę. Mokytoja paėmė iš jos tas tulpes, padavė jas man, o manąsias alyvas atidavė jai. Mes abi dėl to labai įsižeidėme. Danutė – dėl to, kad mokytoja iš jos atėmė tas ypatingąsias gėles, o aš, kad buvo „išbrokytos“ tokios gražios manosios alyvos.
Pasveikinimas praėjo sklandžiai, tačiau mūsų, mergaičių, širdyse liko nuoskaudos. Man – už alyvas (beje, aš ir dabar jaučiu silpnybę tamsiai vyšninėms alyvoms), o Danutei – už tai, kad šventės metu ji iš kitų vaikų negalėjo išsiskirti brangia puokšte.
Vyskupas suteikė vaikams Sutvirtinimo sakramentą. Prieš tai mums reikėjo pasirinkti vardą, taip pat ir dar vieną krikštamotę. Vardą aš pasirinkau Liuda, nes neseniai buvau skaičiusi man labai patikusią apysaką, kurios herojės vardas buvo Liuda (keisto sutapimo dėka viena mano profesorė, kuri man liko moters pavyzdžiu visam gyvenimui, buvo Liuda Vaineikytė). Krikštamote nesvarstydama pasirinkau mūsų miestelio gėlių barstytojų organizatorę Elzbietą. Šiam pasirinkimui pritarė ir mama. Su Elzbieta mano pažintis buvo neįprasta. Iki Sutvirtinimo sakramento likus metams laiko, vasaros atlaidų metu aš pamačiau, kaip viena moteris, įsitaisiusi prie šventoriaus tvoros, pardavinėdama rožančius, čia pat juos ir daro. Aš taip ilgai į ją spoksojau, kad ji nebeištverusi ėmė ir pakalbino mane. Po pietų aš priraškiau agrastų ir nunešiau jai, o ji man padovanojo rožančių, padarytą iš smulkučių karoliukų. Man tai buvo labai brangi dovana – šitoks grožis! Paskui vieną dieną ji pradėjo kalbinti aplinkui lakstančias, rimtesnio darbo vasaros metu neturinčias mergaites, kad jos sutiktų barstyti procesijoj gėles. Seniau gėlių barstytojas surinkdavo kita organizatorė, tačiau ji vaikus suburdavo tik artėjant atlaidams ir tik gėlių barstymui. Elzbieta ne tik rūpinosi tų procesijų barstytojų reikalais, bet ėmė organizuoti visą jos akiratin patekusių vaikų laisvalaikį, mokė juos giesmių, eilėraščių. Matyt, ji buvo iš prigimties linkusi į pedagoginį darbą. Mano supratimu, jos būta vienuolės, tik po vienuolynų išblaškymo apsigyvenusios Kuršėnuose. Kalbėjo ji gražia žemaitiška tarme. Vaikų surinko apie 30. Nepaliko be dėmesio ir berniukų. Jiems padarė popierines lelijas, kurias jie poromis nešdavo procesijos priekyje.
Duoną sau ji pelnėsi iš rožančių gamybos ir iš knygų įrišimo. Šis darbas man atrodė labai įdomus, nes nebuvo niekur matytas. Elzbietos mažame kambarėlyje visada būdavo pilna miestelio vaikų.
1944 m. ankstyvą vasarą, prasidėjus atostogoms, Elzbieta sumanė pastatyti spektaklį. Tai buvo, ko gero, jos pačios parašytas sentimentalus vaizdelis apie dvi sesutes, kurių viena buvo labai gera, o kita pikta, ir apie tai, kaip blogoji atsiverčia ir tampa gera. Aš gavau gerosios vaidmenį. Viską išmokau. Daug kartų repetavom. Greitai turėjo būti mano, kaip aktorės, debiutas, bet... Priartėjo frontas, iš miestelio dauguma žmonių išsilakstė, karo banga užliejo mūsų ramią ir lėtą kasdienybę. Taigi premjera neįvyko. Persiritus frontui, mūsų organizatorė Kuršėnuose nebepasirodė ir mes nieko nebesužinojome apie jos tolimesnį likimą. Liko tik šiltas dviejų metų bendravimo su šia mano vaikystėje švystelėjusia keista, turbūt nelaiminga, vieniša moterimi atsiminimas, kelios nuotraukos, kuriose įamžinta ir ji, mūsų Elzbieta Pilypaitytė.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija