Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

raseinių krašto istorijos muziejus

Birutė Kulpinskaitė

Visa, kas yra, turi pradžią. Raseinių krašto istorijos muziejus įsteigtas 1975 m. Gerai, jei ėmęsi darbo ir šį tą nuveikę, jau galime pasakyti, kad gera pradžia – pusė darbo. O jeigu ne? Kas tada, jei iš karto įklimpsti tarsi į dumblą, ar atsiduri griuvėsiuose, kaip tai atsitiko pirmiesiems Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkams? Buvusi pirmoji šio muziejaus direktorė Emilija Urbonienė prisimena: „Tada Raseinių vidurinėje profesinėje technikos mokykloje (RVPTM) gavome kelis kambarius darbui ir fondams, keletą darbo stalų ir kėdžių. Pastatas statytas 1930 m., buvęs politinių kalinių kalėjimas. Sienos storos, šalta, drėgna. Nė vieno specialisto. Bet negaliu sakyti, kad pradėjome nuo nulio. Visuomeninio muziejaus (1961–1974) vadovė, istorijos mokytoja B. Baublinskaitė perdavė naujai įsteigtam kraštotyros muziejui 447 eksponatus. Po metų muziejuje jau turėjome sukaupę 1000, o po penkerių – daugiau kaip 5000 eksponatų“.
Išsikėlus RVPTM mokyklai į kitą pastatą, likusios tuščios, apleistos buvusio Raseinių kalėjimo (Arešto namų) patalpos buvo perduotos besikuriančiam muziejui. Pastatas buvo paminklinis (IR-211), vienas iš nedaugelio mieste išlikusių po Antrojo pasaulinio karo. Jį buvo nutarta kuo skubiau rekonstruoti ir pritaikyti muziejui. 1985–1987 m. čia atlikta remonto darbų už 203 tūkst. rublių.
Vykstant rekonstrukcijai, muziejus glaudėsi RVPTM bendrabutyje. Čia buvo rengiami ir būsimų ekspozicijų planai. Tuo laiku muziejininkai toliau rinko eksponatus, kėlė kvalifikaciją: dayvaudavo kursuose, seminaruose, susipažindavo su kitų muziejų veikla.
Kai atėjo laikas persikraustyti į rekonstruotas patalpas, muziejus jau turėjo apie 10 tūkst. eksponatų (nuotraukų, dokumentų, indų, knygų, padargų, įvairių namų apyvokos reikmenų, baldų ir kt.).
Ekspozicijų kūrimas užsitęsė iki Sąjūdžio laikų.
1989 m. pavasarį muziejaus direktore buvo paskirta iki to laiko kultūros renginių organizavimo srityje dirbusi Birutė Kulpinskaitė. Ją visu sunkumu užgriuvo nebaigti remonto darbai. Tuo pat metu reikėjo įrenginėti ekspozicijas, surasti tinkamą įrangą. Gąsdino specifinis muziejininkų darbas, daugybė senų, restauracijos prašančių eksponatų, iki galo nebaigti pastatų remonto darbai, valdžios kišimasis. Visa tai jau praeityje. Džiaugiamės, kad sunkiausiu metu nesuklupome, nepasitraukėme. Didžiuojamės tais žmonėmis, kurie buvo prie muziejaus ištakų, kūrė jį, dirba čia šiandien.
1992 m. gegužės mėn. buvo atidarytos pirmosios penkios muziejaus ekspozicijos, vėliau – dar keletas, atnaujintos anksčiau įrengtos. Muziejus tapo lankomas moksleivių ir kitų miesto gyventojų. Čia tiek anksčiau, tiek ir dabar rengiamos parodos meno, istorijos temomis, įvairūs seminarai ir konferencijos, vyksta politinių kalinių ir tremtinių susitikimai, knygų pristatymai, valstybinių švenčių, jubiliejų paminėjimai, edukaciniai užsiėmimai, daug kitų renginių.
Muziejaus edukacinė veikla pritaikyta skirtingo amžiaus mokiniams, priderinta prie mokyklinių programų, vilioja mažuosius nepatirtais įspūdžiais. Pastaraisiais metais visuomenė yra kviečiama ir į paskaitas. Iš praktinių užsiėmimų gana populiarūs „Slapti lietuviškos knygos keliai“ ir „Knygos gimimas“ (abu skirti knygnešiams atminti), „Pinigai Lietuvoje“, „Ženklai ir simboliai“, „Lino kelias“, „Laikas Raseinių kalėjime“, „Pokario kovų dalyviai“, „Geologiniai šimtmečiai“, „Pavasario simboliai“, „Medinė liaudies skulptūra“, „Paukštis senojoje kultūroje“. Visi jie skirti tam, kad jaunimas pagilintų etnologijos ir krašto istorijos žinias.
Muziejininkai šiandien nėra užsidarę tarp storų mūro sienų. Jie rajone globoja kultūros paveldo objektus, rūpinasi, kad būtų atstatomi senieji kryždirbystės paminklai, fiksuoja kultūros paveldą, rengia ekspedicijas, dailės plenerus, medžio drožėjų stovyklas.
Raseinių krašto istorijos muziejus šiandien turi du padalinius: eksponatais turtingą Betygalos muziejų ir Pasandravio memorialinį draustinį – poeto Maironio gimtinę.
2006 m. pradžioje muziejaus rinkiniuose buvo sukaupta daugiau kaip 23 tūkstančiai eksponatų. Muziejaus lankytojams sudaryta galimybė pamatyti ir žemaitišką trobą, šio krašto žmonių ūkyje naudotus padargus, buities rakandus, išsamiau susipažinti su Raseinių istorija carinės Rusijos priespaudos laikotarpiu, sukilimų ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais. Viena muziejaus salė skirta Raseinių krašto tarpukario istorijai. Neseniai rekonstruotos V. Kuzo lipdinių iš molio ir linininkystės ekspozicijos, įrengtos ekspozicijos apie senuosius lietuviškus amatus, Lietuvą okupacijų metais, trėmimus, rezistenciją Raseinių rajone sovietmečiu.
Viena iš ekspozicijų skirta misionieriaus Aleksandro Bendoraičio atminimui. Apie gydytoją epidemiologą, kunigą misionierių Aleksandrą Bendoraitį (1919–1998) yra girdėję nemažai Lietuvos gyventojų. Raseinių muziejuje saugoma daugiau kaip 400 originalių eksponatų, susijusių su šio iškilaus žmogaus gyvenimu ir veikla. Patys vertingiausi rodomi ekspozicijoje. Tai A. F. Bendoraičiui išduoti Brazilijos ir Bolivijos pasai, valstybiniai apdovanojimai, tarptautinis vairuotojo pažymėjimas, įšventinimo į kunigus liudijimas, įvairaus laikotarpio nuotraukos, kuriose įamžintas Tėvo Aleksandro gyvenimas. Eksponuojama ir Pietų Amerikos Amazonės baseino indėnų nuotraukų. Kai kurias XX a. 7 dešimtmečio akimirkas yra užfiksavęs pats A. F. Bendoraitis. Šiose nuotraukose – nepakartojami dokumentiniai kadrai, supažindinantys su misionieriaus darbu ir gyvenamąja aplinka. Rodomi ir indėnų medžioklės įrankiai, papuošalai iš žuvies kaulų, ryškiaspalvis rankų darbo audinys, atkartojantis džiunglių spalvas.
Muziejuje rodoma ir kita unikali, daugeliui lankytojų netikėta lipdinių iš molio kolekcija. Tai 377 vienetai molinių paukštelių, žvėrelių ir gyvulėlių, kuriuos nulipdė savamokslis liaudies meistras Valero Kuzo. Autorius gimė 1906 m. Putrių kaime (Ariogalos sen.). Meistras yra pasakojęs, kad lipdyti pamėgo dar būdamas piemenukas. Tėvas parodęs vietas, kuriose galima pasikasti šlyno – tokio, kokį naudodavo puodžiai. Tai buvusi puiki medžiaga vaikų žaidimams. Vėliau molinukai buvę pamiršti, tačiau, sulaukęs brandaus amžiaus, V. Kuzo vėl pradėjo lipdyti. Jis savo kūrinius iš molio, kurie unikalūs liaudiškąja kūrybos idėja, atlikimo technika, medžiaga, jau yra eksponavęs liaudies meno parodose Klaipėdoje, Raseiniuose, Mažeikiuose. Gausiausią bei įdomiausią muziejuje saugomos jo kūrinių kolekcijos dalį sudaro paukščiai. Meistras daug laiko praleido gyvendamas pamiškėje. Nuo mažens jis klausėsi paukščių giesmių, gerai juos pažino; todėl jo nulipdyti paukščiukai tokie tikroviški, tiksliai atkartotos jų formos, spalvos. Ši lipdinių kolekcija – lyg molinė paukščių enciklopedija.
Muziejus saugo nemažą numizmatikos kolekciją. Joje – įvairių laikotarpių monetos, medaliai, apdovanojimai, proginiai ir skiriamieji ženkleliai, spaudai ir kt. Tarp vertingiausių eksponatų – ženklas „Raseinių garbės pilietis“ (vienas iš vienuolikos įteiktų). Turima ir 1918–1921 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių pasižymėjimo ženklų, medalių.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėtos formuoti dvi naujos kolekcijos – Lietuvos Respublikos filatelija ir Lietuviškos proginės monetos. Monetų rinkinį jau sudaro 35 kolekcinės monetos, filatelijos – 500 pašto leidinių.
Minint Raseinių 750 metų jubiliejų, muziejaus iniciatyva išleistas proginis vokas su miesto simbolika – Raseinių herbu ir Nepriklausomybės paminklu „Žemaitis“. Muziejuje saugomi ir eksponuojami vieni pirmųjų Lietuvos filatelijos ženklų „Raseinių Apskričio Pašto ženklas 15 k.“ su 1919 m. vasario 23 d. ir 28 d. spaudu. Ženklai spausdinti Š. Ch. Kadušino spaustuvėje Raseiniuose. Juos išsaugojo ir studiją „Raseinių 1919 metų pašto ženklai“ parašė Čikagoje gyvenantis kraštietis Vytautas Valantinas.
XX a. I p. mieste veikė net kelios spaustuvės. Jose spausdintus leidinius ir vietos laikraščius taip pat galima pamatyti muziejaus ekspozicijoje. Tai „Raseiniškių talka“, „Raseinių balsas“, satyros žurnalas „Raseinių Magdė“. Džiaugiamės turėdami ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais išleistų spaudinių – kalendorių, elementorių, knygelių ūkininkams, laikraštį „Varpas“ (1892), kuriame spausdinamas straipsnis apie kraštiečio Tado Daugirdo archeologinius tyrinėjimus Žemaitijoje. Spaudos fondą neseniai praturtino originalūs pokario pasipriešinimo kovų dalyvių leisti informaciniai leidiniai, atsišaukimai, įspėjimai. Daug informacijos apie Raseinių kraštą, miestą, jo gyventojus suteikia nuo XIX a. Raseiniuose dirbusių fotografų fotonuotraukų archyvas.
Etnografijos rinkinyje saugomi eksponatai atspindi tradicinę lietuvių valstiečių XIX–XX a. I p. kultūrą: pagrindinius ir pagalbinius verslus, gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, jų interjerą, namų apyvokos daiktus, amatus, transportą, tekstilės pluošto apdorojimo įrankius, paprotinį ir religinį meną, valstiečių aprangą ir interjero tekstilę.
Muziejuje renkamos senosios kryždirbystės fotonuotraukos, kraštotyrinė medžiaga.
Raseinių rajone gimė, gyveno, kūrė, šiuo metu gyvena ir kuria daug puikių menininkų. Dalį jų kūrinių yra sukaupęs ir saugo muziejus. Šie eksponatai priklauso dailės rinkiniui. Suformuotas ir senosios liaudies skulptūros rinkinys. Jis nuolat papildomas talentingų dabartinių liaudies meistrų kūriniais. Jaunojo drožėjo, L. Šepkos premijos laureato Gintaro Gaidžio biblinio siužeto skulptūrinėse kompozicijose pratęsiama senųjų dievdirbių tradicija. Kito garsaus liaudies meistro Zigmo Janušaičio (1926–2003) siužetinės skulptūros suteikia rinkiniui žaismingumo, savitos kūrybos akcentų. Savitumu pasižymi monumentalioji Juozo Grabausko (1937–2002) skulptūra, eksponuojama Betygalos muziejuje. Šiame muziejuje veikia grafiko Jono Kuzminskio (1906–1985), kunigo Prano Šniukštos (1908–1977) tapybos, kitų garsių žemiečių darbų bei Betygalos krašto istorijos ekspozicijos. Įspūdinga eksponatų iš viso pasaulio įvairove ir gausa pasižymi Betygaloje muziejininkės geografės Marijonos Birutės Navakauskienės įkurta geologijos ekspozicija.
Betygalos muziejus žinomas gana plačiai. Čia organizuojami susitikimai su kraštiečiais rašytojais, vyksta vakarų ciklai „Verčiant Betygalos istorijos puslapius“, „Mūsų miestelis“, „Mintys balsu“, „Dubysa miela“, įgyvendinamos edukacinės programos: „Betygalos istorinis paveldas“, „Geologiniai dešimtmečiai“ ir kt.
Kitas muziejaus padalinys – Pasandravio memorialinis draustinis (poeto Maironio gimtinė). Draustinio teritorijoje veikia muziejinė ekspozicija. Ji įkurta poeto kunigo, teologijos daktaro Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) tėviškėje Bernotuose, poeto sesers gyvenamame name. Šis pastatas, Maironiui padedant, atstatytas tėvų namo, sudegusio per Pirmąjį pasaulinį karą, vietoje. Greta jo yra išlikusi ledainė, šulinys, tvartai, atstatyta klėtis. Poeto gimtinėje Pasandravyje išlikę gyvenamojo namo pamatai, svirtinis šulinys ir pakinktinė, yra paminklinis akmuo. Pakelyje iš Bernotų į Pasandravį – 1831 m. ir 1863 m. sukilėlių kapinaitės, poeto pamėgtas šaltinėlis, Maironio ąžuolų takas, meniški tautodailininkų padaryti kryžiai ir koplytėlės. Gražios šios apylinkės. Jos traukia žmones, ypač meninės prigimties. Čia pastaraisiais metais vyksta daug rajono kultūrinių renginių. Jų metu skamba poezijos posmai, pagal Maironio eiles sukurta muzika. Maironio gimtinę kasmet lanko jaunieji maironiečiai, kiti moksleiviai, nemažai vyresnio amžiaus žmonių, poeto kūrybos gerbėjų (išsamiau apie šį muziejų žr. p. 75).

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija