Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Raseinių administracinė, politinė ir
socialinė raida XIII–XVI a. I p.

Dr. Artūras Dubonis

Politinė administracinė Raseinių žemės raida

Karaliaus Mindaugo aktuose Raseinių žemė minima tris kartus ir vieną kartą jo dovanojimus Livonijos ordinui patvirtinančiame popiežiaus rašte. Tokios ankstyvų duomenų gausos galėtų pavydėti ne viena Lietuvos vietovė. Ką jie pasako apie Raseinius?
1253 m. liepos mėn. karalius Mindaugas už karinę pagalbą ir sąjungą padovanojo Livonijos ordinui dalį Žemaitijos žemių: „[...] idant pagirtinai būtų galima baigti tai, kas mūsų buvo pradėta, ir tvirta ranka sugebėtume atremti tuos, kurie priešinasi tikėjimui ir griauna mūsų karalystę, pamatėme, kad mums būtina minėto magistro ir brolių pagalba, kurią ir jie patys, davę priesaiką, tvirtai pažadėjo mums suteikti [...]. Ir nors [šio] ordino minėtų brolių karo tarnyba yra įkurta prieš tikėjimo ir Bažnyčios griovėjus, ir jie patys yra pasiruošę suteikti savo pagalbą veikiau mums nei kitiems krikščionims, kad būtų atremti tikėjimo priešai, be jokių [mūsų] įsipareigojimo saitų kaip pakankamą atlygį sau matydami amžinąjį gyvenimą, bet idant galėtų, teikdami mums pagalbą, veiksmingiau įvykdyti savo įsipareigojimą, kuris mums šiose naujose aplinkybėse labai reikalingas, su savo paveldėtojų pritarimu suteikėme jų ordinui žemiau išvardytas žemes, kurias laisvai ir nekliudomai valdytų per amžius, su sąlyga, kad minėti broliai savo lėšomis asmeniškai ir sutelktais savo kariais kalaviju, pagalba ir patarimu per amžius palaikytų mus ir mūsų karalystės teisėtus įpėdinius prieš mūsų pačių ir tikėjimo priešus. Savo ruožtu mes ir mūsų įpėdiniai taip pat įsipareigojame minėtiems broliams. O žemių vardai yra šie: pusė Raseinių, pusė Laukuvos, pusė Betygalos, pusė Ariogalos, pusė Dainavos, visa Kuleinių [žemė], visa Karšuva, visa Kražių [žemė], visa Nadruva, visa Veisiejų [žemė], visa Vangių [žemė] [...] (išvertė Darius Antanavičius)“1. Popiežius Inocentas IV 1253 m. rugpjūčio 21 d. Asyžiuje patvirtino šią Lietuvos karaliaus Mindaugo duotį2. Netrukus, iki 1254 m. kovo 12 d., likusią pusę Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių Mindaugas kaip bažnytinę beneficiją padovanojo Lietuvos vyskupui Kristijonui aprūpinti3. Po mėnesio atsirado 1254 m. balandžio 6 d. aktas, kuriuo vyskupas Kristijonas Livonijos ordinui padovanojo savo teisę rinkti čia bažnytinę dešimtinę. Jis pranešė, kad: „[...] mąstydami, ko reikia jos (Lietuvos vyskupijos – autoriaus pastaba) plėtrai, savo akimis išvydome, kad be Švč. Marijos Vokiečių ordino brolių [...] pagalbos minėta vyskupystė negali plėstis ir nieku būdu negali nė išlikti, idant minėti broliai uoliau gintų mus ir mūsų vyskupystę nuo priešų antpuolių ir būtų galima stipriau pastūmėti tikėjimo reikalą, perleidžiame jiems visam laikui [savo] teisę į dešimtinę iš tų žemių, kurias gavo ir valdo iš šviesiojo valdovo viešpaties Mindaugo, Lietuvos karaliaus [...]. Todėl, kai iš savo priedermės lankysime jų bažnyčias, mums, atvykstantiems su dvylika raitelių, o mūsų arkidiakonui – su septyniais raiteliais, kartą per metus turės parūpinti būtinų dalykų [...] (išvertė Darius Antanavičius)“4. 1257 m. karalius pakartojo 1253 m. liepos mėn. dovanojimų Livonijos riteriams Žemaitijoje aktą5. Galiausiai 1259 m. rugpjūčio 7 d. nauju aktu jis jiems atidavė visą Žemaitiją, išskyrus Lietuvos vyskupui ten dovanotas beneficijas6. Jais pietų ir pietvakarių Žemaitija kartu su Raseiniais buvo atskirta nuo Lietuvos karalystės ir atiteko Livonijos ordinui. Vėliau XIV a. pab. – XV a. pr. kryžiuočių derybininkai šiuos Mindaugo aktus kaišiojo Jogailos ir Vytauto atstovams, grįsdami savo teises Žemaičiuose7.
Štai visi dokumentai ir pagrindinė informacija.

Raseinių žemės teritorinė administracinė raida

Ji jau šiek tiek atskleista. XIII a. viduryje karalius Mindaugas buvo nominalus Žemaitijos valdovas. Livonijos ordinui būtent iš jo tenka gauti teises į žemaičių žemes. Anot Edvardo Gudavičius, Raseiniai, Ariogala ir Betygala iš pradžių galėjo priklausyti stambiausiam, iki XIII a. vidurio mirusiam Žemaičių kunigaikščiui Erdvilui (Gerdvilui, Girdvilui), kaip jo tėvonijos rytinėje pietų Žemaitijoje dalis. E. Gudavičius mano, kad Mindaugo kare su kitu iškilusiu žemaičių kunigaikščiu Vykintu, Erdvilo žemaičiai palaikė Lietuvos valdovą. Palaikymo priežastimi galėjo būti Erdvilo palikuonių reakcija į Vykinto, naujo žemaičių politinio vado, spaudimą. Toks dviejų trijų (šalia Erdvilo ir Vykinto, dar Bulionys iš Šiaulių žemės) Žemaitijos kunigaikščių tarpusavio priešiškumas, skirtingi santykiai su Lietuvos valdovu sustabdė didesnio politinio Žemaitijos junginio formavimąsi ir nulėmė jo suskilimą į smulkesnes valdas. Iš palankiojo Mindaugui Erdvilo kunigaikštystės atsirado Raseinių, Ariogalos, Betygalos žemės ir kitos8. Žvelgiant į Raseiniams, Ariogalai, Betygalai ir Laukuvai Mindaugo aktuose skiriamas pirmąsias vietas ir prisimenant XIII a. dokumento sudarymo specifiką – asmenis ir vietoves išvardyti pagal jų socialinę, politinę ir kt. reikšmes, galime konstatuoti išskirtinę minėtųjų Žemaitijos vietovių reikšmę jų santykiuose su Lietuvos valdovu XIII a. Ji gali paliudyti ir glaudžius ryšius su Mindaugu, vadinasi, tam tikrą karaliaus nuoširdumą skiriant čia beneficijas vyskupui Kristijonui ir atsilyginant žemėmis Livonijos ordinui už paramą. Tačiau karaliaus norams šis kraštas nepakluso. Raseiniai, kaip ir visos žemaičių žemės, pakilo į karą su Livonijos ordinu. Šis pasipriešinimas baigėsi Durbės pergale 1260 m. liepos mėn. ir žemaičių įtikinto karaliaus Mindaugo atsimetimu nuo krikščionybės.
Jei naujųjų žemių teritorinę administracinę sandarą palyginsime su XIII a. vidurio kuršių, kurių žemėje kartu su centrine pilimi buvo nuo keliolikos iki kelių dešimčių gyvenviečių9, tai tų laikų Raseiniuose, kaip nedidelėje žemėje, galėjo būti ne daugiau kaip dvi dešimtys gyvenviečių ir gyventi vienas kitas tūkstantis žmonių. Atlikus gilesnius istorinius, geografinius tyrimus, seniausio sluoksnio gyvenvietes būtų galima išskirti. Tarp jų kartu su Raseiniais galime paminėti Geišius, Šiluvą, Padubysį, Žiemygalą, Kalnujus, Pramedžiavą, Pašaltuonio gyvenvietes.
Raseinių ir kaimyninių teritorijų karinę politinę istoriją XIII a. papildo netiesioginiai duomenys apie žemaičių raseiniškių dalyvavimą kovose su Livonija, remiant žiemgalių sukilimus. Žiemgaliai pralaimėjo. XIII a. 8–9 dešimtečiais į Žemaitiją atvyko ir čia įsikūrė nuo dviejų iki keturių žiemgalių pabėgėlių grupių. Seniausia žinia apie žiemgalių gyvenvietes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje datuojama 1323 m. Tuomet kryžiuočiai užpuolė Žiemygalos vietovę (campum Semegallie), kur tikėjosi aptikti šienaujančius lietuvius. Šis campus plytėjo kairiajame Nemuno krante, prieš Paštuvos pilį (vietovės prie Vilkijos)10. Antra žiemgalių vietovė žinoma Viduklės valsčiuje, minima 1385 m. kaip Landė Szemgallen, Semegallen11. Trečioji Žiemygalos teritorija plytėjo Ariogalos valsčiuje, ir XVI a. II p. pusės dokumentuose dažnai pavadinama apylinke. Tai neabejotinas laukas. Jis turi teritorinio administracinio komplekso požymių, t. y. žemesnio pavaldumo grandis: Ugionių, Lapšainių, Lesčių dvarus. Pati Žiemygalos vardu pavadinta gyvenvietė yra Raseinių rajono Verėduvos apylinkių dešiniajame Dubysos krante, į pietvakarius nuo Betygalos. Jos sudėtyje buvę Ugioniai stovi kairiajame Dubysos krante, į šiaurės vakarus nuo Ariogalos. Tame pačiame upės krante, prie Mūkės upelio žiočių, stovėta Burčių dvaro su Maškiškių (dabartinės Mąsliškės?) arimais. Vadinasi, Žiemygala vadinamas laukas Ariogaloje XVI a. buvo: a) išsidėstęs abipus Dubysos, b) užgriebęs plotą tarp Ariogalos, Betygalos, net Raseinių. Kita vertus, šis Žiemygalos laukas kadaise galėjo apimti gerokai didesnius žemės plotus, nei juos atskleidė XVI a. II p. šaltiniai. Šiame krašte gyvenus žiemgalius mena jiems būdingas, chrestomatiniu žiemgalizmu laikomas Žagarės vietovardis (į pietryčius nuo Kalnujų, Raseinių r.). Gali būti, jog vien dėl to dalis šios teritorijos iš seniau galėjo priklausyti Raseinių valsčiui, todėl tų laikų dokumentuose atsirado painiavos, kuri tarsi kalbėtų apie dar vieną žiemgalių teritoriją prie Raseinių. Šiaip jau tarp Raseinių ir Ariogalos egzistavo vienas teritorinis administracinis gyvenviečių kompleksas, vardu Ziemygala12.
Viduklės, Ariogalos – gal net užgriebiant Raseinius – valsčiuose egzistavo du Žiemygalos laukai, du šių valsčių sudėtiniai teritoriniai administraciniai vienetai. Žemaičiai buvo ištikimi žiemgalių padėjėjai kovoje su Livonijos ordinu XIII a. II p. Žiemgalius pabėgėlius Ariogalos ir Raseinių apylinkėse galėjo apgyvendinti kovos sąjungininkai, šių vietų gyventojai. Kartu šis faktas rodo, kokia sudėtinga turėjo būti aptariamojo regiono teritorinė administracinė raida: žemės ar valsčiai didėjo arba mažėjo, juose egzistavo gana autonominiai dariniai, pvz., Žiemygalos, kurie lyg ir užsiklodavo ant vietinės teritorinės struktūros, lyg ir būdavo į ją įsiurbiami. Tačiau XIII a. viduryje susiformavusios Raseinių, Ariogalos žemės, vėliau valsčiai, buvo labai stabilūs teritoriniai administraciniai dariniai. Nepakitę jie išliko per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį ir vėliau. Su Raseiniais paminėtų Laukuvos, Betygalos žemių išnykimas, Karšuvos žemės sumažėjimas liudija, koks likimas galėjo ištikti mūsų aptariamąjį regioną. Pavyzdžiui įrodyta, kad Raseiniai XV a. „prarijo“ gana savarankišką Pramedžiavos valsčiuką (žemelę arba lauką), istorijos šaltiniams žinomą nuo 1370 m.13
Žemaitija buvo išskirtinai savarankiškas politinis vienetas, kuris iki pat XV a. vidurio nebuvo prisijungęs prie Lietuvos. Todėl kitoks buvo ir jos administravimas. Pagrindiniai bruožai: nominali didžiojo kunigaikščio valdžia (konkretūs uždaviniai galėjo būti realizuojami jėga) ir labai didelis žemių savarankiškumas. Žemių laisvuosius žmones valdė jų diduomenė14. Būtent su ja pirmiausia ir tekdavo tvarkyti reikalus Vilniui. Įvesti savo administracinės įtakos židinius Žemaitijoje XIV a. valdovui pavyko tik iš dalies ir tik teritorijose, kurios XIII a. pab. ėmė flirtuoti su Vokiečių ordinu. Tai buvo žemės į vakarus nuo Raseinių: Viduklė, Karšuva, Jūros upės žemupys15. Vilniaus įtakos plėtimą lydėjo kruvini mūšiai. Bet Raseinių negalime pavadinti provokiškai orientuotais, nes nėra jokių žinių apie didžiojo kunigaikščio atramines bazes šioje žemėje. Galime pastebėti vieną tendenciją: XIII a. viduryje neabejotinai egzistavę Raseinių žemės išskirtinumo požymiai dėl jos gyventojų tam tikro palankumo didžiajam kunigaikščiui neišnyko ir vėl pasirodė Vytauto laikais (1392–1430). Trys Raseinių žemės didikai Žaudinys, Klausigaila ir Asteika, kaip Vytauto vasalai, pasirašė Žemaitijos ir Vokiečių ordino prekybos sutartį 1390 m. gegužės 26 d.16. Vytautas tuo metu buvo prisiglaudęs pas kryžiuočius, kovodamas su Jogaila dėl valdžios Lietuvoje, tačiau žemaičiai jį palaikė. Tarp trijų raseiniškių tuomet buvusiam Klausigailai 1409 m. buvo lemta tapti vienu iš Vytauto įkvėpto išsivaduojamojo sukilimo prieš kryžiuočius vadu17. Raseiniai, kartu su Kražiais, Vidukle ir Ariogala, Vytauto laikais – rimtas administracinis politinis centras ir valdovo atrama Žemaitijoje18. Požalgirinę Žemaitiją valdė jau didžiojo kunigaikščio įsteigta administracija: kraštą – seniūnas, valsčius – tijūnai19. Tačiau Vytauto sukurta Raseinių valdymo forma skyrėsi. Joks tijūnas Raseinių nevaldė, nors ir žinome, kad būta Ariogalos, Kražių tijūnų. Raseinius ir toliau valdė didžiojo kunigaikščio vietininkas, kuris pirmiausia buvo jo dvaro Žemaitijoje – Skirsnemunės – vietininkas arba valdytojas (seniūnas) – seniausi duomenys apie tai siekia XV a. vidurį20. Mes tik galime spėlioti apie šito administracinio Raseinių išskyrimo priežastis, bet tarp jų tikrai įsidėmėtinas 1418 m. prastųjų žmonių sukilimas prieš didžiojo kunigaikščio socialinę politiką21. Manau, kad dėl to buvo nustatyta tvirtesnė valsčiaus kontrolė iš Vilniaus22. Pirmųjų Žemaitijos parapijų įsteigimas taip pat liudija apie išskirtinius teritorijų ryšius su didžiuoju kunigaikščiu.
Raseinių bažnyčia minima tarp pirmųjų Žemaitijoje, funduotų 1416–1421 m.23 Be to, kartu su žemėmis dešimt žmonių iš Raseinių 1421 m. birželio 22 d. Vytautas padovanoja Medininkų vyskupui ir kapitulai24.
Po Vytauto mirties Raseinių svarba nebe tokia ryški, nes XV a. juos užgožė neoficialūs Žemaitijos centrai: su Kęsgailomis susiję Kražiai ir Žemaičių vyskupo Medininkai.
Antroje XVI a. pusėje Raseinių valsčius buvo vienas iš didžiausių Žemaitijoje, daug bajorų turintis ir tankiai apgyvendintas25. Po 1564–1566 m. valstybės administracinių ir teismų reformų turėjo būti įsteigtas nuolatinis Žemaitijos žemės teismo, administravimo ir krašto seimelio centras. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai pasirinko Raseinius: pirmiausia Henrikas Valua 1574 m. įpareigojo žemaičių bajorus rinktis į seimelius Raseiniuose; 1579 m. balandžio 17 d. Steponas Batoras bajorijai įsakė, čia susirinkus, išrinkti savo atstovus į Respublikos seimą; 1581 m. iš Nemakščių į Raseinius perkeltos žemės ir pilies teismų knygos, Raseiniuose darbą pradėjo žemės ir pilies teismai26. Taip anksčiau sumegztos teritorinės administracinės tradicijos XVI a. pabaigoje sąlygojo tai, kad Raseiniai tapo Žemaitijos administraciniu centru, sostine.

Socialinė Raseinių žemės raida

Mindaugo aktai ir kiti šaltiniai atskleidžia žemaičių poziciją christianizacijos atžvilgiu XIII a. viduryje. Dėl pastarosios yra labai iškalbingas, 1255 m. užrašytas apibūdinimas, esą Žemaitijoje Dievo žodis niekada nebuvo skelbtas be kalavijo27. Čia neabejotini vyskupo Kristijono įspūdžiai iš Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių 1254 m., kai jis pamėgino įsitvirtinti karaliaus jam duotose beneficijose.
Kas gi nutiko Lietuvos vyskupui Raseiniuose?
Jis susidūrė su gyventojų pasipriešinimu atnešamai bažnytinei dešimtinei. Pats popiežius, atsižvelgdamas į krikščionybės platinimo Lietuvoje specifiką, krikštijant Mindaugą 1251 m. reikalavo švelnumo ir atlaidumo, kai iš naujakrikštų bus renkama dešimtinė, kad neatgrasytų nuo tikėjimo28. Mėginama rinkti dešimtinė turėjo pastovaus kasmetinio mokesčio požymių. Tai sukėlė daugumos gyventojų nepasitenkinimą. Žemaičiai XIII a. viduryje tikrai nemokėjo pastovių mokesčių, nedirbo jokių privalomų darbų savo diduomenei ir krašto valdovui. Pastovios paslaugos tegalėjo būti gaunamos iš vergų, nelaisvųjų žmonių. Dėl to privalomas dešimtinės mokestis laisvajam žmogui reiškė nelaisvės priklausomybę, jo pririšimą klebonui, vyskupui, kilmingajam ar valdovo pareigūnui. Neatidavus dešimtinės, laisvojo žmogaus judėjimas suvaržomas. Tuo metu viešpataujanti mokesčių forma buvo savanoriškas viešėti atvykusio valdovo ar jo pareigūnų vaišinimas ir apdovanojimas. Savanoriški mokėjimai nebuvo pastovūs, bet vėliau virto normaliais metiniais mokesčiais. Žemaičių visuomenėje egzistavo solidus, iki valstybiniais laikais atsiradęs laisvų žmonių sluoksnis. Šalia jo egzistavo ganėtinai įtakinga diduomenė (bajorija), kuri ir XIII, ir XIV, ir XV a. pradžios duomenimis, t. y. iki Vytauto, buvo neabejotina daugumos gyventojų valdžia. Žemaičių kunigaikščių po Mindaugo karų beveik neliko arba jų valdžia buvo pakirsta ir jie pavirto bajorais. Kiekvienai žemaitiškai žemei atstovavo keli politiškai aktyvūs reprezentantai bajorai. Iš Raseinių žinome tris 1390 m.29; taip pat keturis įkaitus 1406 m., bet jie nebuvo tinkami, todėl juos kryžiuočiai siekė pakeisti kilmingesniais30; vieną 1409 m.31 Po šių metų jų sumažėjo. Tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinėse viršūnėse pritapo raseiniškiai Kontautas ir Petras Gedgaudas. Pirmasis jau buvo įsiliejęs į Lietuvos diduomenę. Jis XV a. penktą dešimtmetį ėjo Žemaitijos seniūno pareigas32. Antrasis 1441 m. taip pat buvo seniūnas, 1446–1453 m. valdė Skirsnemunę ir Raseinius33, fundavo Šiluvos bažnyčią 1457 m. rugsėjo 18 d. (falsifikuotas dokumentas). Daugiau stambių politinių figūrų iš Raseinių lyg ir nėra.
Didžioji Raseinių socialinės raidos ypatybė – svarbūs duomenys apie radikalųjį lūžį visuomenėje, susijusį su didžiojo kunigaikščio Vytauto veiksmais stiprinant žemaičių bajoriją. Valdovas tuoj po Žalgirio pergalės ėmė dalinti žmones (veldamus) senajai bajorijai ir geriesiems žmonėms (naujiesiems bajorams), kurie atsirado dėl turtinės nelygybės gilėjimo tarp laisvųjų. Politiškai aktyvioje Raseinių žemėje įvyko sprogimas – prastųjų ir prievoles vykdančių žmonių (valstiečių) sukilimas 1418 m. pavasarį. Jie apiplėšė kelių bajorų dvarus ir su Medininkų bei Knituvos žmonėmis ketino pasitraukti į Klaipėdą. Vytauto tijūnas iš Kražių kartu su Viduklės ir Ariogalos geraisiais žmonėmis juos gaudė ir baudė mirtimi. Sukilimas socialinės raidos nesustabdė. Raseiniuose kaip ir visoje Žemaitijoje akivaizdus kitas įdomus krašto dėsningumas. Ilgametis karas su kryžiuočiais ir visuomenės specifika sukūrė procentiškai gausų bajorijos sluoksnį – 10 proc. bendrojo gyventojų skaičiaus. Pirmieji tikslūs duomenys apie Raseinių bajoriją pateikiami 1528 m. kariuomenės surašyme. Įrašytos 193 bajorų šeimos formavo 218 raitelių kovinį vienetą34. Iš jų tik devyni turėjo daugiau negu šešiolika žmonių tarnybų. Kiti – nuo aštuonių iki šešiolikos. Taigi dominavo smulkioji bajorija. Stambiausieji: Venclovo Daugirdos našlė valdė 64 žmonių tarnybas; Martynas Bilevičius – 40, Jonas Stankaitis Bilevičius – 48, Bilevičiai (Biliūnai) buvo nevietiniai, o persikėlę iš Maišiagalos valsčiaus Lietuvoje35, Poškos našlė – 24. XVII a. pabaigos duomenimis beveik trečdalis Raseinių bajorijos šeimų koncentravosi buvusiame Pramedžiavos valsčiuke (tai dar karų su kryžiuočiais sukurta socialinė teritorinė situacija)36. Palyginus su kaimyniniais valsčiais, Raseinių karinė galia 1528 m. – viena iš didžiausių, čia daugiausia turtingesnių bajorų. Pvz., Vilkijoje 164 bajorų šeimos formavo 167 raitelių kovinį vienetą, Ariogaloje – 76–79 raitelių kovinį vienetą, Viduklėje – 167–169 raitelių kovinį vienetą; net XV a. politiniame centre Kražiuose surašytas 161 bajoras atvesdavo į kariuomenę 178 raitelius37. Raseinių bajorijos galimybės matosi iš jos fundacinių raštų bažnyčiai. Nors jos nedidelės, bet egzistuoja. Petras Gedgaudas gal 1457 m. savo Šiluvos dvare įsteigė bažnyčią38, 1504 m. raseiniškis Bagdonas (Deodatas) Moštvilavičius Raseinių bažnyčioje fundavo koplyčią39, 1536 m. Jonas Stankaitis Bilevičius (Biliūnas) joje fundavo altorių40, 1537 m. bajorė Darata Jundilienė (Venclovaitė Daugirdaitė) Raseinių bažnyčioje įsteigė koplyčią41. Iš donacijų bažnyčiai matome, kad po gero šimtmečio katalikų tikėjimas jau giliau suleido šaknis tarp raseiniškių. Įsidėmėtinas aspektas: Žemaitijos bajorams bažnyčioje prireikė gimtosios kalbos. Didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. sausio 5 d. Žemaičių vyskupams perdavė savąją patronato teisę skirti parapijų klebonus į Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Šiaulių, Varnių, Kaltinėnų ir Betygalos bažnyčias ir nurodė, kad paskirtieji turi mokėti lietuvių kalbą42.
Daugumos Bažnyčiai dovanas teikusiųjų pavardės yra 1528 m. surašyme tarp stambiųjų Raseinių bajorų. Dauguma bajorijos niekam nieko nedovanojo, nes neturėjo ką dovanoti. Štai stambesnio bajoro raseiniškio Jurgio Mostvilo kilnojamos nuosavybės sąrašas, sudarytas po jo mirties 1586 m. birželio 5 d.: „Šiaudais dengtame name Raseiniuose – seklyčia, joje suolai, paprasta krosnis, du langai su langinėmis, stalas; pirkioje – rūsys, prieš pirkią – priemenė; klėtis ir klėtelė. Aukšta sūrinė [t. y. ant stulpo]. Pirtis. Daržinė iš žabų. Didelė kaustyta skrynia su spyna ir nedidelė skrynelė. Galvijai: 3 karvės, jautis, telyčia, 7 avys, 2 jautukai, 5 kiaulės, arklys. Trijų ir vieno kibiro talpos katilai. Kirvis. Senas briedžio kailis. Kardas. 6 avikailiai. 15 kuodelių vilnos, statinė šukuotos vilnos. Balnas. Pusantros palties lašinių, 2 kumpiai. Dalgis. Didelis grąžtas. Kelios vidinės spynos. Didelis kūjis. Statinė miežių. Pusė statinės grikių. Alui didelis ir mažas kubilas. Statinė su vamzdžiais arielkai varyti. Kiaura varinė taurelė. Uždengiamas kubilas. 4 alaus statinės. Kubilas kopūstams. Girnos. Ąžuolinė piesta. Du vidutiniai kubilai. Grandinės katilui pakabinti. Oblius. Grėblys. Du pjautuvai. Paprastos vadelės. Pavalkai. Žagrė su noragais. Austas rankšluostis. Tarnas Jonas Nekraševičius išvežė 2 paltis lašinių, 3 kumpius, 2 skilandžius, 10 avikailių. Viską sugrąžino“43.
Nuo XV a. pab. – XVI a. pr. galima rašyti išsamesnę Raseinių krašto mikroistoriją. Iš to meto yra išlikęs nedidelis dokumentų pluoštas, kuriame atviriau kalbama apie valsčiaus gyventojus, jų kasdienybę, svarbiausius dvasinius poreikius. Jau galime apibūdinti kai kurias Raseinių regiono ūkio po karo su kryžiuočiais, jo raidos XV a. tendencijas: augo gyventojų skaičius. Tikslių žinių apie tai nėra, išskyrus 1667 m.: apie 11 152 valsčiaus gyventojų44. Įsisavinami nauji dirbamų žemių plotai, ypač šiaurinėje valsčiaus dalyje, link Šiluvos, (tai matyti iš XVI a. vidurio žemaičių administracinio žemėlapio (siaurėjantis pleištas į šiaurę45). Šiokį tokį Raseinių valsčiaus ekonominį pajėgumą liudija 1478 m. gegužės 17 d. Žemaičių vyskupo raštas, kuriame nurodoma iš vyskupijai priklausančių žemių Krakėse, Raseiniuose, Milžuvėnuose ir Kaltinėnuose skirti dešimtinę Krakių bažnyčios ir kunigo išlaikymui46. Tarp duodamųjų produktų išskiriami žieminiai ir vasariniai kviečiai.
Iš XVI a. pirmųjų dešimtmečių yra išlikę dokumentų, kur randame duomenų apie krašto gyventojų (pirmiausia turtingesnės bajorijos) gerovės augimą. Tarp Raseinių bažnyčiai skiriamų produktų minimi kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, karvės ir jaučiai, nupenėti ir nepenėti paršai, avys, žąsys, druska ir medaus statinės, dešimtys kuodelių linų, kiaunių kailiukai, didelės ir mažos grynųjų pinigų sumos. Įsidėmėtinas Raseinių ir Betygalos pragyvenimo lygio rodiklis – 1504 m. pradedami minėti pieno produktai: sūris (varškė taip pat), sviestas47. Lietuvoje tokių duomenų iš minėto laikotarpio reta.
Gyventojų turtėjimas skatino vidinę prekybą ir grynųjų pinigų apyvartą. Apie Raseinių turgų duomenys vėlyvi. Tačiau jis turėjo atsirasti anksčiau už Betygalos. Joje 1516 m. gegužės 15 d. aktu Žygimantas Senasis Žemaičių pagal seniūno Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos ir Betygalos klebono Martyno Stočkos prašymą dėl parapijos, kunigo ir gyventojų gerovės leido kartą per savaitę organizuoti turgų. Turgaus mokesčius ir prekybines rinkliavas valdovas atidavė klebonui, leido jam pastatyti kiekvieno turgaus palydovą – penkias karčemas48. Raseinių ekonominę prekybinę svarbą lėmė tai, jog čia kryžiavosi daug svarbių kelių iš Lietuvos į Žemaitiją49. Raseinių krašto prekybos su užsieniu arterija buvo Dubysos Nemuno upės, pagrindiniai sausumos vartai – Jurbarkas.
Kažkodėl 1504 m. Raseinių krašte gyventojai susirūpino savo sielos išganymu po mirties. Iš vos keliolikos XV a. – XVI a. pirmosios pusės dokumentų net trys 1504 m. skiriami altorių ir koplyčios fundavimui Raseinių ir Betygalos bažnyčiose50. Gal krašte plito mirtina epidemija? Gal vykstantis karas su Maskvos valstybe skynė raseiniškius? Priežastis atskleisti sunku, tačiau iš dokumentuose minimų bažnyčių fundacijų krašte galėjusios siautėti nelaimės ženklai gana ryškūs.
Raseinių žemės administracinėje, politinėje ir socialinėje raidoje matyti du ryškūs etapai: iki prisijungimo prie Lietuvos Vytauto laikais ir po to. Pirmajame etape susiformavo Raseinių žemės teritorija, jos gyventojų socialinė struktūra, politiškai buvo orientuojamasi palaikyti gerus santykius su Lietuvos valdovu. Atsirado iš kitų žemaičių žemių raseiniškes išskiriantys administraciniai bruožai. Antrajame etape Raseinių žemė, kaip ir visa Žemaitija, įjungiama į Lietuvos valstybę, vyksta nuolatinis vienodėjimas su jos visuomene. Plačiąja prasme Raseinių žemės struktūra po poros šimtmečių jau nebesiskyrė nuo kitų Lietuvos teritorijų, tačiau pirmajame etape susiformavęs išskirtinumas darė teigiamą poveikį tolesnei ūkinei, administracinei, politinei šio krašto raidai.

1 Preuāisches Urkundenbuch / Politische Abteilung. Bd. 1, H. 2 (toliau – PUB, 2), hrsg. A. Seraphim. - Königsberg i. Pr., 1909, nr. 39a.
2 Senās Latvijas vēstures avoti, izdevis A. Švābe, d. 1–2; Latvijas vēstures avoti, t. 2 (toliau – SLVA). - Riga, 1937–1940, nr. 372.
3 Ten pat, nr. 387.
4 Ten pat, nr. 391.
5 PUB, 2, nr. 39b.
6 Ten pat, nr. 79.
7 Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemąue Cruciferorum, editio 2, ed. I. Zakrzevski, t. 2. - Posnaniae, 1892, p. 297–298.
8 E. Gudavičius. Mindaugas. - Vilnius, 1998, p. 174–175.
9 „Kuršo vyskupo Henriko ir Livonijos ordino magistro Eberhardo iš Zeino raštas dėl nepadalytų Kuršo žemių padalijimo (1253-04-04)“. SLVA, nr. 360; V. Žulkus, L. Klimka. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. - Vilnius, 1989, p. 4–72.
10 „Petri de Dusburg Cronica terre Prussie“. Scriptores rerum Prussicarum (toliau – SRP), Bd. 1, Leipzig, 1861, S. 189 [347 (340)]; J. Ochmański. „Obcoetniczne osadnictvo na Litvie v XIII i XIV vieku“. Davna Litva. - Olsztyn, 1986, s. 60.
11 „Die littauischen Wegeberichte“. Scriptores Rerum Prussicarum, Bd. 2. - Leipzig, 1863, s. 679; Lietuvos apgyvendintos vietos. - Kaunas, 1925, p. 216; Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinynas (toliau – LATSŽ), d. 2. - Vilnius, 1976, p. 559.
12 A. Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities. - Vilnius, 1998, p. 60–63.
13 G. Btaszczyk. „Poviat Rosienski v XVII–XVIII vieku: ze studióv nad podziałami administracyjno-terytorialnymi Žmudzi“. Zapiski Historyczne, t. 51, zesz. 1, r. 1986, s. 141.
14 V. Almonaitis. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais. - Kaunas, 1998, p. 78.
15 A. Dubonis, min. veik., p. 53–57.
16 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1 (toliau – LIŠ, 1). - Vilnius, 1955, nr. 85.
17 V. Almonaitis, min. veik, p. 168.
18 Ten pat, p. 83 (žr. lentelės duomenis).
19 Ten pat, p. 172–173.
20 R. Petrauskas. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a. / Sudėtis – Struktūra – Valdžia. - Vilnius, 2003, p. 233.
21 LIŠ, 1, nr. 92.
22 G. Blaščiko nuomone, Raseiniai sujungti su Skirsnemune vėliau, XVI a. I p. Kadangi pastaroji, valdovo dvaras Žemaitijoje, mokėjusi per mažus mokesčius, o sujungus su Raseinių valsčiumi mokesčiai iš karto padidėjo – žr.: G. Blaszczyk. „Poviat Rosienski (...)“, s. 139–141.
23 G. Blaszczyk. Diecezja žmudzka od XV vieku do początku XVII vieku: Ustrój. - Poznań, 1993, s. 145–146, 156: Veliuona, Raseiniai, Viduklė, Kražiai, Kaltinėnai, Medininkai, Ariogala, Betygala ir Luokė.
24 Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, p. 1 (1416-02-13–1609-04-02), Collegit P. Jatulis. - Roma, 1984, nr. 29.
25 G. Blaszczyk, Poviat Rosienski..., s. 137.
26 Ten pat, p. 138–139.
27 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. Sudarė N. Vėlius. - Vilnius, 1996, p. 246.
28 SLVA, nr. 334.
29 Žr. l6 išnašą.
30 LIŠ, l, Nr. 118.
31 Žr. 17 išnašą.
32 R. Petrauskas, min. veik., p. 187.
33 Ten pat, p. 233.
34 „1528 m. Lietuvos kariuomenės surašymas“. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 389, Lietuvos Metrika, kn. 523 (toliau – LM 523), 1. 245v–252.
35 K. Jablonskis, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. - Vilnius, 1973, p. 23, 2 išnaša.
36 G. Blaszczyk, „Poviat Rosienski (...)“, s. 136, 141: 1690 m. 61 pramedžiaviečių bajorų dūmas (šeima) iš 215 Raseinių bajorų šeimų.
37 „1528 m. Lietuvos kariuomenės surašymas“, 1. 230–235, 243–245v, 252v–258, 277v–282v.
38 Codex Mednicensis ..., nr. 55. Ši Gedgaudo fundacija gali būti falsifikuota, žr.: G. Blaszczyk. Diecezja žmudzka (...), p. 160.
39 Codex Mednicensis ( ...), nr. 101.
40 Ten pat, nr. 176.
41 Ten pat, nr. 181.
42 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras perduoda Žemaitijos vyskupams savąją patronato teisę skirti klebonus – mokančius lietuviškai – į Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Šiaulių, Varnių, Kaltinėnų ir Betygalos parapijas. Ten pat, nr. 97.
43 Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka, Rankraščių skyrius, F. 256–4127 (Konstantino Jablonskio fondas), 1.1.
44 G. Blaszczyk. „Poviat Rosienski (...)“, s. 137.
45 J. Jakubovski. Mapa Wielkiego Księstva Litevskiego v polovie XVI vieku. - Krakov, 1928, žemėlapis.
46 Codex Mednicensis (...), nr. 67.
47 Brolių Valentino ir Baltramiejaus Jurgevičių 1504-06-07 privilegija, kuria funduoja altorių Betygalos bažnyčioje. Ten pat, nr. 100: „item triginta caseos, butiri vero alias unum pud ... darė obligamur“; Bagdono Moštvilavičiaus 1504-06-09 privilegija, kuria funduoja koplyčią Raseinių bažnyčioje. Ten pat, nr. 101: „... do, confero et ascribo ... unam sexagenam de caseis et pundum de butyro ...“.
48 Ten pat, nr. 125.
49 G. Biaszczyk. „Poviat Rosienski (...)“, s. 137.
50 Žr. 47 išnašą; Milos Višginaitės 1504 m. spalio 2 d. privilegija, kuria funduoja altorių Betygalos bažnyčioje. Codex Mednicensis (...), nr. 102.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija