Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

raseinių rajono mokyklų muziejai

Tekstus parengė: Antanas Girčys, Lina Kantautienė, Loreta Kordušienė

Raseinių rajone veikia dešimt mokyklų muziejų. Jų pagrindinis tikslas – kaupti medžiagą apie mokyklų istoriją, mokinius, jų pasiekimus. Šiuose muziejuose labai dažnai prieglobstį randa ir mokinių atsitiktinai surasti archeologiniai radiniai, vienaip ar kitaip į jų rankas patekę ir į muziejus atnešti etnografiniai daiktai, šeimos relikvijos. Čia galima pamatyti unikalių eksponatų. Jeigu ne mokytojų, jų auklėtinių pagarba istorijai ir jos ženklams, šios vertybės, ko gero, mūsų dienų nebūtų sulaukusios.
Daugelis mokytojų kraštotyrininkų, dirbusių sovietiniais metais, ne tik rinko eksponatus, kūrė muziejus, bet ir ugdė dvasingus, savo krašto istoriją norinčius žinoti ir ją tyrinėjančius žmones. Daugelis Raseinių rajono mokytojų kraštotyrininkų, prasidėjus atgimimui Lietuvoje, iš karto įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Tarp tokių buvo ir mokytojas Antanas Girčys iš Nemakščių, dalyvavęs Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime.
Jau pirmaisiais atgimimo metais rajono muziejų ekspozicijose, parodose kartu su kitais vertingais daiktais buvo pradėti eksponuoti dokumentai, nuotraukos, vien už kurių laikymą sovietmečiu galėjai būti pradėtas persekioti. Žmonės, žinoję šių daiktų vertę ir tikėję Lietuvos atgimimu, juos išsaugojo ir dabar parodė viešai.
Kraštotyrininkai – žmonės, niekada nesenstantys ir neprarandantys noro žinoti vis daugiau ir daugiau. Štai net ir išėjusi į pensiją mokytoja Janina Sakavičienė Lyduvėnuose toliau dirba savo pamėgtą darbą. Tokių žmonių Raseinių krašte nemažai. Juos vertina, gerbia vietos bendruomenė.


Nemakščių mokyklos ir  krašto muziejus

Antanas Girčys


Dėstydamas mokykloje istoriją, ugdydamas jaunus žmones, nuolat domiesi, kaip puoselėti tautiškumą, kad jaunimas jį natūraliai priimtų, kad tai taptų mūsų gyvenimo įprasta norma. Tie ieškojimai paskatino Nemakščių vidurinėje mokykloje įkurti muziejų. Mokinių ir jų kaimynų namuose dar buvo senosios mūsų kaimo materialinės kultūros liekanų. Su kraštotyros būrelio nariais pradėjome jas rinkti ir aptarinėti, kam tarnavo vienas ar kitas daiktas. Neužmiršome ir dvasinių tautos lobių. Per pamokas vaikams primindavau kraštotyrinio darbo svarbą, raginau nelikti abejingais. Kartais mokiniai didesnius daiktus (stakles ar girnas) į mokyklą atveždavo pasikinkę tėvų arkliukus. Didžiausia bėda buvo ta, kad neturėta kur tokių daiktų laikyti. Paprašėme mokyklos vadovų muziejui skirti mokyklos palėpę. Ruošėmės ją iškalti lentomis ir įrengti porą patalpų eksponatams. Iš medienos, skirtos malkoms, išpjovėme lentas. Deja jos buvo panaudotos mokyklos ūkiniams pastatams remontuoti. Pagalbos kreipėmės į rajono Švietimo skyrių. Daugelį metų muziejaus įkūrimo iniciatoriams buvo siūlomi įvairūs variantai. Pastačius mokyklai priestatą, liko tuščios dirbtuvės. Talkinant mokiniams suremontavome sienas, kai kur pakeitėme rąstus, pastatėme senovišką krosnį. Tuo metu prasidėjo Atgimimas ir mūsų suremontuotą pastatą, nacionalizuotą sovietmečiu, reikėjo grąžinti savininkams. Praradę ir šias patalpas, ieškojome kitų. Tada greta mokyklos buvo pradėtos statyti patalpos muziejui. Prie statybos prisidėjo visi, kas tik galėjo. Raseinių urėdas Kilčiauskas skyrė medienos. Iš pusiau perpjautų rąstelių iškalėme antro aukšto sienas, tarsi senovinėje pirkioje. Įrengėme virtuvę su senovine krosnimi, gyvenamą kambarį, kamarą ir klėtį. Pirmame aukšte įrengėme Nemakščių krašto ir mokyklos istorijos ekspozicijas. Vieną kambarį paskyrėme susitikimams ir parodoms.
Dabar muziejaus fonduose yra 510 nuotraukų, 6 vinjetės (tarp jų ir Lietuvos viršaičių, daryta 1930 m.), 25 albumai, 10 medalių, 47 karo trofėjai, 60 banknotų, XX a. pr. 10 komplektų laikraščių, 22 archeologiniai radiniai, 220 etnografinių daiktų. Yra atsiminimų, laiškų iš tremties ir Raseinių arešto namų, tarpukario žurnalų, vadovėlių ir kitų įdomių eksponatų.
Daugiausiai lankytojų muziejus sulaukė 2003 m., pažymint mokyklos 50-metį. Čia vyksta istorijos pamokos, susitikimai, pristatomos apylinkės menininkų parodos.

Žaiginio pagrindinės Pranciškaus Šivickio mokyklos muziejus
2006 m. Žaiginio pagrindinė Pranciškaus Šivickio mokykla pažymi akademiko Pranciškaus Baltraus Šivickio vardo suteikimo 10-metį. P. B. Šivickis gimė gretimame Žalakiškių kaime, baigė Šiluvos rusišką trimetę mokyklą. Nuo mažumės daug skaitė. Vėliau nemažai bendravo su knygnešiu J. Karabinu, prof. J. Basanavičiumi, kuriam siuntė Žaiginio apylinkių kraštotyrinę medžiagą. Norėdamas toliau mokytis, bet patekęs į caro valdžios nemalonę, išvyko studijuoti į Ameriką. Čia mokėsi keliuose universitetuose, išmoko 4 užsienio kalbas. 1920–1922 m. specializavosi Čikagos universitete ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį.
Kasmet, rugsėjo pabaigoje, mokykloje paminimas akademiko P. B. Šivickio gimtadienis. Tokiomis progomis čia atvyksta profesoriaus studentai, bendradarbiai, jį pažinoję mokslo veikėjai. Jaunieji muziejininkai supažindina svečius su mokyklos muziejaus ekspozicija, kurioje rodomos akademiko parašytos mokslinės knygos, vadovėliai. Itin įdomios nuotraukos iš Filipinų, kur akademikas yra įamžintas kartu su Manilo universiteto darbuotojais. Vertingos tarpukario Lietuvos laikų nuotraukos. Jose – profesorius P. B. Šivickis su akademiku K Skriabinu, dailininku A. Žmuidzinavičiumi, Vytauto Didžiojo universitete, mokslinių ekspedicijų metu.

Girkalnio pagrindinės mokyklos muziejus

Stanislovas Feiza

Girkalnyje mokykla gyvuoja jau daugiau kaip trys šimtai metų, o kada įkurtas mokykloje kraštotyros muziejus – neįminta mįslė. Kiek mokytojai pamena, muziejui eksponatus pradėjo rinkti nuo 1973 m., tačiau mokyklos archyve yra dokumentas, kuriame rašoma, kad 1961 m. Raseinių visuomeniniam kraštotyros muziejui mokykla perdavė nuolatinai naudoti 58 eksponatus. Taigi tikėtina, kad jau 1961 m. Girkalnio mokykloje muziejus veikė. Ilgus metus savo iniciatyva mokytojas, kraštotyrininkas Liudas Beriša rinko istorinę medžiagą. Jis labai mylėjo savo kraštą ir savo kraštotyriniu darbu dėjo pamatus būsimam mokyklos muziejui. Nuo 1998 m. šiuo muziejumi rūpinasi istorijos mokytojas Stanislovas Feiza ir mokyklos jaunieji kraštotyrininkai.
Muziejuje dėmesį patraukia nuotraukų, vadovėlių, spaudos bei buitinių rakandų kolekcijų gausa. Tai vietos kraštotyrininkų ilgamečio ir kruopštaus darbo rezultatas. Renkant eksponatus išvaikščioti visi Girkalnio takeliai, aplankyta kiekviena sodyba. Šis darbas jauniems žmonėms ilgam įsirėžia į atmintį, jie ilgai prisimena, kur kokį eksponatą pavyko aptikti, kur ir kas autentišką dainą padainavo, apie praeities įvykius papasakojo.
Mokyklos muziejus gyvas. Čia vyksta istorijos pamokos, įgyvendinami kraštotyriniai projektai, toliau renkami ir eksponatai apie Girkalnio krašto istoriją, dabartį.

Betygalos mokyklos muziejus
Antrojo pasaulinio karo metais Betygalos miestelis nedaug nukentėjo, todėl istorijos mokytojui kraštotyrininkui Stasiui Pukinskui, 7 dešimtmetyje sumaniusiam įkurti mokyklos muziejų, dar pavyko surinkti daug unikalių eksponatų, duomenų ir nuotraukų.
1989 m., kai mokykla minėjo 410-ąsias įkūrimo metines, jai buvo suteiktas Betygalos Maironio vidurinės mokyklos vardas. Prieš šį jubiliejų tuometinė mokyklos direktorė Roma Čepulienė mokytojai Laimutei Vizbarienei pavedė peržiūrėti muziejuje turimą medžiagą ir atnaujinti ekspozicijas. Tada buvo įrengtas poeto Maironio literatūros ir atminties kambarys bei mokyklos istorijos ir kraštotyros muziejus. Apie 300 muziejaus eksponatų kūrybingai panaudojama per pamokas, mokyklos renginių valstybinių ir kalendorinių švenčių metu. Muziejuje vyksta velykiniai renginiai, rengiama nuotaikinga Kaziuko mugė, populiarios popietės „Seku seku pasaką“, „Močiutės lėlė“, „Ilgais žiemos vakarais“ ir kt. Jaunieji muziejininkai bendradarbiauja su miestelio biblioteka ir muziejumi, rengia popietes, dalyvauja susitikimuose su kraštiečiais, dalyvauja bendruose projektuose.

Ariogalos vidurinės mokyklos muziejus
Ariogalos vidurinės mokyklos muziejus įkurtas 1976 m. Muziejaus pagrindą tuo metu sudarė mokytojos Danutės Ušinskienės ir mokyklos mokinių surinkti eksponatai. Dabar muziejininkams vadovauja Agnė Globienė. Mokyklos muziejuje sukaupta daugiau kaip 1 000 eksponatų, iškalbingai pasakojančių apie Ariogalos krašto istoriją ir gyventojų buitį. Itin įdomūs ir vertingi čia eksponuojami akmeniniai kirvukai, kaulinis durklas, ietigaliai, žiedai, antsmilkinis. Muziejuje yra daug medinių buities rakandų. Tai verpimo rateliai, linų brauktuvės, šepečiai, spragilai. Saugomi ir tarpukario žurnalų rinkiniai „Lietuvos mokykla“ (padovanojo kunigas Tautkus). Renkama, sisteminama kraštotyrinė medžiaga apie Ariogalos daugiakultūrinį paveldą.
Muziejuje įrengtos dvi ekspozicijos: „Ariogalos krašto istorijos nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio“ ir etnografijos. Jos kasmet atnaujinamos aktualia ir vertinga medžiaga. Artimiausiu laiku planuojama įrengti dar vieną ekspoziciją – „Ariogalos mokykla“.

Raseinių „Kalno“ vidurinės mokyklos istorijos muziejus
Muziejaus ekspozicija pasakoja apie 1919 m. įkurtą Raseinių gimnaziją. Čia suformuoti skyriai „Gimnazistai ir mokytoja“, „Mokyklos statybos“, „Vokiečių okupacijos metai, kai mokykla buvo iškelta į Dominikonų vienuolyną“, „Pokaris, kovose žuvę partizanai, buvę mokyklos moksleiviai, mokytojai“, „Tremtiniai“, „Sovietinio laikmečio mokiniai ir mokytojai“, „Mokslo, meno ir sporto aukštumas pasiekę mokyklos auklėtiniai“. Gausią dokumentinę-fotografinę medžiagą surinko mokyklos mokiniai ir mokytojai kraštotyrininkai (kalbininkai T. Globys, L. Dagytė, P. Lazdauskas, istorikės B. Laurinaitienė ir D. Rimkienė). Kai kurie eksponatai, nors buvo surinkti kur kas seniau, paviešinti tik prasidėjus atgimimui Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, nes sovietmečiu jų eksponuoti nebuvo galima.

Viduklės vidurinės mokyklos etnografijos muziejus
Jam kurį laiką vadovavo istorikė Milda Vileišienė (g. 1942 m.), parengusi studiją „Viduklės papročiai ir tautosaka“. Vėliau jauniesiems kraštotyrininkams ir muziejui vadovavo istorikė Agnė Jokubauskienė, didelį dėmesį skyrusi atsitiktinių archeologinių radinių tyrinėjimui ir kitų eksponatų inventorizacijai, jų istorijų išaiškinimui, aprašymui. Dabar mokyklos muziejumi rūpiansi Alfonsas Mockus, o Viduklės krašto istorijos muziejumi – Eugenija Verygienė.
Pryšmančių aštuonmetės mokyklos kraštotyrininkams yra vadovavęs istorikas Juozas Simonavičius (g. 1948 m.). Jis parengė darbą „Švietimas Požėčių kaime“, yra domėjęsis etnografija, liaudies menu. J. Simonavičiaus darbą pratęsė Egidijus Vyšniauskas.

Raseinių Žemaičio gimnazijos muziejus
Muziejus įkurtas 2001 m. sausio 26 d., pažymint antrąjį gimnazijos gimtadienį. 2001–2003 m. muziejui vadovavo mokytoja Jolanta Milkintienė. Tuo laiku buvo suformuota ekspozicija. Stenduose pateikta medžiaga pasakojo apie mokyklos istoriją nuo jos įsikūrimo. Nuotraukos, dokumentai ir kiti sukaupti eksponatai įvairiapusiškai padėjo atskleisti įdomią mokyklos istorijos raidą.
Muziejaus veikla paskatino įkurti mokinių papildomo ugdymo būrelį „Kraštotyra“. Čia gimnazistai gauna nemažai kraštotyrinio darbo įgūdžių. Pastaraisiais metais jie rinko tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus apie tremties ir įkalinimo vietas, laisvės kovų dalyvius. Nuo 2003 m. muziejui vadovauja mokytoja Regina Kvietkienė.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija