Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

raseinių rajono literatų kūrybA

Sofijos Grygelytės-Kveselienės, Janinos Kvietkuvienės, Vlado Danuso, Valės Miltenienės,
Stepono Miltenio, Bronės Vaitkutės-Narušienės, Vidmanto Petraičio, Vytauto Šulskio eilėraščiai

Maironiui

Sofija Grygelytė-Kveselienė

Tarp sraunios Dubysos
Ir vingriosios Luknės
Šlama, ošia medžiai
Senos Sandravos.
Čia išvydo saulę,
Pirmą žingsnį žengė
Būsimasis dainius
Mūsų Lietuvos.

Gaivus šaltinėlis
Dar tebesruvena,
Į kurį kas rytą
Semt vandens ėjai.
Bernotuos sodyba,
Kur sesuo gyveno,
Svirtimi ir kryžium
Moja išdidžiai.

Ir pušis senelė
Tave jaučia, mena.
Prie jos ant suolelio
Daug mąstei, rašei,
Kaip artojai broliai
Lietuviškai šneka,
Kaip dainuoja sesės
Nuostabiai gražiai.

Taip karštai mylėjai
Motiną Tėvynę.
Jos miestus ir kaimus.
Ir sakmes pilių...
Troškai, kad paėmę
Arklą, knygą, lyrą
Žengtume per amžius
Lietuvos keliu.

Rytmetis tėviškėje

Janina Kvietkuvienė

Baltas lino žydėjimas –
Tai Lietuva...
Lino drobės išklotos
Ryto rasoje.

Šilto pieno ąsotis
Ant lino drobės baltos.
Visas stalas apklotas
Vien gerumu Mamos...

Liepose bitės dūzgia,
Medus toks šiltas, kvapus.
Dunkso žalia giružė –
Saugo tėvelių namus...

Takas žiedais nuklotas
Tarp sodo obelų.
Mamos skruostai rasoti:
Pro vartelius išeinu...

Laimina mus išėjusius
Tėvelių šilta ranka...
Baltas lino žydėjimas:
Tai – Lietuva.

Išsipjausiu lazdą

Vladas Danusas

Išsipjausiu lazdą gerą, šermukšninę,
paklajot išeisiu vienas po Tėvynę.
Žolę, medį, paukštį širdimi paliesiu.
Ką geresnio rasiu, – į kuprinę dėsiu.
Nieko, Dieve gink, oi nieko nenuskriausiu,
lyg nematomas, lyg vėjas pakeliausiu.

Kaimo gimtojo sodybas prisiminsiu;
su vaikais kaimynų buvo gera, linksma
žaist slėpynių, ristis, arba laidyt ripką
ir svajoti susitikti kitą rytą...

Liūdna. Kaimas dingo. Nebėra Trakučių.
Ant kalvų teliko Girkalnis, Kalnujai
ir Biliūnų dvaro žalumoje glūdi
vienas bepalikęs pastatų senųjų.

Vienišas keliausiu Šaltuonos pakrantėm.
Šešuviu ir Jūra sieksiu panemunę,
Karnavyžių kaimais pro Rambyno kalną
Kuršmares prieisiu ir priglausiu galvą
prie pajūrio kopų, prie dangaus mėlynės,
prie bangų ošimo, prie Birutės kalno,
prie visos Tėvynės
aš priglausiu galvą.

Ką kuprinėj gero prisitaupęs būsiu, –
viskas iki šapo bus, mielieji, jūsų.

Tu ir aš

Valė Miltenienė

Pažinau tave
Iš tylos ir žodžių...
Tu šypsojais
Keistai,
Nežadėdamas nieko...
Nuogo pasaulio
Ašaroj
Su kančia
Aš stebėjau tave,
Bijodama prisiliesti,
Bijodama nusikalsti,
Norėdama pradingti,
Kadugio uogoj
Atrasti aitrumą
Tiesos... –
- - - - - - - - - - - -
Ir sugrįžti kartu
Į gyvenimo sapną –
Naują rytdieną –
Tik su tavim.

Gimti namai

Steponas Miltenis

Keisti jausmai aplanko mus,
Kai grįžtame į tėviškės namus.
Kitaip čia, rodos, gėlės žydi,
Kitaip rasoj paliekam brydę.

Kitoks čia šulinio vanduo...
Kodėl?.. Ir pats nesuprantu...
Tiktai, pajutęs tėviškėlės vėją,
Tuojau kažkaip aš suvaikėju.

Ir nori basas braidžiot po rasas,
Pauostyti gėles visas.
Įlipt aukštai, aukštai į beržą,
Ropom pavaikščioti po daržą.

Mano miestas Raseiniai

Bronė Vaitkutė-Narušienė

Žinau, kad mano žodžiai nespalvoti,
Tiktai eskizą menką tenupieš.
O taip norėčiau su savuoju miestu
Pasikalbėti iš visos širdies.

Puikiaisiais slėniais čia Dubysa teka –
Gražiausia upė mano Lietuvos.
Jau niekam kelio į Maironio žemę
Raudoni aisbergai nebepastos.

Daug metų žadinęs stiprybę, viltį,
Žemaitis stovi aikštėj išdidus.
Nepasiklysi gatvių labirinte, –
Čia viskas miela, sava ir brangu.

Surinks istorija po krislą viską,
Sudės į posmą džiaugsmą ir kančias
Mylėjusių, negrįžusių likimą...
Jų atminimo žvakės neužges.

Širdingą tostą miestai ir miesteliai
Už mano miestą šiandien pakylės...
Bure žvaigždėta vėl atplauks naktelė...
Mėnulis tyliai peržegnos gatves.

***

Vidmantas Petraitis

Maironio tėviškė, bet vasara
Šiandien čia – žudančiai graži...
Ir nesvarbu – Brazdžionis, Binkis ar Janonis
Šitam kieme pradėjo savo kelią, –
Dabar ir čia aš gaunu obelinį piką
Ir paukščių šlagerius čionai siurbiu,
Nes aš esu iš karmos spintos pasiėmęs švarką
Praeit landšaftus, prisodrintus grožiu,
Tiesos ir gėrio atsigert lig valiai,
Kad ir iš Luknės vietinio upelio...
Mat, Sandrava, – čia taip vadinama gamta,
Yra bevardė visuma, kurios dalis esu.

Šviesos vartai

Vytautas Šulskis

Šviesos vartai man neatsidarė,
Per pasaulį kaip aklas einu.
Nemaniau, kad taip greitai vakarė.
Egzistuoju, negyvenu.

Išmintingai Dievulis surėdė:
Nežinai, kiek gyvensi dienų.
Taip gyvenk, kad nebūtų tau gėda
Pasakyt: be skolų išeinu.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija