Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Raseinių miesto ir rajono miestelių herbai

Lina Kantautienė

RASEINIAI. 1792 m. kovo 20 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis Raseiniams suteikė Magdeburgo teises ir herbą. 1791–1792 m. Lietuvos Metrikoje dailininko Tadeušo Dmachovskio nupieštame apskritimo formos herbe vaizduojama į dešinę pusę šuoliuojanti lūšis, auksinė, juodais taškučiais mėlyname dugne, žaliame kilime. Valdovo privilegijoje rašoma: „(...) o kad tas miestas, antspauduodamas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikalų išrašus ir oficialius raštus, patirtų tikrą garbę, suteikiame jam lūšies herbą, tai yra matyti pavaizduota: šį herbą leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose“. Istorikas Edmundas Rimša knygoje „Lietuvos miestų istorijos šaltiniai“ Raseinių herbo simbolio kilmę sieja su nuo senų laikų garsėjusiais dideliais šio krašto miškais ir medžioklėmis.
XIX a. 4 dešimtmetyje Rusijos imperijoje buvo susirūpinta gubernijų ir apskričių heraldika. 1843 m. Kauno gubernatoriumi paskyrus Ivaną Kalkėtiną, jis iš karto ėmėsi darbo ir kartu su piešiniu Vilniaus generalgubernatoriui Fedorui Mirkovičiui 1843 m. birželio 11 d. pateikė raštu išdėstytas savo mintis dėl naujai sudarytos Kauno gubernijos herbo. Rusijos caras Nikolajus I greitai po to patvirtino pirmąjį Kauno gubernijos herbą. Jo mėlyname lauke vaizduojamas pilkšvas (sidabrinis) paminklas, įamžinantis 1812 m. karo atminimą. Čia yra ir įrašas – „Pradedantįjį baudžia Dievas“, o jo papėdėje – dvi tarpusavyje susiliejančios upės (Nemuno ir Neries santaka), rodančios miesto geografinę padėtį. 1945 m. balandžio 6 d. tas pats Nikolajus I patvirtino Vilniaus gubernijos ir 12 Vilniaus ir Kauno apskričių herbų, sudarytų iš dviejų dalių. Kuriant naujus apskričių herbus, savo ranką pridėjo Vilniaus generalgubernatorius F. Mirkovičius. Jis 1842 m. gavo pirmuosius eskizus, kur Raseinių herbe siūlyta pavaizduoti vieną šalia kito tris javų pėdus. Tačiau generalgubernatorius, perbraukęs pieštuku eskizą, nurodė vaizduoti „du gausybės ragus“. XIX a. II p. Raseinių apskrities skydo formos herbas susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių: viršutiniame jo lauke, norint parodyti apskrities priklausomybę, buvo vaizduojamas Kauno gubernijos herbas, o apatiniame – Raseinių apskrities herbas (du gausybės ragai žaliame fone).
1857 m. prie Heroldijos departamento buvo įsteigtas specialus Herbų skyrius, o jo valdytoju paskirtas energingas ir heraldikos dalykus išmanantis žmogus – baronas Bernardas Kohne. Jis 1861 m. parengė visų Lietuvos apskričių herbų naujus projektus: gubernijų herbus iškėlė į skydo viršutinį laisvąjį kampą, be to daugeliui herbų pasiūlė visai naujas figūras, nes senosios, anot jo, buvo neheraldiškos. Raseinių herbe – žalias laukas auksiniu dvišakiu buvo padalintas į tris dalis ir į kiekvieną įdėta po auksinį obuolį. Visi apskričių herbai virš skydo kaip apskrities simbolį privalėjo turėti sidabrinę trijų bokštų mūro karūną. B. Kohne projektas nebuvo įgyvendintas, nors ir buvo padarytas daug profesionaliau bei įdomiau nei ankstesnieji.
XX a. pr. Lietuvoje prikeldamas iš užmaršties heraldikos palikimą, itin daug nuveikė iš Raseinių krašto kilęs dailininkas, archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas (1852–1919). Po to, kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma valstybe, išleisti 24 nespalvoti atvirukai su svarbiausių Lietuvos miestų herbais. Vėliau dailininkas B. Šaliamoras išleido 40 valstybės ir miestų herbų spalvotų atvirukų rinkinį. Dalį jų B. Šaliamoras perėmė iš T. Daugirdo, kitus, yra pagrindo manyti, sukūrė pats. B. Šaliamoro herbiniai atvirukai padarė didelę įtaką visai tolimesnei Lietuvos heraldikai, tapo nepriklausomos Lietuvos miestų herbų etalonu, stiliumi. Šį stilių lėmė du dalykai: herbinio skydo forma ir penkių bokštų karūnos. Visiems miestų herbams buvo panaudotas etaloninis stilizuotas renesansinis skydas. Tačiau XX a. pasirinkta įmantri skydo forma atitraukė dėmesį nuo svarbiausio dalyko – herbo figūros. Tai galbūt buvo padaryta sąmoningai, nes prastoki herbų figūrų piešiniai buvo tarsi paslėpti po iškarpytais, augaliniais motyvais pagražintais ir paauksuotais skydais. Penkių bokštų auksinės mūro karūnos iki to laiko Lietuvoje nebuvo naudotos. Jas ant miestų herbų, kad šie gražiau atrodytų, savavališkai uždėjo patys dailininkai. Nei T. Daugirdas, nei jo pasekėjas B. Šaliamoras, nei kiti prieškarinės Lietuvos dailininkai nesukūrė nė vieno naujo herbo. Jie tik savaip interpretavo tai, ką buvo paskelbę lenkų autoriai Janas Obstas ir T. Dmachovskis. Pastarųjų pagrindinis heraldikos šaltinis buvo Lietuvos Metrikoje iš privilegijų originalų perpiešti Didžiosios Kunigaikštystės 74 miestų herbai, kurie šiems miestams buvo suteikti 1791–1792 m. Prikelti iš užmaršties senieji miestų herbai tapo svarbia Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo dalimi.
Dabartinis Raseinių miesto herbas patvirtintas Lietuvos atgimimo metais – 1989-aisiais (dailininkė G. Bulotaitė-Jurkūnienė herbą sukūrė pagal 1792 m. privilegijos duomenis).

Ariogala. 1792 m. balandžio 12 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Ariogalai suteikė laisvojo miesto teises, antspaudą ir herbą. 1791–1792 m. Lietuvos Metrikoje nurodyta, kad Ariogalos apskritimo formos herbą puošia raudoname fone pavaizduoti du sukryžiuoti kardai auksinėmis rankenomis, sidabro geležtėmis. Toks karingas herbas duotas neatsitiktinai. XVIII a. pab. irstančią ir vidinių prieštaravimų draskomą valstybę bandyta gelbėti reformomis, siekta suteikti daugiau teisių vietos savivaldai. Kardai herbe primena, kad laisvę teks ginti ginklu. Tai liudija herbo apačioje baltas kaspinas su užriestais galais, jame yra užrašas: „Verčiau gyvybę prarasim, nei laisvę“.
Po 1792 m. politinių reformų savivaldos buvo pradėtos naikinti. Ariogala ją išsaugojo iki 1795 m. Po to tiek čia, tiek ir daugelyje kitų Lietuvos istorinių vietų buvo primiršti savivaldybių herbai. Pirmasis Ariogalos herbą prisiminė Motiejus Valančius. Jis, pasinaudojęs Simono Daukanto iš Lietuvos Metrikos surinkta medžiaga, XIX a. viduryje rašė, kad Ariogalos herbe vaizduojami du sukryžiuoti kalavijai. Taip istoriografijoje atsirado pirmasis netikslumas apie Ariogalos herbą – kardai buvo pakeisti į kalavijus. Būtent juos Ariogalos herbe pavaizdavo XX a. pr. dailininkai T. Daugirdas ir B. Šaliamoras, leisdami herbinius atvirukus. Dar kitaip Ariogalos herbą 1935 m. interpretavo Marijanas Gumovskis. Jis pavaizdavo du geležtėmės į apačią sukryžiuotus kalavijus. Šitaip nupiešti ginklai prarado pirminę prasmę, nes į viršų pakeltos geležtės simbolizavo pasirengimą kovai, o nukreiptos į apačią – kovos pabaigą, ginklų sudėjimą.
Sovietmečiu Ariogalos herbe taip pat vietoje sukryžiuotų kardų buvo piešiami kalavijai.
1970 m. Respublikinės dainų šventės Vilniuje metu kai kurių miestų delegacijos iškilmingoje eisenoje jau nešė savo istorinius ir naujuosius herbus. Būtent tada pirmą kartą sovietinės valdžios metais į viešumą buvo iškeltos iki tol draustos praeities heraldikos vertybės. Deja, ne visiems istorinės heraldikos atgaivinimas buvo prie širdies. Tada Heraldikos komisijos veikla buvo uždrausta. 1987 m. pabaigoje prie Lietuvos kultūros ministerijos Heraldikos komisijos veikla vėl buvo atgaivinta. Komisija peržiūrėjo visus iki 1970 m. aprobuotus herbus ir nutarė Ariogalos herbą pataisyti. Herbas atkurtas pagal vienintelį išlikusį originalų šaltinį – Lietuvos Metrikos herbo piešinį: kardai sukryžiuoti geležtėmis į viršų. Paliktas iš lenkų į lietuvių kalbą išverstas herbo devizas, kuris, nors ir nepriklauso pagrindinėms herbo dalims, šiuo atveju prasmingai papildo pirminę Ariogalos herbo idėją. Siekiant monumentalumo, atsisakyta margaspalvės skydo papėdės. Iš naujo atkurtą Ariogalos miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus patvirtino 2001 m. lapkričio 15 d. dekretu Nr. 1569. Taigi dabar Ariogalos herbas – vėlyvosios gotikos formos skydas, kurio raudoname fone vaizduojami sukryžiuoti kardai smaigaliais į viršų ir užrašas „Verčiau gyvybę prarasim, nei laisvę“ (dail. Raimondas Antanas Miknevičius).

Betygala. 1989 m. spalio 25 d. Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Betygalos herbą. Tai stilizuotas ąžuolas, simbolizuojantis betygališkių tvirtumą ir ryžtą (dail. G. Bulotaitė-Jurkūnienė).
Ąžuolas – Betygalos simbolis. Nuo seno šios apylinkės garsėjo ąžuolynais, kuriuose buvo alkai, šventvietės. Čia net vienas netoliese esantis kaimas Ąžuolytė pavadintas. Netoli Betygalos bažnyčios, ant Vieviršės upelio kranto, auga garsiausias šiose vietose ąžuolas. Pasakojama, kad klebonaudamas Betygaloje (1592–1609) prie jo mėgdavęs pasėdėti pirmųjų lietuviškų knygų (Katekizmas, Postilė), išleistų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vertėjas į lietuvių kalbą kanauninkas Mikalojus Daukša. Iš čia atsiveria puikus kraštovaizdis, matyti Kudonių kaimo laukai. Netoli šio ąžuolo, Vieviršės pakrantėje, auga ir daugiau mažesnių ąžuolų. Šiandien jau sunku pasakyti, ar Mikalojus Daukša pats pasodino tą didįjį ąžuolą, ar jo garbei kiti jį pasodino. Viena aišku: ąžuolas šioje atšlaitėje atsirado kartu su į Betygalą atvykusiu lietuviško žodžio puoselėtoju M. Daukša ir yra su juo susijęs.
Iki mūsų dienų išliko ir abiejuose Vieviršės upelio krantuose augančios senos, apie 1930 m. kanauninko Z. Janulaičio sodintos klebonijos obelys. Bažnyčios maršalka dirbęs J. Sutkevičius savo artimiesiems yra pasakojęs apie šį sodą ir Betygalos ąžuolyną, kuriam jau turėtų būti apie 400 metų.
Rengiantis Betygalos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 750-metį, Vieviršės upelio pakrantėje buvo nutarta pasodinti ąžuolų giraitę. Seniūnui A. Čepuliui parūpinus 750 sodinukų, į talką kibo vietos gyventojai. Juos konsultavo miškininkas Remigijus Pranckūnas.
Štai dėl ko ir Betygalos miestelio herbe – tvirtai šaknis įleidęs ąžuolas. Lotyniškas ąžuolo pavadinimas – Quercus robu, o lotyniškai – robur. Tai reiškia jėgą, stiprybę. Plačiai paplitę posakiai „sveikas kaip ąžuolas“, „vyras kaip ąžuolas“, „stiprus kaip ąžuolas“.

Viduklė. 2003 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Viduklės herbas (dail. Arvydas Každailis). Vėlyvosios gotikos formos skyde, raudoname fone pavaizduoti bažnyčios šventoriaus vartai su juose stovinčiu lokiu. Vartai – bažnyčios architektūrinio ansamblio dalis. Simbolių kalboje vartai reiškia raginimą įžengti į nežemišką, dievišką sritį. Viduklė – Žemaitijos miestelis. Stovintis lokys – aliuzija į Žemaitijos herbą.

ŠILUVA. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 2002 m. vasario 19 d. patvirtintas Šiluvos herbas ir vėliava (dail. Arvydas Každailis) Šiluvoje iškilmingai pašventinti 2002 m. rugpjūčio 10 d.
Ši gyvenvietė visame krikščionių pasaulyje gerai žinoma Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu, stebuklinguoju Švč. Dievo Motinos paveikslu ir ypač garsiais Šilinės atlaidais. Šiluvos neaplenkė ir į Lietuvą 1993 m. atvykęs Šventasis Tėvas. Dėl to visai pagrįstai šiai vietovei sukurtame herbe buvo įprasmintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas.

NEMAKŠČIAI. Nemakščių herbas (dail. Rolandas Rimkūnas) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas 2005 m. rugpjūčio 1 d. Žaliame skyde – auksinis kaspinas su keturiais juodais ratais, virš kurių juoda linija – stilizuotas važiuoklės dugnas. Simbolių kalboje ratai ir ratų kryžiai, kurie „rieda“ dangaus skliautu, yra saulės, platesne prasme – kosmoso ir jo cikliškos raidos, tobulumo įsikūnijimas. Viduramžių mene vaizduojamas „gyvenimo ratas“, kuris žmogų iškelia, bet gali ir nusmukdyti. Žalia skydo spalva – augmenijos, simbolizuojanti laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį.
Herbe pavaizduotas Nemakščių bajoro P. Neveravičiaus išradimas – aštuonių ratų savaeigė važiuoklė, kuri, išlaikydama stabilumą, galėjo įveikti griovius, kitus žemės paviršiaus nelygumus. Šis jo išradimas buvo užpatentuotas Rusijoje 1907 m. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukė P. Neveravičiaus sumanymo pritaikymą praktikoje. Pasibaigus karui P. Neveravičius grįžo iš Rusijos, apsigyveno Pužų kaimo Julinų dvarelyje ir toliau tobulino išrastosios važiuoklės mechanizmą. 1930 m. rugpjūčio 5 d. P. Neveravičius gavo patentą nr. 316, jo išradimas buvo pavadintas „automobilių konstrukcijų pagerinimu“. Nemakščių konstruktorius buvo pirmasis aštuonių ratų važiuoklės išradėjas pasaulyje. Deja, nepalankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, išradimo autoriaus šlovė atiteko ne jam.

Literatūra:
1. Edmundas Rimša. Heraldika. - V., 2004.
2. Lietuvos miestų istorijos šaltinai. Sudarytojai Z. Kiaupa ir E. Rimša. - V., 1988.
3. Edmundas Rimša. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų antspaudai. - V., 1999.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija