Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Raseinių dominikonų vienuolynas ir
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Parengė Konstantinas Prušinskas

Raseinių Romos katalikų bažnyčia

Pirmąją Romos katalikų bažnyčią Raseiniuose fundavo Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas 1416 m., likus metams iki Varnių (Medininkų) vyskupystės įsteigimo (1417). Vėliau šiai bažnyčiai dotacijų skyrė karalienė Bona. Ši Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1416–1421 m., stovėjo ant vadinamojo Misijų kalnelio, esančio Kauno gatvėje ir stipriai apgadinto tiesiant Žemaičių plentą. Spėjama, kad senovėje šioje vietoje buvo pagoniška šventykla (Raseiniai tuo metu užėmė teritoriją tarp Prabaudos upelio ir Misijų kalnelio). Ant šio kalnelio buvo įrengtos ir pirmosios Raseinių katalikų kapinės. Tiesiant Žemaičių plentą, raseiniškių palaikai iš senųjų kapinių perkelti į dabartines Raseinių kapines. Iki 1936 m. į Misijų kalnelį būdavo rengiamos procesijos, čia stovėjo aukštas Misijų kryžius (nugriautas1954 m. ir perkeltas į dabartinės Raseinių bažnyčios šventorių). Pokario metais ant Misijų kalnelio pastatytas iš vienkiemio perkeltas namas, užveistas vaismedžių sodas.
Prie bažnyčios valstybinėse žemės valdose iškilusi Raseinių klebonija pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1475 m.
XV–XVI a. Raseinių bažnyčia buvo viena turtingiausių vyskupystėje (1579 m. ji turėjo 40 kapų grašių metinių pajamų). Karalius Vladislovas Vaza Raseinių dominikonams buvo padovanojęs nemažai žemės Raseinių mieste, 300 valakų žemės su kaimais (sodomis), leidęs medžius kirsti karališkose giriose. Šias dovanas dominikonams patvirtino karaliai Jonas Kazimieras Višnioveckis, Mykolas Kaributas (1670 m. spalio 10 d.). Raseinių dominikonams priklausė Skerbų dvaras su Arškainių, Baraičių, Gudaičių, Meištų kaimais. Nuo 1585 m. Raseiniuose rinkdavosi Žemaičių kunigaikštystės seimeliai, kurie blogesniu oru posėdžiaudavo Raseinių dominikonų bažnyčioje.
Dabartinė Raseinių bažnyčia – monumentalus, barokinių formų pastatas. Jis mūrinis (plytinis), išorė tinkuota, stogai dengti skarda ir šiferiu. Bažnyčia turi kryžiaus planą, yra trinavė. Ji stovi netaisyklingos formos šventoriaus centrinėje dalyje, pagrindiniu fasadu atgręžta į šiaurę. Rytinėje ir pietvakarių pusėse yra įrengti šventoriaus vartai, šiaurės vakariniame kampe – laiptai, kurie veda link pagrindinio fasado.
Iki XVII a. II p. šioje vietoje būta tik koplyčios. Po to prioro Baltazaro Omuchovičiaus rūpesčiu prie jos buvo pristatyta bažnyčia (tikėtina, kad ji buvo medinė). Žinoma, kad viename iš pirmosios bažnyčios altorių buvo Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo kopija. Tikėta, kad ji turi stebuklingų galių. Kitas stebuklingu laikomas paveikslas kabojo vienuolyno kapituloje.
XVII a. dalis Raseinių bažnyčios jau buvo iš mūro. Didysis altorius ir choras buvo įrengti už didikų Bilevičių paaukotas lėšas. 1708 m. bažnyčia jau buvo konsekruota. 1729 m. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad 1730 m.) žaibas trenkė į bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, bažnyčia bei šalia jos buvę pastatai sudegė ar buvo stipriai apgadinti. Iki XVIII a. pab. bažnyčia atstatyta. Tuo rūpinosi Liudvikas Grincevičius, kuris, anot rašytinių šaltinių, anksčiau buvusius renesansinio stiliaus bažnyčios ansamblio pastatus subarokino. Darbai čia dar vyko ir XIX a. pr.: 1816–1817 m. buvo remontuojamas bažnyčios vidus ir išorė. 1819 m. prioro Dominyko Vaitkevičiaus rūpesčiu įrengti vargonai. Jie išmontuoti 1945 m. Tuo pat metu sunaikintas ir puikus vargonų karkasas, kuriame buvo įmontuota arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūra. Po to vietoje senųjų bažnyčioje įrengti iš Kauno benediktinių šv. Mikalojaus bažnyčios atvežti vargonai 1821 m. bažnyčia jau buvo kryžiaus plano, dengta gontais, o frontonai – skarda, grindys plytų, o presbiterijoje – marmuro. Zakristija koridoriumi buvo sujungta su vienuolynu. Po bažnyčia buvo šešios atskiros rūsių patalpos. Šiuose rūsiuose tuo metu buvo laidojami Raseinių dominikonų geradarių, daugelio kitų iškilių žemaičių bajorų palaikai, tarp jų ir Biliūnų, Puzinų, Žičkų ir kt.
Išsamiai Raseinių dominikonų bažnyčia aprašoma 1821 m. vizitacijos akte. Čia pateikti duomenys nedaug kuo skiriasi nuo jos apibūdinimo 1827, 1828, 1830 m. dokumentuose.
Bažnyčios didysis altorius – mūrinis, įrengtas 1857 m. Kiti altoriai – mediniai. Žinoma, kad Marijos Rožančinės ir Jėzaus Nazariečio altoriai buvo įrengti 1859 m. Po gaisro pastatyta ir nauja zakristija, kurioje buvo krikštykla.
1863, 1864 m. bažnyčia vėl buvo remontuojama (sudėtos naujos medinės grindys, nauji langai). Tuo metu dar nebuvo užbaigti statyti visi bažnyčios bokštai. Viename iš jų jau kabojo 4 varpai.
1895 m. valdžia gavo prašymą leisti aptverti šventorių. 1936–1937 m. vykusiems bažnyčios remonto darbams vadovavo tuometinis Raseinių dominikonų vienuolyno prioras Bonaventūra Pauliukas.
1944 m. rugpjūčio 14 d. bažnyčioje įsikūrė rusų kariai. Po to bažnyčią apšaudė vokiečiai. Tais metais du kartus bažnyčia ėjo iš rankų į rankas. Labiausiai ją apgriovė Skerbų priemiestyje dislokuoti rusų kariai, kai jie bandė iš bažnyčios išvyti ten įsitvirtinusius vokiečius. Tada buvo apgriautas vienas bažnyčios šonas. Mūšių metu bažnyčios šventoriuje, kapinių teritorijoje buvo iškasti apkasai.
1947–1950 m. klebono Pūko ir parapijiečių rūpesčiu bažnyčia suremontuota. Tuo metu senoji sieninė tapyba nebuvo atkurta.
1954 m. restauruojant bažnyčią, ji ištinkuota baltai rausvai. Tuo metu sugadintas didingas didysis altorius, nes iš jo pašalintos keturios XVIII a. medinės dominikonų („Šv. Dominiko“, „Šv. Tomo Akviniečio“, „Šv. Jacinto“ (Jackaus), „Šv. Vincento“) skulptūros, kurios po to nuvežtos į Alėjų bažnyčią.
Bažnyčia naujai dekoruota apie 1980 m.
Dabar ji kryžminio plano, 45 m ilgio, 30 m pločio (ties transeptais), apie 30 m aukščio (ties frontonu). Centrinės navos skliautai lopšinės formos, kitų patalpų – kryžminės. Bažnyčioje yra 5 altoriai.

Vienuolyno įsteigimas

Ilgametė, įvykiais turtinga Raseinių vienuolyno istorija. Gana išsamiai ji aprašyta Viktoro Petkaus straipsnyje „Raseinių dominikonams 350 metų“, išspausdintame 1994 m. Vilniuje išleistame Simono Stanevičiaus bendrijos metraštyje „Aitvarai“, kuris skirtas Raseinių ir Paupio istorijai.
Raseinių buvusio dominikonų vienuolyno ir Raseinių Romos katalikų bažnyčios ansamblis suformuotas ant kalvos, esančios miesto pakraštyje, netaisyklingos formos sklype. Pirmoji Raseinių dominikonų vienuolija, kurią rėmė Jungtinės Respublikos karalius Vladislovas Vaza (1632–1648), 1647 m. sparčiai augančiame Raseinių mieste, kur vykdavo Raseinių pavieto, Žemaičių teismų ir seimelių posėdžiai, įkūrė nuo Lenkijos atskirą Lietuvos dominikonų provinciją. Tuo metu vienuolynui priklausė apie 300 valakų žemės drauge su ten buvusiais kaimais ir baudžiauninkais. Vienuoliams buvo suteikta teisė kirsti mišką karališkose giriose. Jie turėjo ir daugiau įvairių privilegijų.
Dominikonų įkurdinimu Raseiniuose rūpinosi Tverų tijūnas Adomas Stankevičius ir Ariogalos tėvūnas LDK raštininkas Mikalojus Stanka Bilevičius. A. Stankevičius 1642 m. dominikonams pavedė globoti prie Raseinių bažnyčios stovėjusią mūrinę Stankevičių šeimos koplyčią, kuri turėjo ir mūrinę zakristiją.
Raseinių vienuolyno įsteigimą šalia Raseiniuose veikiančios bažnyčios ir prie jos susiformavusią parapiją XVII a. vid. rėmė: Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius ir Vladislovas Vaza, rūpinęsis šio vienuolyno finansiniais reikalais. 1642 m. rugpjūčio 22 d. Raseinių klebonas kanauninkas Jonas Kozakevičius vyskupui J. Tiškevičiui pažadėjo atsisakyti dominikonų naudai klebonijos su visais turtais. Vladislovas Vaza 1647 m. kovo 25 d. vienuoliams užrašė 300 valakų žemės.
Vienuolių dominikonų įsikūrimą Raseiniuose buvo kiek pristabdę koliatoriaus teises į kleboniją pareiškę Raseinių bažnyčioje 1536 m. balandžio 2 d. įsteigtos altarijos laikytojai Jonas ir Adomas Stankevičiai. Nesutarimus 1644 m. padėjo išspręsti popiežius Urbonas VIII (1644 m. birželio 8 d. popiežius Urbonas VIII patvirtino dominikonų įsikūrimą Raseiniuose ir įsakė jiems atiduoti Raseinių parapijos bažnyčios sklypą ir valdas). Pirmasis Raseinių dominikonų prioras buvo Benediktas Kačkauskis.
Juridiškai Raseinių vienuolyno fundacijas yra patvirtinę dar ir šie Respublikos valdovai: Jonas Kazimieras Vaza (1648–1668), Mykolas Kaributas Višnioveckis (1669–1674 m. patvirtino privilegijas). Raseinių vienuolyno fundacijos buvo įteisintos 1647 ir 1659 m. seimų Konstitucijose.
Dominikonų įkurdinimui Raseiniuose pritarė ne visi miestelyje ir jo apylinkėse dirbę katalikų kunigai. Iš pradžių net buvo planuojama dominikonus iš Raseinių išvyti iškart po to, kai numirs juos rėmęs vyskupas J. Tiškevičius.
Iki mūsų dienų išlikęs vienuolyno pastatas yra vakarinėje Raseinių bažnyčios pusėje, už šventoriaus, pietvakarių kampe su šventoriumi sujungtas koplyčia. Yra pagrindo manyti, kad pirmasis Raseiniuose iškilęs dominikonų vienuolyno pastatas, kaip ir šalia jo stovėjusi bažnyčia, buvo medinis, apsodintas medžiais, apjuostas vienuolyno daržais. Nuo 1646 m. čia jau posėdžiaudavo Lietuvos dominikonų provincijos kapitula. Ji tuo metu patvirtino naujo konvento sukūrimą, rūpinosi vienuolių studijomis užsienyje.
1663 m. Raseinių dominikonų vienuolyno viršininko (šeštojo prioro) Baltazaro Amukavičiaus rūpesčiu prie buvusios Raseinių koplyčios pradėta naujos mūrinės bažnyčios statyba. Ji buvo įrenginėjama iki pat XVIII a. pr. Didysis altorius ir choras pastatyti Biliūnų-Bilevičių lėšomis. Bažnyčią konsekravo žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Krišenšteinas (vyskupo pareigas ėjo 1695 m. gegužės 10 – 1708 m. liepos 14 dienomis).
1682 m. šalia Raseinių bažnyčios pastatytas naujas vienuolyno pastatas, mūrinis, dviaukštis.
1729 m. (kai kurie šaltiniai nurodo, kad 1730 m. balandžio 24 d.) vienuolyno pastatas (ypač jo medinės dalys) stipriai nukentėjo per gaisrą, kilusį į pastatų ansamblį trenkus žaibui. Sudegė ir dalis vienuolyno archyvo. Atstatymu rūpinosi vienuolyno viršininkas Klemensas Šaparavičius. Jam vadovaujant 1729–1732 m. buvo pastatyti ir nauji bažnyčios altoriai.
1739 m. priešais Stankų-Stankevičių koplyčią buvo pastatyta antroji koplyčia, kurioje buvo laidojami žymūs Žemaitijos bajorai.
Vienuolynas buvo atstatomas 1766–1778 m. Darbams vadovavo kunigas Skorulskis ir 1776–1784 m. Raseinių dominikonų vienuolyno prioru buvęs Liudvikas Grincevičius. Šio vienuolyno ansamblio svarbiausia dalis buvo 1663 m. dominikonų pastatyta mūrinė bažnyčia. 1776–1783 m. ji rekonstruota, išplėsta. L. Grincevičius Lietuvoje yra daug nuveikęs rūpindamasis, kad statant ir perstatant dominikonų bažnyčias būtų laikomasi baroko stiliaus. Yra pagrindo manyti, kad pagal L. Grincevičiaus projektą rekonstrukcijos metu Raseinių bažnyčia buvo pailginta ir pastatytas naujas dvibokštis vėlyvojo baroko formų pagrindinis fasadas.
Užbaigus darbus, vienuolyną sudarė trys dviaukščiai korpusai, sudarę U raidės formą. Vienuolynas su bažnyčia buvo sujungti ilgu koridorium, kurio šonuose buvo du nedideli priestatai (koridorius ir priestatai iki mūsų dienų neišliko, spėjama, kad nugriauti XX a. pr. įsikūrus klebonijai).
Atstatant vienuolyną po gaisro, čia atsirado ir naujos paskirties visuomeninių patalpų: vienoje pirmojo aukšto celėje buvo įrengta pavieto kasa, trijose antrojo aukšto patalpose – pavieto archyvas. Iš kiemo pusės stovėjo mansarda, užsibaigianti nedideliu bokšteliu. Jame buvo įrengtas valandas mušantis ir laiką visam miesteliui pranešantis laikrodis. Po šios rekonstrukcijos priešais senąją Stankevičių koplyčią buvo pastatyta ir nauja antroji koplyčia, kurioje pradėti laidoti Žemaitijos bajorai.
Vėlyvojo baroko stiliaus vienuolyno ansambliui priklausė ir ūkiniai pastatai (svirnas, smuklė, ledainė). Prie vienuolyno buvo vaismedžių sodas, kurio teritoriją vagojo kanalai. Kiemas buvo pusiau uždaras.
Pietinio fligelio pirmojo aukšto dviejuose kambariuose buvo įsikūrusi vienuolyno administracija, o rūsiuose laikydavo produktus, skirtus svečiams. Antrame fligelio aukšte veikė vienuolyno biblioteka ir buvo įrengtos krosnimis apšildomos celės.
1872–1873 m. remontuojant vienuolyno stogą, viršutinė dalis buvo uždengta čerpėmis, o apatinė – gontais.
1794 m. vienuolynui daug žalos padarė rusų kariuomenė. Nukentėjo vienuolynas ir 1812 m. nuo Napoleono kariuomenės. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai vienuolyne buvo įrengę kalėjimą (dalis kalinių buvo sušaudyta prie Prabaudos upelio – piliakalnio papėdėje).
1895 m. dominikonai valdžios paprašė leisti aptverti bažnyčios šventorių. Tuo laiku žmonių palaikai iš kapinių, kurios veikė prie bažnyčios, buvo iškelti į išplėstas Arškainių kaimo kapines.
XX a. pr. dviejų aukštų koridorius nugriautas. Plytos panaudotos statant namą Vaižganto gatvėje, kurį nupirko Lietuvos valdžia ir čia įkūrė gimnaziją. Pastatas Antrojo pasaulinio karo metais sudegė, o tai, kas iš jo liko, buvo nugriauta.
XX a. pr. pristatytas prieangis su dviem kolonomis antrame aukšte ir frontonu. Šiauriniame vienuolyno korpuse buvo virtuvė, kairėje fligelio pusėje – refektoriumas, rūsiuose – produktų sandėliai.
Raseinių vienuolyno pastatai stipriai buvo apgadinti Antrojo pasaulinio karo metais. Restauruojant juos po karo, didelį darbą atliko architektas Edmundas Misiulis.
Dabar bažnyčios ir vienuolyno pastatai sudaro vientisą ansamblį. Pietvakariniame kampe vienuolyno koplyčia sujungta su šventoriaus tvora.

Dominikonai vienuoliai Raseiniuose

Didžiulėje Lietuvos dominikonų provincijoje (1827 m. turėjo 45 vienuolynus ir 6 rezidencijas) kiekvienas vienuolynas vykdė tam tikrą misiją, kuri lėmė jame gyvenusių vienuolių veiklos pobūdį
Pagrindinė Raseinių dominikonų vienuolyno misija buvo aptarnauti parapiją, kuri tais laikais buvo laikoma didele (jai priklausė 155 kv. varstų teritorija, kurioje buvo 74 kaimai, apie 2 tūkst. tikinčiųjų). Vienuolių skaičius ir sudėtis, kadangi jie nuolat kilnodavosi iš vieno konvento į kitą, dažnai keisdavosi (tuo metu taip buvo įprasta ir kituose vienuolynuose). Istoriniai šaltiniai rodo, kad 1827–1828 m. Raseinių dominikonų vienuolyne gyveno 11 tėvų ir 3 broliai; 1831 m. – 8 tėvai ir 6 tais metais įsteigtų filosofijos studijų klausytojai dominikonai. Iš anksčiau čia gyvenusių vienuolių buvo likęs tik viršininko pavaduotojas (subprior) Jokūbas Petrutovičius. Daugiausiai vienuolyne gyvendavo pamokslininkų (concionator). Savo pagrindines pareigas jie derindavo su nuodėmklausių, vargonininkų, zakristijonų pareigomis. Raseinių vienuolyne nuo 1831 m. gyveno 1835 m. užbaigto rašyti „Lietuvių-lenkų kalbų žodyno“ autorius  tėvas Dominykas Sutkevičius. Tuo laiku Lietuvos dominikonų provincija buvo didžiulė (1827 m. ji turėjo 45 vienuolynus ir 6 rezidencijas), tačiau nors šis žodynas ir buvo vertingas, liko neišspausdintas.
Žinomi šie Raseinių dominikonų vienuolyno viršininkai:

  • Pirmasis prioras Benediktas Kačkauskis (1643);

  • Chrizostomas Kurovičius (1661);

  • Simonas Daukševičius (1712);

  • Klemensas Šatranovičius (1729);

  • Juozapas Skorulskis (1765);

  • Onufrijus Bartoševičius (1775);

  • Dominykas Vaitkevičius (1823, 1827);

  • Melchioras Gurskis (1851).

Kita Raseinių dominikonų veikla
Raseinių vienuoliai dominikonai, be pastoracinio darbo, rūpinosi ir parapijos tikinčiųjų švietimu, religine kultūra, organizuodavo uždaras, ordino nariams skirtas filosofijos studijas, kurios buvo sudėtinė Lietuvos provincijos dominikonų rengimo sistemos dalis.
Vos tik įsikūrę Raseiniuose, vienuoliai įkūrė Šv. Rožinio broliją (1642 m. rugpjūčio 22 d.), vienijusią aktyviausius Raseinių parapijos tikinčiuosius. Ši draugija parapijoje organizuodavo ir religines šventes. Išsilaikydavo ji iš narių paaukotų pinigų.
Vienuoliai buvo išvystę plačią karitatyvinę veiklą: prie Raseinių bažnyčios veikė vargšų prieglauda (špitolė). Čia gyvendavo po 10 ir daugiau vargšų (prieglaudą 1699 m. rugpjūčio 6 d. fundavo Uršulė Bilevičienė).
Nuo XVI a. Raseiniuose žinoma dominikonų išlaikoma parapinė mokykla. Čia katekizmo, skaityti, rašyti, aritmetikos nuolat buvo mokoma 10–15 vaikų.

Dominikonų vienuolyno biblioteka
Nuo XIX a. žinoma Raseinių dominikonų vienuolyne veikusi biblioteka. 1831 m. joje buvo 353 tomai leidinių, 1840 m. – 553 tomai.
Didžiąją jų dalį (beveik pusę) sudarė pamokslų rinkiniai ir jų rengimui būtina literatūra.
Kitos tematikos leidiniai, buvę bibliotekoje 1831 m.: filosofijos ir matematikos – 37; istorijos – 25; poezijos, teisės – po 17; iškalbos ir gramatikos – po 16.
Ši biblioteka turėjo ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją”, Konstantino Sirvydo „Lenkų-lotynų-lietuvių žodyną“ (2 egz.), jėzuito Jono Pošakovskio veikalų, politines Respublikos realijas atspindinčių kalendorių, seimų medžiagos.
Ši biblioteka, kad ir ne itin didelė, tenkino bendruomenės poreikius, nes buvo apgalvotai komplektuojama.
Dalis knygų buvo paženklina rankraštiniu įrašu „Bibliothecae/Conventus Rosienensis/Ord[ini]s Praed[icatoru]m Prov[inci]ae/Lithuanae”. Pagal juos šios bibliotekos knygas galima atsekti svarbiausiose Lietuvos bibliotekose dar ir šiandien. Į jas dalis knygų iš Raseinių vienuolyno pateko po 1870 m., kai tas knygas atsirinko Vilniaus viešosios bibliotekos darbuotojai. Likusios knygos buvo paliktos bažnyčios palėpėje. Dalis jų vėliau išgrobstyta, dalis šiap sunyko.

Vienuolynas po 1831 m. sukilimo
Raseinių vienuolynas buvo finansuojamas iš valstybės biudžeto – kasmet jam buvo skiriama apie 1 500 rublių. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų rusų valdžia didelę dalį Lietuvoje veikusių vienuolynų uždarė. Raseinių dominikonų vienuolynas kaip ir anksčiau vis dar veikė. Iš Raseinių dalis vienuolių buvo perkelta į Agluoną (Latvija). 1883 m., kai Raseiniuose liko vos du vienuoliai (Melchioras Gurskis ir Levas Pečiora), o 1883 m. lapkričio 7 d. mirė dar ir L. Pečiora, Kauno gubernijos kanceliarija pradėjo rūpintis, kad vienuolynas būtų uždarytas, pastatai ir žemės valdos nusavintos. Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis tam nepritarė ir siekė vienuolyno veiklą išplėsti. Jis norėjo, kad iš Peterburgo į Raseinius būtų atsiųstas naujas viršininkas – Dominykas Kolupaila. Šios pastangos rezultatų nedavė ir vienuolynas caro įsaku buvo uždarytas 1886 m. liepos 26 d. Vienuoliui Melchiorui Gurskiui gyvenimo saulėlydžio teko sulaukti prieglaudoje.
Be šeimininko likę pastatai greitai nyko. 1896 m. dalis jų jau buvo apgriuvę. Parapijiečiai, įsteigę bažnyčios gynimo komitetą, pasisakė prieš vienuolyno žemių ir pastatų nusavinimą. Jie pasiekė, kad šis turtas būtų perduotas Raseinių katalikų bažnyčiai (tai oficialiai padaryta 1904 m. vasario 24 d.). Šis turtas valdžios nurodymu turėjo būti panaudotas įrengiant ir labdaringą įstaigą, skirtą nepagydomai sergantiems katalikų dvasininkams.

Bandymai atkurti vienuolyną
1908 m. pradėta rūpintis atkurti Raseinių vienuolyną. Rusijos Dūma vilkino šį reikalą, tad oficialaus leidimo tada negauta.
1931 m. vienuolyno atkūrimu pradėjo rūpintis tėvas Bonaventūras Pauliukas. Jis buvo kanonų teisės daktaras, laikinuosius įžadus Dominikonų ordine davęs 1927 m.
1932 m. Kauno arkivyskupijos kurija dominikonams grąžino Raseinių vienuolyną. Tais metais iš JAV į Raseinius atvykę dominikonai vienuoliai Bonaventūra Pauliukas ir Kazimieras Žvirblis pradėjo rūpintis vienuolyno pastatų remontu. Vėliau (1933) prie jų prisidėjo tėvai dominikonai Jonas Kazimieras Časas iš Anglijos, Emanuelis Yonkus ir Humbertas Vroblevskis iš JAV. Tais pačiais metais čia atvyko dar keturi kandidatai. Greitai po to pastarųjų skaičius dar padidėjo. 1940 m. vienuolyne gyveno 9 tėvai domininkonai, kuriems vadovavo administratorius Bonaventūra Pauliukas. Buvo dar ir 14 klierikų bei būrelis kandidatų.
Atkūrus vienuolyną, prie šiaurinio fligelio iškilo priestatas, vėliau paverstas katiline. Prie pietinio fligelio buvo pastatyta Lurdo koplyčia.
1935 m. Raseinių dominikonų vienuolynas vėl oficialiai pradėjo savo veiklą ir iš karto tapo 1935 m. kovo 4 d. atnaujintos Šv. Angelo Sargo Lietuvos dominikonų provincijos centru. Šios provincijos generalvikaru tapo tėvas B. Pauliukas.
Tais metais į Raseinių vienuolyną įstojo trys pirmieji kandidatai: Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas ir Vytautas Žiūraitis. Jie noviciatą atliko Prancūzijoje, kunigystės šventimus 1939 m. gavo Belgijoje.
Iki sovietų valdžios įvedimo Raseiniuose noviciatą turėję dominikonai aptarnaudavo parapiją, dėstydavo tikybą mokyklose, prancūzų kalbą gimnazijoje, vadovaudavo bažnytinėms brolijoms.
Visi iki to laiko Lietuvoje buvę užsieniečiai vienuoliai dominikonai 1940 m. iš Raseinių išvyko. Liko tik trys naujai pašventinti kunigai lietuviai. Po to kilo dominikonų nesutarimai su parapijiečiais dėl tolesnio parapijos reikalų tvarkymo. Bažnyčia laikinai buvo uždaryta. Vyskupas paprašė vienuolius išvykti. 1942 m. parapijos reikalus tvarkyti buvo pavesta saleziečiams.
Vienuolyno pastatai stipriai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais: buvo nugriauta šiaurinio fligelio siena ir antrojo aukšto koridoriaus skliautas (liko kryžminis betoninis skliautas, padarytas remonto metu), apgriautas rytinis fasadas.
1944 m. vienuolyno pastatus sovietų valdžia nacionalizavo. Čia įsikūrė Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Raseinių skyrius.
Po karo vienuolyno pastatai buvo remontuojami. 1981 m. užbaigta vienuolyno rekonstrukcija. Ji buvo atliekama pagal paminklų konservavimo instituto architekto A. Kunigėlio ir M. Basiukienės parengtą projektą. Rekonstrukcijos metu pastatai buvo pritaikomi M. Mažvydo bibliotekos depozitoriumui ir knygų mainų fondui. Pagal išlikusią ikonografinę medžiagą suprojektuotas naujas įėjimas, nauja stogo konstrukcija, langai, durys, atstatyti skliautai.
Dabar stovintis pagrindinis vienuolyno pastatas yra dviejų aukštų. Planas – pusiau uždaras, išplanavimas – koridorinis. Sienos mūrinės (plytų), iš išorės tinkuotos. Šiauriniame korpuse ir pietinio korpuso vakarinėje dalyje yra įrengti rūsiai. Pastato perdangos – kryžminiai ir cilindriniai skliautai. Stogas dvišlaitis, dengtas čerpėmis, jo konstrukcijos medinės. Grindys cemento, keramikinių plytelių, linoleumo.
Vienuolynas iki mūsų dienų išlaikė tokios paskirties ir tipo pastatams būdingą išplanavimo struktūrą.

Literatūra:
1. Kultūros paveldo centro archyvas. F. 14, ap. 2, b. 4.
2. Bronius Kviklys. Lietuvos bažnyčios, knyga 3. – Čikaga, 1983, p. 339–344.
3. Vienuolynai Lietuvoje http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Raseiniu.htm.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.07.04.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija