Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Administravimas, teismai Žemaitijoje XV–XVIII a.

Parengta pagal dr. Vacio Vaivados tekstą „Žemaitija XV–XVIII amžiuje“.
Žemaitijos istorija. - Vilnius, 2000, p. 117–123

„XV–XVIII a. galima įžvelgti gal du svarbesnius Žemaitijos administravimo modelio raidos etapus. Pirmasis apimtų XV a. ir tęstųsi iki 1565–1566 m. teisminių ir administracinių reformų, o antrasis – XVI a. pab. ~ XVIII a. pab. Kiekvieną iš šių etapų galima būtų suskirstyti į smulkesnius periodus. (...)
Pirmuoju etapu Žemaitija mėgino surasti savo vietą visame LDK gyvenime, sutvarkyti savo vidaus gyvenimo organizaciją. Šis laikotarpis nebuvo ramus. Kiekvienas Didžiojo kunigaikščio žingsnis, pažeidžiantis nusistovėjusias vietines tradicijas, čia buvo sutinkamas nepalankiai. Galiausiai 1441 m. po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo pasireiškusiuose Žemaitijos bajorų nesutarimuose su LDK ponija dėl pretendento į Didžiojo kunigaikščio sostą, žemaičių bajorijai pavyko užtikrinti Žemaitijos seniūnystės, kuri LDK titule pradedama vadinti kunigaikštyste, lygiavertę padėtį kitų LDK vaivadysčių ir seniūnijų atžvilgiu. 1441 m. DLK Kazimiero suteikta privilegija, nors tiesiai apie tai ir nekalbėdama, bent jau bendriausiais bruožais nubrėžė ir Žemaitijos administravimą – Žemaitijos bajorija gavo teisę pati rinkti seniūnus. (...)
Svarbiausia Žemaitijos administracijos figūra XV–XVIII a. buvo seniūnas. Tačiau jo padėtis keitėsi. XV a., kai į šias pareigas Didysis kunigaikštis dažniausiai skirdavo Kęsgailas, seniūno kompetencija Žemaitijoje buvo labai didelė. Su Kęsgailų sprendimais vietinė bajorija turėjo skaitytis beveik besąlygiškai. (...).
Kitas įtakingas Žemaitijos administravimo institutas buvo tijūnai. Valsčių skaičius ne visada lėmė tijūnų skaičių. Kartais vienas tijūnas galėjo administruoti kelis valsčius, todėl tijūnų skaičius keitėsi. (...) Tijūnų institutas Žemaitijos administravimo sistemoje išliko reikšmingas iki pat Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo.
Vilniaus seimas 1564–1566 m. perskirstė LDK į 30 pavietų, kurie sudarė 13 vaivadysčių2". Žemaitijos seniūnija, kaip ir Polocko, Mstislavlio, Podolės, Breslaujos vaivadijos, savo sudėtyje turėjo po vieną pavietą, t. y. jų teritorijos smulkiau nebuvo padalytos. Būtent šiais metais vykdytas reformas galima būtų laikyti antrojo Žemaitijos administravimo laikotarpio pradžia.
Iki XVI a. vid. nusistovėjęs LDK valdymo organizavimo modelis tenkino Žemaitijos bajoriją. Tai rodo ir 1564–1566 m. reforma. Vykdant ją bajorija iš pradžių pasipriešino naujovėms, nors šios ir žadėjo jai kur kas didesnes laisves. (...) Žemaitijos bajorija vis dėlto siekė XVI a. vid. išlaikyti senuosius institutus, o siūlomą naująją tvarką pajungti senajai. Daugelio pavietų bajorija siuntė DLK seimeliuose priimtus prašymus, pretenzijas dėl kai kurių reformos punktų. Prašymus buvo pateikusi ir Žemaitijos bajorija. 1566 m. Bresto seime žemaičių bajorija jų pateikė šešis. Svarbūs yra šie: leisti patiems rinkti pretendentą, kaip ir seniūną, į kašteliono pareigas, neleisti lengvai atsieti žemės nuo vaikų ir giminaičių, leisti Pilies teismą sujungti su Žemės teismu, kad dėl teismų įvairovės nebūtų vilkinimo, o teismo sprendimo vykdymą pavesti Pilies teismo urėdui. Teismų klausimu dar buvo pageidaujama, kad teismų sesijos vyktų kas aštuonios, o truktų dvi savaites. Taip pat prašyta leisti apeliacijas nagrinėti vietoje, šias funkcijas atiduodant seniūnui kartu su kaštelionu ir kitais urėdininkais reguliariose jų sesijose. Apeliacija, prašančiųjų Žemaitijos bajorų supratimu, už Nevėžio turėtų būti siunčiama tik tuo atveju, jei apeliuojantysis liktų nepatenkintas. Šiuo atveju prašoma, kad tokios apeliacijos Didžiajam kunigaikščiui būtų pateikiamos ne tiesiogiai, bet per seniūną ir per jį gaunamas atsakymas. Jau iš šių prašymų matyti, kad Žemaitijos bajorija norėjo sukurti savitą, skirtingą nuo LDK teismų sistemą. Žygimantas Augustas patenkino, suprantama, ne visus prašymus. Buvo pripažinta Nevėžio upės riba, už kurios prasideda Žemaitijos kunigaikštystė, patenkintas bajorų reikalautas Palangos bei Jurbarko išpirkimas, tačiau žemės atsiejimo klausimas atmestas kaip prieštaraujantis Statuto nutarimams; seniūno institucijos pakeitimo vaivados institutu klausimas buvo atidėtas iki kito Seimo, kašteliono skyrimo tvarką paliko senąją, bet buvo atmestas atskiros teisminės sistemos įvedimo Žemaitijoje prašymas. Tad Žemaitijos Žemės teismo teisėjas, pateisėjis ir raštininkas turėjo pradėti vykdyti savo pareigas. Jų darbą privalėjo užtikrinti seniūnas, turėjęs prižiūrėti, kad veiktų abu teismai, kad būtų pildomos dvi knygos – Žemės ir Pilies teismų. Paliktas ir anksčiau numatytas teismų sesijų grafikas: jie turėjo vykti tris kartus per metus – po Švč. Trejybės, šv. Mykolo ir Trijų Karalių švenčių.
Kaip galima spręsti iš Henriko Valua privilegijos, prie šio klausimo Žygimanto Augusto valdymo pabaigoje nebebuvo grįžta. Be to, iki 1574 m. balandžio 9 d., kai Henrikas Valua pasirašė senųjų privilegijų patvirtinimo aktą, žemaičiams patiems naujoji tvarka, matyt, pradėjo patikti, nes privilegijoje rašoma, jog prašant Žemaitijos seniūnui ir pageidaujant visiems Žemaitijos žemės urėdininkams, šlėktai ir riterijai, paliekamos kaštelionų, pakamarių ir karužos institucijos, taip pat Žemės teismo teisėjai, pateisėjai ir raštininkai, kurių anksčiau čia nebuvo ir atsirado tik Žygimantui Augustui valdant. (...) Henriko Valua privilegijoje esama ir kai kurių Didžiojo kunigaikščio nuolaidų. Jau minėjome, kad Žygimantas Augustas palyginti atkakliai laikėsi Žemaitijos kašteliono rinkimo iš vietos bajorų klausimu. Naujai išrinktas Henrikas Valua 1574 m. balandžio 9 d. privilegijoje šią teisę žemaičių bajorams pripažino. Be to, pagal šią privilegiją iš vietos bajorų turėjo būti renkami ir pakamariai bei karužos. Vadinasi, Žemaitijos bajorija lyg ir susigrąžino visišką savivaldą, kuri buvo pažeista vykdant administracinę reformą. Visos vietinių pareigūnų skyrimo privilegijos bent jau formaliai vėl atsidūrė žemaičių bajorijos rankose.
Viena iš administracinės reformos įgyvendinimo Žemaitijoje problemų ta, kad čia nebuvo stipresnių miestelių. Iki reformos vietinės bajorijos seimeliai vyko ir Vilkijoje, ir Kražiuose. Nuolatinio seimelių centro nebuvo. Tad ta pačia privilegija Henrikas Valua leido tokia vieta pasirinkti Raseinius ir jų svarba Žemaitijos gyvenime išaugo. Ne šiaip sau dar ir dabar Raseiniai kartkartėmis pavadinami Žemaitijos sostine. Tačiau ir šiame miestelyje teismai įsitvirtino ne iš karto. Dar 1581 m. Žemaitijos pasiuntiniai Varšuvos seime (Dirvėnų tijūnas Merkelis Vaitiekus Šemeta, Povilas Stanislovas Daumantas Siesickis) visos žemaičių bajorijos vardu Steponą Batorą prašė leisti išsipirkti už 1 200 kapų grašių valdovui priklausiusius Raseinius iš Motiejaus Petkevičiaus našlės, kad čia galėtų vykti bajorų seimeliai, savo sesijas rengti teismai. Steponas Batoras tokiam žemaičių prašymui neprieštaravo. Žemaičių seniūnui Jonui Kiškai buvo liepta vykti į Raseinius ir čia išmatuoti vietą, kurioje turėjo būti pastatytas teismo pastatas. Beje, prašyme buvo įrašyta, kad Raseiniuose turėtų vykti ir Žemaitijos tribunolo, kuris čia dėl vietos bajorijos nesugebėjimo jį suformuoti taip ir nepradėjo veikti, sesijos. Žemaičiams DLK Zigmantas Vaza leido savo atstovus deleguoti į Vyriausiąjį LDK tribunolą Vilniuje. Žemės teismo sesijos Raseiniuose vyko jau XVI a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Žemės teismo urėdas, kurį sudarė teisėjas, pateisėjis ir raštininkas, buvo renkamas bajorų seimelyje. Čia jie iškeliami kaip kandidatai, o išrinkimą tvirtindavo DLK. Tik po to pastarieji gaudavo visišką veiklos laisvę. Šiaip dažniausiai seimeliai siūlydavo ne vieną, o keturis kandidatus, iš kurių valdovas pasirinkdavo. Tačiau jei bajorija nuspręsdavo, kad pateisėjis po teisėjo mirties ar pasitraukimo turi eiti teisėjo pareigas, valdovui pateikiama tik viena kandidatūra. Žemės teismo kompetencija buvo gana didelė – apėmė daugiausia žemėvaldos problemas. Be teisminių įgaliojimų, Žemės teismas dar veikė ir kaip notariatas – į teismo knygas buvo įrašomi įvairiausi svarbūs to meto bajorijos gyvenimo dokumentai, tarp jų – net seimelių instrukcijos ar liaudos.
Pilies teismas susiformavo iš seniūno teismo. Jo sudėtyje buvo pats seniūnas, kuris pasirinkdavo ir Pilies teismo teisėją bei raštininką. Prieš pradėdamas eiti pareigas teisėjas turėjo prisiekti. Šio teismo teisėjai tarnybą gaudavo iš seniūno rankų, todėl skundai dėl neteisėtų sprendimų ir t. t. pirmiausia turėdavo būti atiduoti svarstyti seniūnui ir tik nesutikus su jo sprendimu – valdovo nuožiūrai. Pilies teismas dažniausiai nagrinėdavo kriminalines bylas, tačiau neretai jo knygose randame įrašytų ir žemėvaldos bylų, ir seimelių instrukcijų, liaudų.
Be Žemės ir Pilies teismų, vykdant valstybinę reformą, buvo įsteigtas ir Pakamarės teismas. Priimant Antrąjį LDK Statutą jau dalyvavo ir Žemaitijos pakamarė, Ariogalos tijūnas Mikalojus Stankevičius Bilevičius. Tad Žemaitijoje pakamarės institutas ir jo teismas atsirado veikiausiai dar 1565 m. Nors Antrajame LDK Statute buvo nurodyta, kad pakamarę skiria valdovas, tačiau Trečiajame ši teisė buvo perduota vietos bajorijai. Pakamare išrinktas galėjo būti tik paviete gyvenantis bajoras. Pareigas jis eidavo iki gyvos galvos. Po išrinkimo pakamarė turėdavo prisiekti savo urėdui. Pagrindinė pakamarės teismo funkcija – aiškintis įvairius nesutarimus, ypač žemės valdų ribų klausimais. Šiaip bylas į Pakamarės teismą turėjo nukreipti Žemės teismas, tačiau daugiausia šio teismo knygose užfiksuota bylų yra nukreiptų iš Pilies teismo ir net Tribunolo. Pakamarės institutas buvo svarbus Žemės urėde. Sąraše jis minimas iš karto po maršalkos, prieš vėliavininką bei Žemės teismo pareigūnus. Svarbi jo funkcija ir bajorų seimelių metu – jo parašas visada būdavo tarp pirmųjų pareigūnų.
Svarbūs Žemaitijos kunigaikštystės teismų praktikoje buvo ir vazniai, t. y. teismo vykdytojai. Šios pareigos susiformavo susiliejus vižams ir deckiams. Vaznys atliko kelias funkcijas: pirmiausia jis buvo teismo vykdytojas, be to, oficialus liudytojas, ypač nustatant padarytus nuostolius. Vazniai turėdavo palaikyti tvarką teisme, išnešioti kvietimus. Dėl vaznių atliekamų funkcijų, jų buvo renkama tiek, kiek reikia teismų darbui užtikrinti.
Po XVI a. vidurio teisminės reformos tvarka nesikeitė iki XVIII a. antrosios pusės. Pakraščių gyventojams buvo nepatogu vykti tvarkyti svarbiausių žemėvaldos klausimų į Raseinius, tačiau tik 1764 m. Žemaitijai buvo suteikta privilegija ir įkurta dar viena teisminė teritorija – Telšių reparticija, kuri turbūt dėl to, kad čia teisę savarankiškai šaukti savo seimelius gavo vietos bajorija, buvo vadinama Telšių pavietu (plačiąja prasme). Naujai sukurtai teisminei apygardai 1764 m. Seimo nutarimu turėjo priklausyti Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viešvėnų, Karšuvos, Šauduvos, Gondingos, Tverų, Patumšių, Biržinėnų, Palangos, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų pavietai. 1766 m. Seimo nutarimu prie Telšių teisminės apygardos dar buvo prijungti Didžiųjų ir Mažųjų Dirvėnų pavietai. Jų prijungimas motyvuotas susisiekimo nepatogumais. Pastarajame Seime taip pat buvo nutarta, kad atsiradus problemų dėl Žemės urėdo bei Vyriausiojo Tribunolo atstovų rinkimų, kurie vykdavo Raseiniuose Trijų Karalių sesijos metu, Telšių teismams buvo leista į šio laikotarpio sesiją rinktis tuoj po Pelenų dienos. Atsiradus dviem teisminėms apygardoms, Raseinių teismas išsaugojo savo prioritetines teises. Į šio teismo archyvą turėjo būti siunčiamos ir Telšiuose vedamos knygos.
Telšių reparticija veikė iki 1775 m. Tų metų Seimas ją perkėlė į Šiaulius, kur labai aktyviai ekonomijos reikalus tvarkė Antanas Tyzenhauzas. Buvo pakeistos Šiaulių teisminės apygardos ribos. Jai turėjo priklausyti Šiaulių, Didžiųjų ir Mažųjų Dirvėnų, Beržėnų, Tendžiogalos, Josvainių, Palangos bei Platelių, Telšių, Rietavo, Patumšių, Biržinėnų, Pavandenės, Medingėnų ir Karklėnų pavietai. Teismų vedimo tvarka palikta tokia, kokia buvo susiklosčiusi. Tačiau Šiaulių ir Raseinių teisminių apygardų teritorijos, matyt, nelabai tenkino vietos bajoriją, nes jau kitame, 1776 m. Seime, buvo nutarta, kad Raseinių teismams turi priklausyti Ariogalos, Veliuonos, Vilkijos, Josvainių, Tendžiogalos, Raseinių, Viduklės, Kražių, Karšuvos, Pajūrio, Šauduvos, Telšių, Tverų, Rietavo ir Palangos pavietai. Šiaulių teisminei apygardai liko Šiaulių, Mažųjų ir Didžiųjų Dirvėnų, Beržėnų, Užvenčio, Viešvėnų, Gondingos, Biržinėnų, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų, Žarėnų ir Patumšių pavietai, o iš Veliuonos pavieto – Dotnuvos bei Laudos traktai. Tokia teismų struktūra išliko iki 1790 m., kai Žemaitijos atstovams prašant buvo leista įsteigti dar vieną, jau trečią, teisminę apygardą Telšiuose, kuri turėjo apimti Telšių ir Palangos pavietus. Toks buvo paskutinis teisminių apygardų perskirstymas iki Lenkijos-Lietuvos valstybės paskutiniojo padalijimo.“

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija