Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Penki Dubysos vandens malūnai ruože
Lyduvėnai–Betygala

Viktoras Vitkus

Nuo Šiluvos seniūnijos Kušeliškės kaimo iki Betygalos seniūnijos Maslauskiškių kaimo ne taip seniai stovėjo bent 5 vandens malūnai. Dar keletas buvo prie į Dubysą įtekančių upelių. Išliko vienintelio – Maslauskiškių – vandens malūno pastatas. Kitų malūnų buvusias vietas primena tik stambūs lauko rieduliai ir kai kur dar išlikusios medinių rąstų (polių) vertikalios eilės.
Kraštovaizdyje vandens malūnai labai neišsiskirdavo. Žmonės juos dažnai statydavo iš rąstų (Kušeliškės, Naujininkų, Bralinskų), akmens mūro (Maslauskiškiai). Apatiniame aukšte būdavo vandens ratai ir krumpliaračiai. Didžiausi krumpliaračiai dažniausiai yra sukrauti iš akmenų ir sutvirtinti kalkėmis. Bendros medžio ir akmens mūro statybinės konstrukcijos ir architektūrinės formos artimos kitiems pastatams, bet paskirties ypatybėmis – planais, malūno įrengimais (transmisijomis, vandens ratais ir krumpliaračiais), užtvankų įrenginiais – jie stipriai išsiskiria iš kitų pastatų. Prie vandens malūnų dažnai veikdavo smuklės, būdavo lentpjūvių, vilnų karšyklų, čia įrengdavo kiemus – aikšteles vežimams pastatyti. Tokia planinė struktūra yra išlikusi Maslauskiškių malūno teritorijoje.
Dažnai priešingame upės krante gyvenantys valstiečiai, norėdami patekti į malūną, vežimais keldavosi per brastas (Kušeliškės, Bralinskai, Maslauskiškiai).
Ne visas upes anksčiau buvo leidžiama tvenkti. Didesnėms buvo suteiktas transporto magistralių statusas, jos naudotos laivybai, sėlių plukdymai. Vandens malūnų Raseinių krašte pastebimai padaugėjo po baudžiavos panaikinimo.
XX a. daugelyje vandens malūnų vietoj vandens ratų jau buvo naudojamos turbinos. Jos buvo įvežamos iš Vokietijos, Švedijos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, bet buvo gaminamos ir Kaune. Vandens turbinos šiek tiek keitė malūnų architektūrinę išvaizdą – tose vietose, kur anksčiau puikuodavosi didžiuliai mediniai vandens ratai, buvo statomos patalpos, skirtos vandens turbinoms. Tokios iki mūsų dienų išliko Maslauskiškių vandens malūne.
XIX a. pab. vandens malūnai sudarė 43 proc. visų malūnų Lietuvoje. XX a. 6 dešimtmetyje jų buvo daugiau kaip 400, šiandien – vos keletas dešimčių. Jie saugomi kaip hidroenergetikos reliktai.

Kušeliškės vandens malūnas
Jis buvo pastatytas Kušeliškės dvare (Šiluvos sen.). Šiame Koreivos dvare veikė kooperatinė pieninė „Unitas“, kurios įkūrėjai buvo penkių aplinkinių dvarų savininkai. Produkciją jai teikė 9 dvarai. Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, Zuikaimyje gyvenantį malūno savininką vadino „kareiviu“.
1870 m. Koreivoms dar priklausė Padubysio, Kušeliškės, Katauskių kaimai, priklausantys Šiluvos valsčiuje veikusiai Akstinų bendrovei. 1925 m. duomenimis Kušeliškės kaime buvo 9 kiemai bei 37 žmonės. 1993 m. S. Gasparavičienė Skaraitiškės dvaro istorinėje pažymoje rašo, kad dvaro savininkams Kontrimams pagal Žemės reformos valdybos 1921 m. pateiktus duomenis priklausė malūnas ant Dubysos kranto ir 5 ha žemės. Pastatas 11x7,5 m dydžio, pamatų aukštis 5,8 m. Jis buvo medinis, dengtas gontais. Vietos bei aplinkinių kaimų gyventojai neprisimena tokio malūno. Jie tvirtina, kad Kontrimams priklausė vandens malūnas ant Tvarkantės upelio, kuris įteka į Dubysą. Ten dar ryškūs statinio griuvėsiai, užtvankos fragmentai, pylimų kontūrai, kiemo vieta. Sovietmečiu Kušeliškės vandens malūnas buvo valstybinis. Dar iki mūsų dienų yra išlikę kelių, ėjusių nuo šio malūno link Bedančių, Velpesių, Godlaukio, kitų kaimų, žymės. Statinio vietą galima atsekti tik iš betoninių pamatų.

Bralinskų vandens malūnai
Manoma, kad jų buvo du ir priklausė jie atskiriems dvarams. Vieno dvaro savininkas buvo Juozas Ramanauskas. 1925 m. jo dvarui priklausė 3 atskiri kiemai ir 25 „šeimynykščiai“. 1940 m. dvaro teritorijai priklausė 50,94 ha žemės. Kitą dvarą valdė Beinorių giminė. Dominikas ir Mykolas Beinoriai turėjo 70 dešimtinių žemės ir 1864–1865 m. mokėjo valstybei 5 nuošimčių mokestį, kuris sudarė 10,5 rub. sidabru. Vėliau dvaras perėjo Romanui Beinoriui, kuris valdė 67,81 ha žemės plotą, nuosavybėn. Po 1940 m. „apkarpymo“ R. Beinoriui buvo palikta 30 ha žemės.
Iš pirmojo vandens malūno iki mūsų dienų išliko tik 1,2 m. aukščio akmenų užtvankos fragmentai. Šioje vietoje raseiniškiai mėgsta poilsiauti. Buvusio malūno kiemas išliko beveik toks pat, kaip ir anksčiau. Iki šiol naudojamas ir prie malūno vedęs kelias. Antrasis vandens malūnas buvo ties dabartine šašlykine. Šioje vietoje yra išlikusių užtvankos fragmentų – pūpso dideli lauko rieduliai.

Navininkų vandens malūnas
1870 m. duomenimis dvarininkas Jankevičius valdė Navininkų (38 gyventojai) ir Kengių (42 gyventojai) kaimus. Abu jie priklausė Betygalos valsčiui. 1925 m. Navininkų kaime buvo 11 kiemų ir 69 gyventojai. Tikslesnių duomenų apie čia anksčiau stovėjusį vandens malūną nepavyko surasti. Čia yra išlikusių užtvankos fragmentų, erdvi privažiavimo aikštelė.
MaslausKiškIŲ malūnas
Maslauskiškių dvaras įkurtas 1865 m. Iki mūsų dienų išlikęs Maslauskiškių vandens malūnas (iš pradžių jis priklausė A. Bodendorfui) yra vienas įspūdingiausių padubysyje. Jis sumūrytas 1895 m. iš akmenų ir plytų. Malūnas atstatytas 1920 m. Vėliau jis remontuotas 1937, 1949, 1986 m.
Šis malūnas buvo plačiai žinomas ir čia susirinkdavo daug žmonių. Prie malūno veikė ir vilnų karšykla, milo vėlykla, lentpjūvė. Malūno kiemas grįstas akmenimis, užtvanka dvipakopė. Be erdvaus kiemo, čia išliko ir kiti vandens malūno infrastruktūros elementai. Vietos gyventojai iki šiol naudojasi nedaug pakitusiu keliu Betygala–Mas-lauskiškiai, esančiu Dubysos slėnyje. Gerai atrodo senasis tiltelis per Lelyko upelį. Išliko autentiški jo įrangos fragmentai – betoniniai stulpeliai, grindinys. Žinoma, kad prie Lelyko susitikdavo žmonės aptarti svarbiausių reikalų. Tokių susitikimų vieta buvo ir Maslauskiškių malūnas, prie jo buvusios atviros arklidės, kuriose eilės laukdavo į malūną grūdus sumalti atvežę aplinkinių kaimų žmonės. Kartais laukti jiems prisieidavo net po kelias paras.
1949 m. viduryje remontuojant malūną buvo pertvarkyta vandens turbina, nauju pakeistas piklius, girnos, kruopainė, valcai, suremontuota lentpjūvė, obliavimo mašina (įrenginių pavadinimai nepakeisti – autoriaus p.). Malūno pajėgumas po šio remonto padidėjo 1,5 karto. 1949 m. lapkričio mėn. iš autonominio elektros šaltinio buvo apšviestos malūno patalpos ir kiemas. Vėliau elektra pasiekė ir malūno darbininkų butus.
1992 m. kovo 17 d. Maslauskiškių vandens malūnas buvo įrašytas į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. 1996 m. sausio 29 d. jam suteiktas paminklinio objekto statusas.
1994 m. Maslauskiškių sodybos teisėta savininkė E. Bodendorf atgavo buvusio dvaro žemes, atstatė tėvų sodybą, kelis metus rūpinosi malūno remontu, restauravimu, įrengė kambarius turistams. Ji norėjo įkurti pavyzdinę kaimo turizmo sodybą, tvarkė ir gražino jos aplinką. Slėnio viršuje E. Bodendorf rūpesčiu buvo sutvarkytos senos kaimo kapinaites. Čia ji perlaidojo iš Vokietijos parvežtus savo mamos palaikus, o 2001 m. ir pati šiose kapinėse atgulė amžinam poilsiui.
Maslauskiškių malūnas įžymus dar ir tuo, kad čia buvo filmuojami lietuviško kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ epizodai.
Šiuo metu buvusio malūno teritorijoje turistai taip pat laukiami. Prie sodybos yra privati prieplauka, skirta sodybos svečiams. Susitarus su sodybą prižiūrinčiais žmonėmis, galima apžiūrėti vandens malūną, turbiną, įsikurti nakčiai turistams skirtuose kambariuose
Apie 1985 m. ties Betygala buvo numatyta statyti užtvanką. Jei ji būtų atsiradusi, vanduo būtų apsėmęs Maslauskiškių, Navininkų ir Bralinskų malūnus bei jų liekanas.
Vienam iš Maslauskiškių dvaro savininkų – Ivanauskui – dar yra priklausę du ūkiai, kur buvo 28 gyventojai. Maslauskiškių kaime 1925 m. buvo registruoti 4 ūkiai ir 41 gyventojas. Sunaikinto dvaro teritorijoje šiandien auga tik seni pavieniai medžiai.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Raseinių apskrities dvarų, apdėtų 5 nuošim-
čių rinkliava, žiniaraštis, 1864–1865.
2. Kauno gubernijos valsčių sąrašas. - Kaunas,
1870.
3. Lietuvos apgyventų vietovių sąrašas. - Kau-
nas, 1925.
4. „Kovokime su žuvų naikintojais“. Stalinietis. 1949 m. balandžio 9 d., nr. 28 (304).
5. A. Kraujalis. „Paleidžiami į darbą valcai“. Stalinietis. 1949 m. rugsėjo 24 d., nr. 83 (359).
6. F. Mačianskas. „Paleistas į darbą malūnas“. Stalinietis. 1949 m. spalio 21 d., nr. 93 (369).
7. V. K. „Elektra malūne“. Stalinietis. 1949 m. lapkričio 7 d., nr. 100 (376).
8. J. Baršauskas, K. Čerbulienas, A. Jankevičienė, J. Minkevičius, K. Šešelgis. Lietuvių liaudies architektūra, t. 2. - Vilnius, 1968.
9. L. Mulevičius. „Pieninė gyvulininkystė Lietuvos dvaruose XIX a. pabaigoje“. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A. serija. T3 / 76 - Vilnius, 1981.
10. J. Obelienius. Lietuvos TSR vandens turistų keliai. - Vilnius, 1982.
11. M. Telksnutė, V. Račkaitis. Dubysa. - Vilnius, 1983.
12. S. Gasparavičienė. Skaraitiškės dvaro istorinė pažyma. (PRPI. Paminklotvarkos sąlygos. N-1576) - Kaunas, 1993.
13. J. Brigys. „Betygalos kraštas Mikalojaus Daukšos laikais“. Žemaičių žemė. 1999, nr. 1.
14. O. Stasiukaitienė. Technikos paminklai Lietuvoje. - Vilnius, 2001.
15. E. J. Morkūnas. Senųjų vandens malūnų beieškant. - Vilnius, 2001.


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija