Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika ir
koplyčia „Ligonių sveikata

Parengė Stasys Perminas

Šiluva anksčiau Būda vadinta. Tokio pavadinimo vietovių aplinkui būta ir daugiau, tad norint išskirti būtent šią gyvenvietę, laikui einant pradėtas naudoti dar ir Šilo pavadinimas. 1457 m. bažnyčios fundacijos aktuose taip pat minimi du gyvenvietės pavadinimai: Būda ir Šilas. Kiek vėliau Būdos vardo jau nebeminėdavo, tik Šilo (lenkiškai – Sziłov, o tai yla). Lenkai tą pavadinimą pakeitė į Szydłovo. Nepriklausomos Lietuvos metais miesteliui prigijo Šiluvos vardas.
Anksčiau šios apylinkės garsėdavo didžiulėmis pelkėmis, kurios prasidėdavo pietvakariniame gyvenvietės pakraštyje. Ji apie XIV a. pab. pradėjo formuotis banguoto reljefo pakilioje vietoje.
XV a. vid. Šiluva priklausė dvarą čia turėjusiam Petrui Gedgaudui. Yra pagrindo manyti, kad Šiluvą jam dovanojo Vytautas Didysis. P. Gedgaudas Šiluvoje įsteigė ir pirmąją Romos katalikų bažnyčią, parapiją, paskirdamas jai 146 valakus su žmonėmis.
XVII a. pr., po Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo, Šiluva pradėjo garsėti ir tapo viena iš labiausiai maldininkų lankomų vietų Žemaitijoje.

Ką saugojo į žemę įasta Šiluvos skrynia?

Pirmoji bažnyčia (funduota P. Gedgaudo) Šiluvoje pastatyta 1457 m. Ji buvo medinė, sudegė XV a. pabaigoje.
Po P. Gedgaudo mirties Šiluvos šeimininku tapo Mikalojus Kęsgaila, o vėliau vedybų keliu ji atiteko didikams Zavišoms.
1500 m. Andrius Zaviša atstatė sudegusią bažnyčią. Jo sūnus Jonas buvo reformacijos šalininkas ir perėmė savo tėvo katalikams užrašytas žemes, už pusės kilometro nuo Šiluvos esančiame Zbarų kaime pastatė protestantų koplyčią.
Vėliau Šiluvą valdė Merkelis Šemeta. Jis vietoje jau baigiančios sunykti senosios bažnyčios 1569 m. pastatė naują medinę.
Vėliau, Šiluvos apylinkėse įsigalint protestantams, katalikų bažnyčia pradėjo nykti, o naujos pastatyti nebuvo sąlygų. Katalikai, norėdami apsaugoti senojoje bažnyčioje buvusias vertybes (Dievo Motinos paveikslą iš bažnyčios altoriaus, liturginius indus, kulto reikmėms skirtus reikmenis, rūbus, dokumentus) sudėję visa tai į geležimi apkaustytą medinę skrynią ir įkasę į žemę. Einant laikui, vienai kartai pakeitus kitą, vietos katalikai apie tą skrynią ir pamiršę. Tuo tarpu Šiluvoje klestėjo protestantizmas. 1594 m. Zbaruose vietoje koplyčios buvo pastatyta nauja mūrinė protestantų bažnyčia ir įsteigta protestantų mokykla. Šiluvos gyvenvietės centras palaipsniui persikėlė į Zbarus.
1588 m. paskelbus dokumentą, kad protestantai turi grąžinti iš katalikų neteisėtai atimtus turtus, Šiluvos katalikai pradėjo ieškoti įrodymų (dokumentų ir kt.), patvirtinančių, kad protestantų atimtos ir daug dešimtmečių naudojamos žemės bei kiti turtai priklauso katalikams.
Dokumentų paieškos užsitęsė. Niekaip nebuvo galima rasti ir P. Gedgaudo pasirašyto dokumento, kuriuo buvo įsteigta Šiluvos Romos katalikų bažnyčia.
Tuo metu Šiluvoje ir apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Tai įvykę taip: gretimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą anksčiau katalikų bažnyčiai priklausiusiose žemėse, ant vieno didelio akmens pamatė Mergelę. Ji buvusi palaidais plaukais, o ant rankų laikiusi graudžiai verkiantį vaikelį. Vienas iš piemenėlių tuoj nubėgęs pas reformatų katechetą (Mikalojų Ferą V) ir jam papasakojęs, kas dedasi ant to akmens. Katechetas tuoj pat su mokytoju V. Saliamonu (Grocijum) nuėjęs prie akmens ir taip pat pamatęs Mergelę. Katechetas jos paklausęs, ko ši verkianti. Mergelė atsakiusi: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. Po to Mergelė iš karto pranykusi. Anot kitų pasakojimų, Švč. Mergelė Marija toje vietoje apsireiškusi du kartus: pirmą dieną – piemenėliams, antrą dieną – prie akmens susirinkusiam didesniam būriui žmonių, tarp kurių buvę ir reformatų. Apsireiškimo data nebuvo užfiksuota. Spėjama, kad tai galėjo būti apie 1608 m. Greitai po to į Šiluvą patikrinti žinių apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą savo atstovą – kunigą J. Kazakevičių atsiuntė Žemaičių vyskupas. Vyskupo atstovui – oficiolui J. Kazakevičiui aklas senelis papasakojo apie užkastą skrynią su bažnytiniais daiktais. Nuvestas prie akmens, ant kurio Mergelė pasirodžiusi, senelis tuojau praregėjęs. Tada J. Kazakevičius pasamdęs būrelį vyrų ir liepęs nurodytoje vietoje kasti žemę. Greitai pasirodžiusi ir skrynia. Ji buvo atidaryta 1612 m. Viduje rasta: Šiluvos Romos katalikų bažnyčios įsteigimo aktas, Švč. Mergelės Marijos paveikslas, brangus, auksu išsiuvinėtas arnotas. Po to prasidėjęs Šiluvos katalikų bylinėjimasis su protestantais. Byla tęsėsi 15 metų. 1622 m. liepos 22 d. patvirtintas dokumentas, kuriuo reformatai buvo įpareigoti atiduoti neteisėtai paimtus turtus katalikams ir dar sumokėti jiems 9 000 auksinių. Protestantai savo pareigų vykdyti neskubėjo. Dėl to čia daugelį metų tvyrojo didžiulė įtampa, dažnai prasiverždavusi muštynėmis.
Po Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje pradėta statyti nauja nedidelė medinė Romos katalikų bažnyčia. Išlaidas apmokėjo J. Kazakevičius. Bažnyčia užbaigta statyti 1627 m.
Į Šiluvą maldininkai pradėjo plūsti pasibaigus švedų okupacijai. Ypač daug jų čia susirinkdavo tradicinėmis Šiluvos atlaidų (jie nuo pat pradžių vykdavo 8 dienas) metu. Daugiausia jie melsdavosi prie apsireiškimo akmens ir Švč. Mergelės Marijos paveikslo. Daug ką pasako jau tas faktas, kad 1629 m. per atlaidus Šiluvoje buvo išdalinta apie 11 tūkst. Komunijų. Maldininkų skaičius nemažėjo, todėl J. Kazakevičius pasirūpino, kad būtų pradėta statyti didesnė medinė kryžiaus formos bažnyčia. J. Kazakevičius jos statybos pabaigos nebesulaukė. Bažnyčios statyba užbaigta 1651 m.
Tuo metu Šiluvos krašto dvarininkai gausiai apdovanojo bažnyčią ir sudarė galimybę prie jos nuolat gyventi ir dirbti keturiems kunigams. Maldininkai prie stebuklais garsėjančio Švč. Mergelės Marijos paveikslo (dažniausiai pagydavo čia apsilankę ligoniai) pradėjo nešti aukas. Daugiausia tai būdavo votai; 1677 m. jau priskaičiuota 28 sidabrinių votų.
1760 m. Šiluvos katalikai, tuometinio Šiluvos klebono Jono Dominyko Lopacinskio vadovaujami, miestelio centre, kuris ir šiandien yra vakarinėje gyvenvietės dalyje, pradėjo statyti naują didelę mūro bažnyčią, kuri stovi iki šiol. Senosios bažnyčios pastatas nebuvo nugriautas, tik apmūrytas iš lauko pusės. Bažnyčios statyba vėliau rūpinosi kunigas Jonas Počiužis, o 1775 m. ją užbaigė Šiluvos klebonas Tadas Bukota. Bažnyčia konsekruota 1786 m. rugsėjo 10 d. Jos vidų per du metus skulptūromis, gipsatūromis išpuošė Italijoje mokslus baigęs Gardino dailininkas jėzuitas kunigas Mykolas Podgaiskis. Vėliau čia jis sukūrė ir puošnius rokoko stiliaus altorius, kurie iki šiol kontrastuoja su gana kukliai dekoruotomis sienomis. Senasis medinis altorius buvo perkeltas į koplyčią prie presbiterijos. Bažnyčios interjeras buvo kuriamas 26 metus, pradedant 1762 m.
Vertingos 1762–1778 m. Mykolo Podgaiskio sukurtos bažnyčios skulptūros, 8 altoriai su skulptūriniu dekoru, medinė gipsuota sakykla, kurioje yra 10 skulptūrų, medinė krikštykla su skulptūrine grupe „Jėzaus krikštas“.
1774 m. spalio 31 d. Šiluvos prepozitams leista nešioti vyskupiškus ženklus (suteikta infulato teisė).
1786 m. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis, stebint minioms tikinčiųjų, vainikavo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos paveikslą (išliko iki šiol). Paveikslo autorius nežinomas, o jo aptaisus 1674 m. Karaliaučiuje sukūrė L. Hofmanas.
Bažnyčia puošni iki šiol. Ji vėlyvojo baroko formų, trinavė, halinė, dvibokštė, išorė degtų raudonų plytų. Baltai nutinkuoti tik langų apvadai. Vertingi Šiluvos bažnyčios vargonai (restauravo R. Gučas). Šventorių supa seni medžiai. Bažnyčios pagrindinis vakarinis fasadas orientuotas į skverą, į kurį nuo šventoriaus veda laiptai. Bažnyčios šventorių juosia mūro siena. Šventoriaus vartai kuklūs.
Zakristija trijų patalpų, su dviem išoriniais išėjimais. Iš pietų pusės prie presbiterijos šliejasi medinė koplyčia. Tarp kvadrato formos bokštų – nedidelis prienavis, ant jo įrengtas vargonų choras.
Šiluvos bažnyčioje saugomas vertingas jos fundatoriaus Petro Gedgaudo portretas (XVIII a. pab.), paveikslai „Šv. Petras ir Paulius“ (XIX a. pr.), „Šv. Ona“ (XVIII a.), „Nukryžiuotasis“ (XVIII a. pab.), 1663 m. padarytas kryžius su „Nukryžiuotojo“ skulptūra, XVII a. smiltainio skulptūra „Marija su Kūdikiu“, šešios XVIII a. mitros, XVII a. arnotas, XVIII a. šilkinis arnotas iš Slucko juostų, keturios XIX a. skulptūros, XVIII a. rokoko stiliaus smilkytuvas ir nemažai kitų vertybių.
Šiluvos parapijoje, be jau minėtų koplyčių, yra buvusios dar trys. Viena iš jų stovėjo Šiluvos kapinėse (statyta 1835 m., sunyko XX a. pr.), antra – Vaitkuškių kaime, trečia – 5 km į rytus nuo Šiluvos (statyta 1939 m.).
1892 m. per gaisrą Šiluvos bažnyčia smarkiai nukentėjo: sudegė abu bažnyčios bokštai, sutirpo ir iš protestantų atgautas varpas.
Bokštai buvo atstatyti, bažnyčia restauruota 1925 m. kun. Povilo Katelos rūpesčiu.

Šiluvos koplyčia „Ligonių sveikata“

1663 m. Aleksandras Sapiega ant akmens, kur, anot legendos, apsireiškė Švč. Mergelė Marija, pastatė koplyčią, įrengė altorių. Jame buvo „Jėzaus Nukryžiuotojo“ paveikslas. Šiluvos prepozitas Tadas Bukota iš Londono į Šiluvą parvežė „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ marmurinę skulptūrą ir ją 1770 m. pastatė altoriuje. Tuo laiku reformatai vis dar tebevaldė neteisėtai iš katalikų pasisavintas žemes. Jas mėginta atsiimti net jėga, tačiau tai laukiamų rezultatų katalikams neatnešė. Po to vėl buvo ilgai bylinėjamasi. Laikui einant Šiluvoje protestantų pradėjo mažėti, jų bažnyčia sunyko ir vėliau nebuvo atstatyta.
Bėgant metams supuvo ir A. Sapiegos statyta medinė koplyčia. Ji nugriauta 1804 m., o 1818 m. vietoje jos vyskupas Simonas Giedraitis pradėjo statyti naują medinę, kiek didesnę koplyčią. Jos altoriuje vėl buvo pastatyta iš Londono 1770 m. atvežta „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ skulptūra.
XX a. pr. pradėta rūpintis naujos koplyčios statyba. Ją projektavo Paryžiuje gyvenęs lietuvis architektas Antanas Vivulskis. Statyba pradėta 1912 m., minint Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 300 metų jubiliejų. Koplyčios kertinį akmenį pašventino kunigas poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Naujoji koplyčia pašventinta 1924 m. rugsėjo 8 d.
Koplyčia, kuri tikinčiųjų dažnai „Ligonių sveikata“ vadinama, yra aukšta, eklektiškos kompozicijos, artima neoromantiškam stiliui. Sudėtingas ir puošnus koplyčios interjeras. Sovietmečiu koplyčios išorė buvo kiek pakeista.

Literatūra:
1. Klemensas Čerbulėnas. „Parapinė bažnyčia Šiluvoje, Raseinių raj.“ Kultūros paveldo centro archyvas, F. 11, ap. 2, b. 26, p. 123–125.
2. Bronius Kviklys. Lietuvos bažnyčios. - Chicago. 1983, p. 396–408.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija