Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

pilys, pastatai, gyvenvietės

Parengta pagal Adomo Butrimo, Vlado Žulkaus tekstą „Žemaitijos
teritorija ir gyventojai V–XIII a. Pilys, gyventojai, pastatai“
(Žemaitijos istorija. - Vilnius, 1997, p. 46–47)

„Didesnė dalis gyvenviečių žemaičių ir kuršių žemėse nekeitė savo vietų nuo tautų kraustymosi laikotarpio (VI–VII a.) iki ateinant kryžiuočiams. Žemaitija tuo metu nebuvo ištisai apgyventa, – čia lyg kokios salos tarp miškų ir pelkių dunksojo pilys ant kalvų. Pilims statyti parinkdavo gerai gamtos apsaugotas kalvas: prie ežerų, tarp pelkių, upių santakose. Tai liudija buvusių pylimų ir griovių pėdsakai, negiliai žemėje esančios anglys, o kartais ir puodų šukės.
Didesniuose piliakalniuose stovėjo ne tik kunigaikščių pilys, bet buvo ir gyvenama. Piliakalniuose pilis nuo gyvenamųjų pastatų kartais skirdavo griovys ir siena (Imbarė). Piliakalnių aikštelėse retkarčiais aptinkami šuliniai ar net kūdros, o aikštelių pakraščius juosė ne tik galingi pylimai, bet ir dvigubos gynybinės sienos su gyvenamosiomis patalpomis, klėtimis, amatininkų dirbtuvėmis. Šios patalpos būdavo kelių aukštų, apatinį įleisdavo į pylimą. Be to, pylimus sutvirtindavo akmenimis, rąstais, moliu. Mažesniuose piliakalniuose nuolat negyvendavo, čia žmonės už medinių tvorų slėpdavosi pavojų metu. Pilis supusiuose įtvirtinimuose būdavo vartai, neretai saugomi bokštų. Pro vartus išjodavo pašlaite einančiu keliu; kartais tokius kelius išgrįsdavo.
Nemažai didesnių pilių dar yra turėjusios įtvirtinimus gretimose kalvose ar aukštumose – priešpilius. Šalia pilių būdavo papilių gyvenvietės, kurias neretai taip pat juosė medinės gynybinės sienos su bokštais ir grioviais.
Piliakalniai būdavo nuo kelių iki keliolikos kilometrų atstumu vienas nuo kito, tačiau jų gyventojai ir gynėjai turėjo signalizacijos sistemą, kurios pagalba įspėdavo apie artėjantį priešą. (...) Aplink piliakalnius spietėsi žemdirbių gyvenvietės. Jos nebuvo įtvirtintos ir ateinant priešui gyventojai turėjo slėptis pilyse. Netoliese visada būdavo kapinės ir šventos vietos, vadinamos alkais. Taip atrodė daugelis to meto gyvenamųjų kompleksų. Paežerėse ir prie didesnių upių yra buvusios nedidelės gyvenvietės, kur kasmet laikinai sustodavo žvejai. Per pelkes įrengdavo slaptus vandeniu apsemtus kelius – medines arba akmenų kūlgrindas, Žemaitijoje jų būta labai daug.
Senovės žemaičiai statydavo ir tiltus. (...)
Žemaičiai ir kuršiai gyveno dažniausiai neįtvirtintose gyvenvietėse, kurios kartais būdavo iki 10 ir daugiau ha dydžio. Nėra gerai žinoma, kaip jos atrodė; vienose namai yra stovėję eilėmis, palei gatves, kitose pastatai galėjo būti išdėstyti ratu, o viduryje – aikštė. Iki XI a. namai buvo stulpiniai, vėliau paplito suręsti iš rąstų. Jų sienas dažnai apdrėbdavo moliu, stogus dengdavo šiaudais, kartimis, beržo tošimi arba lentomis, apiplūktomis moliu. Namai kartais turėjo molio, smulkių akmenukų ir smėlio plūktas aslas, daug rečiau medines grindis. Patalpas apšildė paviršiuje įrengti arba duobėse įgilinti židiniai, kurių sieneles išklodavo akmenimis arba aptepdavo moliu. Apie XI a. buvo pradėtos statyti akmeninės krosnys patalpos kampe. Gyvenamieji namai yra buvę vienos arba kelių patalpų. Ūkiniai statiniai, tvartai, klėtys galėjo būti po vienu stogu su gyvenamuoju namu arba stovėti atskirai.“

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija