„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Pagojukų seniūnija
ir
pagojukų seniūnijos piliakalnis

Parengė Danutė Ramonaitė

Senovėje svarbiausia šio krašto gyvenvietė buvo 3 km į pietus nuo Vosiliškio esanti Tendžiogala, susiformavusi prie to paties pavadinimo dvaro, kuris minimas jau XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose. Seniau Tendžiogala turėjo srities, tėvonijos, valsčiaus, dvaro, apskrities centro statusą. Yra pagrindo manyti, kad pagonybės laikais Tendžiogaloje buvo šventvietė – 1588 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas šiose vietose buvęs Alkagiris. XI–XIII a. archeologinių radinių aptikta archeologams kasinėjant Vosiliškio apylinkes.
Vosiliškis – 8 km į pietvakarius nuo Grinkiškio. Garsus šiose apylinkėse buvęs Belozariškio dvaras, apie kurį rašytiniuose šaltiniuose užsimenama jau XVI a.
Pagonybės laikus šiose apylinkėse primena Pagojukų seniūnijos teritorijoje esantis Dopkaičių akmuo su velnio pėdomis. Spėjama, kad su senaisiais žemaičių tikėjimais gali būti susijęs pro Dautartus tekantis Luknės intakas Šventajonis ir Dievogalos kaimas. Pastarajame yra apie 1 000 metų senumo kapinynas. Skirmantiškėjė ir Snipaičiuose dar XX a.II p. būta dubenuotųjų akmenų, tačiau jie sunaikinti: Skirmantiškės – 1965 m., Snipaičių – apie 1975 m.

1528 m. Tendžiogalos valsčiuje buvo 72 bajorų šeimos, 1567 m. – 111. Tais metais iš viso Tendžiogalos srityje buvo 6 700 gyventojų.
1536 m. Vosiliškio (Belozariškio) dvarą valdė Žemaitijos ir Kauno seniūnas kunigaikštis Mikalojus Radvila. Po jo dvaras perėjo Belazarų giminės nuosavybėn.
Apie 1712 m. Vosiliškio dvare Belozarai pastatė koplyčią.
1784 m. gavus sutikimą iš vyskupo, Vosiliškyje įkurta altarija. Ją Belozoraitė-Bilevičienė aprūpino žemės sklypu ir nuolatinėmis pajamomis.
1785 m. Vosiliškyje Juozapas Belozaras pastatė medinę Šv. Juozapo koplyčią. 1812 m. ji perkelta ant kalnelio, toliau nuo dvaro sodybos, perstatyta, padidinta ir nuo to laiko dažniausiai jau vadinta bažnytėle. Koplyčia stovi iki šiol. 1849 m. jai suteiktos filijos teisės.
1863 m. Vosiliškio ir jo apylinkių gyventojai rėmė sukilimą, todėl, jam pralaimėjus, patyrė represijų.
1882 m. Vosiliškio koplyčia dvarininko ir kitų parapijiečių lėšomis naujai suremontuota ir dar kartą padidinta.
1911 m. prie Vosiliškio buvusiame Aukštuolių vienkiemyje, V. Vaznio name, įkurta pirmoji pradžios mokykla (rusiška, veikė 3 metus).
1920 m. Vosiliškyje įkurta lietuviška pradinė mokykla. 
1923 m. Vosiliškis priklausė Grinkiškio valsčiui. Tais metais Vosiliškyje buvo 6 sodybos, 51 gyventojas, o Vosiliškio dvare – 159 gyventojai.
1923 m. Tendžiogalos dvare, kurį valdė Jonas Belozaras ir Vladas bei Rožė Domarai, buvo 82 gyventojai, o Tendžiogalos valsčiuje – 9 900 gyventojų. Nepriklausomos Lietuvos metais Tendžiogala prijungta prie Grinkiškio valsčiaus.
1929 m. kovo 26 d. Kauno arkivyskupas Vosiliškio bažnyčiai suteikė parapijos teises.
1936 m. Vosiliškio parapijoje buvo 2 703 katalikai.
Sovietmečiu Vosiliškis buvo apylinkės ir kolūkio centras.
Dabar Pagojukų seniūnijos teritorija apima 10 872 ha plotą. Čia yra 66 kaimai, gyvena 1 907 žmonės.
Pagojukų seniūnijos administracinis centras – Kaulakiai, kur yra susitelkę apie 500 gyventojų. Kitos didesnės seniūnijos gyvenvietės: Skirmantiškė, Dievogala, Vosiliškis.
Seniūnijoje veikia  Vosiliškio šv. Juozapo bažnyčia, Kaulakių maldos namai, po dvi pagrindines ir pradines mokyklas, trys pašto įstaigos, du aerodromai, keliolika parduotuvių. Kaulakiuose, Pikčiūnuose ir Vosiliškyje yra bibliotekos, kultūros namai.
Šiame krašte labiausiai plėtojamas žemės ir miškų ūkis, mėsos ir medienos perdirbimas, žvėrininkystė.
Kaulakiuose, kairiojo Dubysos intako Luknės slėnyje, – 40 ha užimantis tvenkinys.
Pastaraisiais metais seniūnijoje organizuojama gražiausios kaimo sodybos apžiūra-konkursas. Tarp geriausiai tvarkomų yra Irenos ir Petro Janušaičių, Aidos ir Tomo Janušaičių, Albinos ir Jono Burneikų, Laimos ir Vaclovo Dargužių, Dalios ir Algimanto Babilių, Danguolės ir Zenono Macevičių, Elenos ir Algimanto Pocių, Antaninos ir Vytauto Šikšnių, Albinos ir Jono Burneikų, Vandos ir Rimo Strakšių, Romos ir Alfonso Toleikių, Vilmos ir Vytauto Kisielių, nemažai kitų sodybų.
Seniūnijoje iš gyvenviečių geriausiai tvarkoma Kaulakių.
Pastaraisiais metais seniūnijoje aktyviai veikia Kaulakių, Vosiliškio, Akstinų ir Sargelių bendruomenės.
Pagojukų seniūnijos teritorijoje – poeto Jono Mačiulio-Maironio gimtinė Pasandravys ir tėviškė Bernotai. Lietuvos atgimimo metais visuomenė sutelkė dėmesį šioms Maironio gimtosioms vietoms. Bernotuose, poeto tėvonijoje, kur vėliau gyveno jo sesuo, veikia Maironio memorialinė ekspozicija (Raseinių krašto istorijos muziejaus padalinys. Išsamiau apie tai žr. p. 75). 1991 m. Maironio gimtosios vietos papuoštos liaudies meistrų išdrožtomis medžio skulptūromis. Puoselėdama Maironio atminimą, populiarindama jo kūrybą, didelį darbą yra atlikusi Pikčiūnų pagrindinės mokyklos mokytoja Valerija Rimkienė. Pasandravyje ir Bernotuose jau keli dešimtmečiai pirmąjį birželio šeštadienį Raseinių viešosios bibliotekos direktorė Gražina Janonienė, rajono literatai organizuoja tradicinius „Poezijos pavasarėlius“.
Pagojukų seniūnijoje turistų dažnai lankomas Pakalniškių kaimo ganyklose, netoli Švedkapių, melioratorių iškastas rusvas 4x2,5x2,2 m dydžio riedulys. 1964 m. jis paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie rajoninės reikšmės paminklų.
Pikčiūnų girininkijos Zvėgių miško 30-ajame kvartale auga įspūdinga, senovę menanti 1,2 m skersmens ir 22 m aukščio Vienišoji pušis (didžiausias šios rūšies medis rajone). 1960 m. ji paskelbta gamtos paminklu, o 1987 m. – respublikinės reikšmės paminklu.
 

Zvėgių piliakalnis

* Tekstuose  apie Raseinių krašto piliakalnius kabutėse nurodomas tekstas paimtas iš  2005 m. Krašto apsaugos ministerijos išleistos knygos „Lietuvos paminklų atlasas“ (II knyga, p. 282–314). Tekstų autoriai – Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela

„Piliakalnis (Pilies Kalnas) įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga R–V kryptimi, 25x13 m dydžio. Šlaitai vidutinio statumo, 5–8 m aukščio. Piliakalnis apaugęs pušimis, aikštelė – tankiais krūmais.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia.
Pasiekiamas iš Raseinių–Grinkiškio plento (225) Kupsčių miške, iškart už kvartalinės linijos dešinėje pasukus į dešinę (P) keliuku, pavažiavus 800 m iki buvusios sodybos vietos (yra 30 m į kairę (PR) nuo jos).“
Lietuvos kultūros paminklų sąraše (Vilnius, 1973 m.) minimas ir Agelaičių (Steponkaimio) piliakalnis, tuo metu daugelio dar vadintas ir Stungių vardu. Jis buvo apie 2 km į pietus nuo kelio Raseiniai–Ilgižiai. Šis piliakalnis minimas ir Lietuvos žemės vardyne (b. 38, p. 68). Anot senųjų žmonių pasakojimų, Stungių kalvą kepurėmis kareiviai supylę. Senovėje čia buvęs didelis dvaras, tačiau jį prakeikę ir dvaras nuskendęs. 1967 m. Stungių piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologai, vadovaujami A. Tautavičiaus. Jie užfiksavo dvi viena šalia kitos esančias kalveles. Šis piliakalnis – apie 1,25 km nuo buvusio Ilgižių kaimo gamybinio centro, apie 0,4 km į Š nuo kelio Ilgižiai–Kupsčiai, Užpalių pelkėje. Kalva kiek pailga Š–P kryptimi, apie 3–5 m aukščio kalvelė nuožulniais šlaitais, nelygiu paviršiumi su pakilumu viduryje. Aikštelė ryškiau neišsiskiria. Kalvelės ilgis – apie 60 m, plotis – apie 50 m. ŠR šonas kiek nuolaidesnis į pelkės pusę, pailga, apie 20 m pločio, 25 m ilgio, iki 2 m aukščio nugara. Tyrinėjimų metu padaryta prielaida, kad iš Stungio piliakalnio į sausumą per pelkę yra ėjęs akmenimis grįstas kelias. Kultūrinio sluoksnio kalvoje nepastebėta. Archeologai išvados, ar tai natūrali kalva, ar piliakalnis, ne­padarė.

 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18. Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt