Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Jonui Kuzminskiui – 100

Gyvena tėviškėje, lyg niekur ir nebūtų išėjęs...

Emilija Skudrienė

Betygaloje gimusiam ir augusiam dailininkui grafikui Jonui Kuzminskiui 2006 m. būtų sukakę šimtas metų.
Nesivarginkite, gimtinėje jau nerasite nė vieno, net tolimo jo giminaičio. Betygalos Pilkalnio kapinaitėse palaidoti dailininko tėvai, brolis Mykolas. O kiti? Per tą šimtmetį visi iš čia savais gyvenimo keliais pasuko... Liko netoli miestelio tik jų žemė, senesniųjų betygališkių dar ir dabar Kuzminskio laukais vadinama.
Bene dažniausiai dailininko vardas minimas jau daugiau negu 20 metų Betygaloje veikiančiame Jono Kuzminskio muziejuje, kuriame suformuota jo tapybos ir grafikos kūrinių ekspozicija, rodomi dailininko asmeniniai daiktai, baldai. Čia užsukus galima pasižiūrėti ir videofilmų: „Kas čia beldžiasi?“, „Jonas Kuzminskis“.
Šiandien vis dar galima atsekti tas Betygalos apylinkių vietas, kurias savo tapybos darbuose ir grafikos lakštuose įamžino dailininkas. Tie vaizdai vyresniesiems taip giliai yra įsmigę į širdį, kad šiandien, pamatę juos muziejuje saugomuose dailininko kūriniuose, jie džiaugiasi, lyg vėl būtų sugrįžę į savo jaunystę: „(...) Aha, buvo tie trys berželiai, bet jau nebėr... Ir Dubysos lankoj ne ta žolelė želia, ir lieptas ne tas. Tik piliakalnyje čiobrelių kvapas vis toks pat savas, ir saulei labai vaiskiai šviečiant Šiluvos koplyčia matyti, kaip ir tada, kai čia dar tik Jonukas, piemenukas, atbėgdavo; mat jo tėvų žemė kaip tik ribojosi su piliakalniu“...
Jonas Kuzminskis buvo poetiškos, muzikalios sielos žmogus. Ar vadino jis save žemaičiu? Greičiau žemaičiu, permestu per Dubysą.
Gausiame Lietuvos dailininkų būryje Jono Kuzminskio kūryba turi savo vietą. Labiausiai, be abejo, ji žinoma čia, Betygaloje. Jis šio krašto žmonėms reikalingas toks, koks išliko savo darbuose: kruopštus, mylintis gamtą, žmones, gražuolius žirgus, matyt, nužiūrėtus savo tėvų ūkyje. Mes gerbiame, mylime ir garsiname savo dailininką. Jis mums ir šiandien gyvas, nors jau dvi dešimtys metų praėjo, kai su juo atsisveikinome Vilniuje, palydėjome jį į Antakalnio kapines.
Muziejaus lankytojus labiausiai žavi J. Kuzminskio grafikos darbai lietuvių liaudies dainų temomis. Sustojęs prie jų savaime pradedi dainuoti: „Kaipgi gražus, gražus ratelių darželis“, „Oi pūtė pūtė šiaurus vėjelis“, „Visos kaimo mergužėles“ ir kt. Ne kartą šias dainas čia yra užtraukę muziejaus lankytojai. Tokiais momentais labai norėtųsi, kad visa tai matytų ir girdėtų pats dailininkas.
Labai gaila, kad dailininkas nespėjo užbaigti Lietuvos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus portreto, tačiau kad ir nebaigtas, jis vis tiek labai daug gero pasako apie mūsų kraštietį, žmogų, kuris ir šiandien gyvena savo tėviškėlėje, lyg niekur ir nebūtų išėjęs, gal tik iš paties gyvenimo, bet ne iš tėviškės....

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija