Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Iškalbinga Raseinių žemė ir Dubysos piliakalnis

Gintautas Zabiela

„Raseinių proistorė sena, yra piliakalnių bei pilkapių, randama kai kurių senovės dirbinių, bet planingi tyrinėjimai nebuvo daromi ir todėl nedaug ką tikra galima tuo tarpu pasakyti“1 (B. Kviklys. Mūsų Lietuva. – Boston, 1968).

Raseinių žemė nėra istorinis darinys. Nors ji minima istoriografijoje2, tačiau tai vis dar nėra pagrįsta konkrečiais duomenimis. Tai daugiau dabartinis šio krašto apibrėžimas, mūsų laikų vos ne prieš tūkstantį metų krašte vykusių realijų suvokimas. Senovėje buvusių žemių vardu vadinamas pakankamai nemažas teritorinis vienetas, susidedantis iš apylinkių (pilių apygardų), kurias savo ruožtu sudaro teritorinės bendruomenės (laukai). Tai laikotarpiui iki valstybės susikūrimo (archeologijoje jis vadinamas vėlyvuoju geležies amžiumi) būdingas stambiausias krašto savivaldos teritorinis vienetas, II tūkstantmečio pradžioje pradėjęs peraugti į kunigaikštystes3. Imant plačiau (pasitelkus Viduramžių šaltinius bei archeologijos duomenis), žemė yra kelių (3–4) valsčių junginys, o patys valsčiai susideda iš kelių (2–3) gyvenviečių (kaimų, laukų)4. Šių teritorinių vienetų pavadinimai istorijos šaltiniuose ir istoriografijoje labai įvairuoja, tad čia pateikiama tik pati bendriausioji krašto teritorinio pasidalijimo schema, kuri skirtingu laiku užėmė skirtingą plotą, erdvę. Be to, atrodo būta ir regioninių skirtumų (vakarinė ir rytinė Lietuva dabartiniu teritorijos supratimu). Raseinių geografinė padėtis neleidžia aiškiau apibūdinti daugelio šio suskirstymo detalių. Rekonstruojant jų apylinkių struktūrą, tenka eiti klasikiniu keliu – derinti tarpusavyje archeologinius, istorinius bei kitokius šaltinius.
Archeologiniai duomenys geriausiai atspindi žemiausią teritorinę grandį – gyvenvietę. Jos vietą gali žymėti tiek pati gyvenvietė (neįtvirtintos gyvenvietės kultūrinis sluoksnis), tiek piliakalnis (su gyvenvietės požymiais, pvz., papėdės gyvenviete ar kultūriniu sluoksniu aikštelėje), tiek ir kapinynas. Visi jie šiandien geriau ar blogiau datuojami (net ir netyrinėti). Raseinių apylinkėse žinome 5 objektus, kuriuos galime identifikuoti kaip ikivalstybinio laikotarpio palikimą. Tai 2 piliakalniai ir 3 kapinynai.
Raseinių piliakalnis, vadinamas Prabauda, yra 100 m į pietvakarius nuo plento Kaunas–Raseiniai, 150 m į vakarus nuo patvenkto Prabaudos upelio dešiniojo kranto, į pietryčius nuo miesto, buvusiame Mirklių kaimo lauke. Jis stačiais, 8–10 m aukščio šlaitais. Aikštelė ovalinė, pailga ŠV–PR kryptimi, apie 25 m ilgio ir 16 m pločio (apie 400 m2 ploto), kiek įgaubta per vidurį. Jos ŠV gale yra maždaug 1,5 m aukščio, PR gale – apie 1 m aukščio nuskleisti pylimai. Aikštelės pakraščiuose ir šlaituose stebimas kultūrinis sluoksnis5. V piliakalnio papėdėje iškastas griovys, skiriantis jį nuo čia esančios Cibakalniu vadinamos kalvos. Pastarąją galima interpretuoti kaip papilį. Jo aikštelė pailga ŠV–PR kryptimi, trapecijos formos, 20 m pločio ŠV gale ir 10 m pločio PR, per vidurį kiek įgaubta. PR kraštas apardytas apkasų, ŠV gale yra apie 1 m aukščio 6 m ilgio pakilimas – tarsi pylimo liekanos. Kalvoje kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Šlaitai nuožulnūs, 2–6 m aukščio6. Piliakalnis netyrinėtas. Abu kalnai kartais laikomi ir mitologiniais objektais. Pagal išlikusius padavimus, pvz., Prabaudos pavadinimas kildinamas iš žynio Prabaudos vardo7.
(2005 m. Krašto apsaugos ministerijos išleistame „Lietuvos paminklų atlase“ (II knyga, p. 282–314, tekstų autoriai Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela) papildyti duomenys apie šį piliakalnį. Nurodoma, kad piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr., kad jis apaugęs mišriu mišku, žinomas ir Mirklių vardu. Piliakalnis pasie-kiamas Raseinių–Ariogalos plentu (Vilniaus gatve), prieš Prabaudos upelį pasukus keliuku (Prabaudos gatve) į dešinę (P), už 200 m (yra 50 m į kairę (R), miške). XX a. I p. Prabaudos piliakalnį yra įamžinęs Balys Buračas – jo darytų fotografijų saugoma VDKM – red. p.)
Kalnujų piliakalnis įrengtas Raseinių apylinkėse vyraujančios aukštumos šiaurės vakariniame krašte. Kadaise jis priklausė Palendrių dvarui. Šalia piliakalnio XIX a. buvo mažas Jovaišių kaimelis. Todėl tas pats piliakalnis vadinamas visais šiais vardais ir dar net Žieveliškės piliakalniu, bet laikomas skirtingais paminklais. Piliakalnis turi trikampę, apie 30 m ilgio ŠV–PR kryptimi ir 20 m pločio PR gale (apie 300 m2 ploto) aikštelę. PR gale nuo aukštumos yra 2 m aukščio pylimas. Išorėje jis 4 m aukščio, nes už pylimo yra 2 m gylio ir 3 m pločio griovys, už jo – antras žemas išskleistas pylimas, kuris lanku juosia piliakalnio PR galą ir toliau eina aplink, maždaug 3 m žemiau aikštelės, šlaite esančios 3 m pločio terasos pakraščiu. Žemiau pylimo šlaitai nuolaidesni8. Piliakalnis netyrinėtas.
Artimiausiai prie Raseinių tyrinėtas piliakalnis yra už 21 km į pietryčius. Tai Darbutai. 1911 m. jį kasinėjo Liudvikas Kšivickis (1859–1941). Piliakalnyje aptikta akmenų grindinių, ugniaviečių, daugybė žiestų puodų šukių su banguotu ir grioveliniu ornamentu, gyvulių kaulų ir XII–XIV a. žalvarinių ir geležinių dirbinių9.
Jeigu piliakalniai yra neabejotinas II tūkstantmečio pradžios palikimas, tai visų toliau minimų kapinynų chronologija daugiau hipotetinė. 300 m į ŠV nuo Kalnujų piliakalnio buvo švedkapiai: anksčiau stovėjo keli kryžiai, dabar ariami laukai10. Tai greičiausiai bus jau istorinių laikų senkapis. Ankstesnis senkapis atrodo buvęs dabartinės žvyrduobės teritorijoje, kur 1928–1930 m. kasant žvyrą buvo rastas kapas su 2 ietigaliais bei kitais dirbiniais (neišliko)11.
Anulyno senkapis yra 600 m į P nuo Anulyno kaimo, 500 m į PV nuo plento Kaunas–Raseiniai, 350 m į ŠV nuo Šaltuonos upės dešiniojo kranto, 100 m į R nuo buvusios Marcelinos Milašienės sodybos. Čia ariamoje dirvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą rasta žmonių kaulų, ietigalis („pike“), kitokių radinių12. 1986 m. KVBVI (vad. V. Valickis) senkapio teritorijoje ištyrė 47,5 m2 dydžio bendrą plotą, rado 6 griautinius XVIII–XIX a. kapus. Mirusieji buvo laidoti karstuose, sukaltuose geležinėmis vinimis (rasta 15 geležinių vinių)13. Tyrinėta vėlyvų kaimo kapinaičių teritorija. Kasinėjimų metu senkapio teritoriją kertančio lauko kelio paviršiuje rasta žalvarinė apyrankė storėjančiais daugiakampiais galais (saugoma VDKM)14. Tokios apyrankės – būdinga vidurinio geležies amžiaus laidojimo paminklų įkapė ir datuojamos V–VI a.15. Jos rodo, kad čia būta ankstesnių nei aptariamas laikotarpis amžiaus kapų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad čia yra ir vėlyvojo geležies amžiaus palaidojimų.
Kasbaraičių senkapis buvo 800 m į vakarus nuo kelio Raseiniai–Girkalnis, šiaurinėje kelio Girkalnis–autostrada pusėje, į vakarus nuo Petro Andriulio sodybos, šalia kaimo kapinių. Jį sunaikino karjeras16. Čia būta III–IV a. pilkapių bei XIV–XVII a. senkapio, kuris pardėtas ardyti 1935 m.17. Pilkapių liekanas 1962 m. fiksavo M. Michelbertas, kuris aprašė čia randamus griaučius su žalvarinėmis juostinėmis trikampio skersinio pjūvio apyrankėmis, geležiniu įmoviniu kirviu ir peiliu18 (radiniai saugomi LNM (AR 401:1-4) ir RKM (viena apyrankė).
Artimiausias Raseiniams tyrinėtas II tūkstantmečio pradžios kapinynas yra už 15 km į pietryčius. Tai Kejėnai. Jame 1970 m. KVTM (vad. Juozas Antanavičius), be 72 vėlesnių griautinių kapų, surado 3 degintinius žmonių ir 6 griautinius žirgų kapus. Du degintiniai kapai buvo beveik be įkapių (viename rastas žalvarinio lazdelinio smeigtuko fragmentas), rasti virš žirgų griaučių. Jie buvo įrengti labai negiliai (vos 30 cm gylyje), ovalinėse 90x60 ir 120x60 cm dydžio duobutėse. Žirgai laidoti su geležiniais žąslais, turinčiais kaulinius skersinukus. Jų galvos puoštos žalvario apkalais, pagražintomis kamanomis, žvangučiais, gintariniais karoliukais (po vieną). Atrodo, kad kapinyne buvo susidurta su laužaviete. Visame 250 m2 dydžio tyrinėtame plote iškart po velėna buvo daug degėsių, sudegusių kauliukų, įvairių perdegusių ir ugnyje nebuvusių dirbinių: žalvarinių vytinių antkaklių, juostinių apyrankių platėjančiais galais dalių, smeigtukų įvijine galvute, pasaginių segių aguoniniais, cilindriniais, pastorintais kampuotais bei gyvuliniais galais, plokštinių apskritų segių, geležinių pentinių plačiaašmenių kirvių, ietigalių, skiltuvų, ylų, verpstukų, datuojamų XI–XV a.19 Šio laikotarpio degintinių kapų liekanų 1978 m. aptikta ir priešingoje Raseiniams pusėje – Paprudžiuose20, esančiuose 30 km į šiaurės vakarus. Iš to galima padaryti išvadą, kad ir Raseinių apylinkėse aptariamuoju laikotarpiu būta degintinių kapų, kurie dažniausiai yra sunkiai surandami ir iki šiol mažai tyrinėti.
Paskutinė archeologinio paveldo grupė yra sakraliniai-mitologiniai (susiję su senuoju baltų tikėjimu) paminklai, kurie kai kada taip pat gali prisidėti prie senųjų struktūrų nustatymo. Nors senosios šventvietės yra neatskiriama senąjį apgyvendinimą žyminti objektų rūšis, jas labai sunku tiksliau datuoti. Jų tankesnis išsidėstymas pastebimas labiau senųjų teritorinių struktūrų pakraščiuose. Raseinių apylinkėse tokių fiksuota net 10, nors jų realus skaičius galbūt yra mažesnis.
Geišų kaime yra vietovė Stabalaukis21, Palendrių kaime – Alka (daubos), akmuo su laumės pėda, akmenys su ženklais (abu neišliko) bei Perkūniškės laukas22, Perkūniškėje – Velnių šulinėlis ir Perkūniškės miškas23, Alkupis (išteka 1,4 km į R vuo kaimo), be to daug pasakantis yra ir kaimo pavadinimas, Vilkupio (anksčiau Elkupio) upelis24. Pačiuose Raseiniuose, Laukų–Ateities gatvių sankryžoje, yra Magdės (Magdusės) šulinys (dabar įleistas į betoninius žiedus), apie kurį yra išlikę padavimų25. Padavimas apie Raseiniuose buvusią pagonių šventyklą ir nuo to kilusį miesto pavadinimą (nuo rusenančios ugnies)26 greičiausiai yra vėlyvas darinys. Beje, pavadinimas Raseinia yra kilęs nuo miesto pietvakariuose tekančio dabar jau kone ištisai melioruoto Raseikos upelio (Šlynos kairysis intakas). Pastarojo upelio pavadinimas gana archaiškas, kilęs iš žodžio rasa ar panašių vandenį reiškiančių pavadinimų27.
Istoriniuose šaltiniuose (jų iki XIV a. pabaigos priskaičiuojama bent 11, nes nuo XIV a. pradžios apylinkes pradeda puldinėti Vokiečių ordinas) Raseiniai minimi trumpai, dažnai net nenurodant, kas tai yra. 1253 m. Mindaugas Ordinui užrašo pusę Raseinių28. 1376 m. žygio aprašyme minimos tik Raseinių apylinkės29. Nedatuotame apie 1384–1386 m. kelio į žemaičius aprašyme – paminėti Raseiniai30, 1385 m. analogiškame dokumente – Raseiniai31. 1393 m. – Raseiniai, kur nakvojama „viduryje priešų“32. 1395 m. nurodoma, kad patekus į „Tamedės vidurį, Ariogala yra dešinėje pusėje, Raseiniai – kairėje“33. Niekur nenurodyta, kad čia būta pilies. Net ir struktūrinį vienetą įvardinančiuose šaltiniuose galimos tuometinių autorių supratimo ir net neseno vertimo klaidos. Būdingas 1371 m. žygio aprašymas; viename vertime minimi tiesiog Raseiniai, kur Ordino kariai praleidžia naktį34, kitame – jau Raseinių žemė35. 1322 m. minimas Raseinių valsčius36, 1352 m. – Raseinių žemė37, 1390 m. – vėl Raseinių žemė (didikai Žaudinis, Klausigaila, Asteika)38. 1357 m. minimas Raseinių kraštas, kur stovima vieną naktį9. Taigi skalė gana plati ir Raseinių teritorinės struktūros neapibrėžia. Reikia pastebėti, kad šaltiniuose visuomet atskirai minima Ariogala, Viduklė ir Betygala.
Susumavus turimus duomenis, darome išvadą, kad Raseiniai XIII–XIV a. buvo valsčius. Jis užėmė apie 15x10 km dydžio plotą, kiek pailgą ŠR–PV kryptimi. Valsčius iš šonų atrodo buvo ribojamas miškų, kurie jį skyrė nuo gretimų valsčių (miškų liekanos yra ir šiandien). Raseinių valsčius susiformavo ankstesnio apgyvendinimo vietoje (Anulynas, Kasbaraičiai, galbūt Kalnujai). Tolesnė jo istorija nėra aiški dėl piliakalnių tyrimų stokos. Galimi du alternatyvūs aiškinimai.
1. Valsčiaus centras buvo Raseiniai (piliakalnis su papiliu). Apie tai kalba visai šalia Raseinių centro esantis piliakalnis su įtvirtintu papiliu. Tam prieštarautų nestiprūs piliakalnio įtvirtinimai bei tai, kad jis yra Prabaudos upelio krante.
2. Valsčiaus centras buvo Kalnujų piliakalnis, kuris sustiprintas greičiausiai kovų su Ordinu metu ir dengė Raseinius iš PV (labiausiai pažeidžiamos Ordino žygiais) pusės. Piliakalnis yra dominuojančioje aukštumoje, turi aiškiai neistorinį pavadinimą. Atkreiptinas dėmesys į du Kalnupio upelius (Šaltuonos dešinieji intakai), juosiančius iki 40 m aukščio kalvų masyvą su Kalnujų piliakalniu iš ŠV ir PR pusių. Dabar jie vadinami pirmuoju ir antruoju. Tai kaip ir pats Kalnujų pavadinimas vargu ar galėjo būti senovėje. Panašu, kad vienas iš šių upelių galėjo vadintis kitaip – tegul ir Raseinėle.
Tarp Raseinių ir Kalnujų piliakalnių yra 5 km nuotolis. Nuo abiejų piliakalnių maždaug per 6 km nutolęs Šeimyniškių kaimas, esantis į PR nuo Raseinių ir į V nuo Girkalnio40. Su kuriuo piliakalniu reikėtų sieti šį paprastai vėlyvųjų piliakalnių palydovą, lieka neaišku.
Apibendrinus visa, kas buvo aukščiau pasakyta, matyti, kad Raseinių valsčius iki pat XIV a. II p. didesnio vaidmens neatliko, nes pagrindiniai regiono įtvirtinti centrai tuo metu buvo prie Dubysos (Ročiškė, Darbutai), o pati Raseinių pilis nebuvo stipri. XV a. pradžioje nelikus Ordino grėsmės, Raseiniai pradėjo greitai augti kaip palyginti mažai nuniokotas ir matyt prie prekybinių kelių buvęs miestelis. Gaila, kad jokių archeologinių tyrimų iki šiol pačiame mieste nebuvo atliekama, tad ir šiandien negalime apibrėžti seniausios miesto dalies, kuri galėtų nors dalinai paaiškinti miesto ankstyviausią raidą.

1 B. Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 4. - Boston, 1968, p. 488.
2 R. Trimonienė. Vygando Maiburgiečio kronika/ Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. - Vilnius, 1999, p. 38.
3 E. Gudavičius. „Žemė“. Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 4. - Vilnius 1988, p. 653.
4 G. Zabiela. „Nalšia Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse“. Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba. - Vilnius, 1992, p. 16–17; G. Zabiela, T. Baranauskas. „Deltuvos žemė “. Lietuvos istorijos metraštis, 1995. - Vilnius, 1996, p. 7–9; V. Žulkus. „Kuršių kaimai XI–XV a.“ Lietuvos archeologija, t. 18. - Vilnius, 1999, p. 135–136.
5 Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 2. - Vilnius, 1975, p. 144; A. Tautavičius. „1967 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 292, p. 73–74; J. Balčiūnas. „1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 2243, p. 55–56.
6 J. Balčiūnas. „1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone ataskaita“. LIIR F.l. Nr. 2243, p. 55.
7 V. Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. - Vilnius, 1998, p. 581–582.
8 Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 2. - Vilnius, 1975, p.78; A. Tautavičius. „1961 m. gegužės mėnesio 5–14 dienomis vykdytos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos į Vilkijos, Ariogalos, Raseinių, Skaudvilės. Varnių, Šilalės, Tauragės ir Jurbarko rajonus ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 101, p. 14–15; J. Balčiūnas. „1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 2243, p. 24.
9 L. Krzyvicki. „Grozisko Derbuckie na Žmudzi“. Pamiętnik fizyograficzny, t. 21. – Warszava, 1913. Dz. V. S.15–29. Tab.I–VI.
10 A. Tautavičius. „1961 m. gegužės mėnesio 5–14 dienomis vykdytos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos į Vilkijos, Ariogalos, Raseinių, Skaudvilės, Varnių, Šilalės, Tauragės ir Jurbarko rajonus ataskaita“. LIIR.F. l. Nr. 101, p. 15.
11 J. Balčiūnas. „1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 2243, p. 25.
12 J. Balčiūnas. „1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 2243, p. 7.
13 V. Valickis. „Anulyno senkapio (Raseinių raj.) archeologinių tyrinėjimų ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 1276.
14 V. Valickis. „Anulyno senkapio (Raseinių raj.) archeologinių tyrinėjimų ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 1276, p. 4, 8.
15 A. Tautavičius. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). - Vilnius, 1996, p. 250.
16 J. Balčiūnas. „1980 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Raseinių rajone ataskaita“. LIIR F. l. Nr. 2243, p. 25–26.
17 A. Tautavičius. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 3. - Vilnius, 1977, p. 51.
18 M. Michelbertas. „Ataskaita už 1962.VT1I.31–IX.1 komandiruotę į Raseinius“. LIIR F. l. Nr. 140.
19 J. Antanavičius. „Kejėnų (Raseinių raj.) pilkapių ir senkapio kasinėjimai 1970 m.“ Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. - Vilnius, 1972, p. 51–56.
20 A. Tautavičius. „Paprūdžių (Raseinių raj.) senkapis“. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. - Vilnius, 1980, p. 104–105.
21 V. Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. - Vilnius, 1998, p. 564.
22 Ten pat, p. 577–579.
23 Ten pat, p. 580–581.
24 Ten pat, p. 580.
25 Ten pat, p. 582–583.
26 Ten pat, p. 581.
27 A. Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. - Vilnius, 1981, p. 272–273.
28 Gedimino laiškai. - Vilnius, 1966, p.21; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1. - Vilnius, 1955, p. 46.
29 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. - Vilnius, 1999, p. 150 (89a).
30 Kraštas ir žmonės. - Vilnius, 1983, p. 23 (44).
31 Ten pat, p. 17 (25).
32 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. - Vilnius, 1999, p. 206 (158).
33 Kraštas ir žmonės. - Vilnius, 1983, p. 16 (19).
34 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. - Vilnius, 1999, p. 144 (79).
35 „Hermanas Vartbergė. Livonijos kronika“. Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. - Vilnius, 1991, p. 196.
36 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. - Vilnius, 1985, p.273 (340). Anksčiau versta „sritis“ (Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1. - Vilnius, 1955, p. 38).
37 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. - Vilnius, 1999, p. 102 (43).
38 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1. – Vilnius, 1955, p. 60.
39 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. - Vilnius, 1999, p. 106 (49).
40 Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, t. 2. - Vilnius, 1976, p. 301.


Dubysos piliakalnis

„Piliakalnis (Kaukuro kalnas) įrengtas Dubysos dešiniojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje. Aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, orientuota ŠV–PR kryptimi, 60 m ilgio, 10—32 m pločio. Jos PR pakraštyje supiltas 0,7 m aukščio, 12 m pločio pylimas, 3 m žemiau jo yra 9 m pločio terasa. ŠV pakraštyje supiltas 2 m aukščio, 13 m pločio pylimas, kurio išorinis 3 m aukščio šlaitas leidžiasi į 18 m ilgio, 10 m pločio, 2 m gylio griovį. P šlaite, 3 m žemiau aikštelės yra 11 m ilgio, 25 m pločio Š terasa. Šlaitai statūs, 30 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, aikštelės ŠV dalis– bulviarūsių. Piliakalnis dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais medžiais. Jis žinomas ir Kaimelės vardu.
Į ŠV nuo piliakalnio nurodomas papilys, 25 m atstumu nuo piliakalnio skersai atskirtas 11 m pločio, 1 m gylio įdubimu – galbūt grioviu. Visa ši teritorija labai suardyta bulviarūsių.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.
Pasiekiamas iš Raseinių–Grinkiškio plento Kybartėliuose, Dubysos slėnyje pasukus į dešinę (P) ir pavažiavus pradžioje asfaltuotu, vėliau gruntiniu keliu 2 km (yra 100 m į dešinę (V), prieš didesnį upelį, matyti šlaito dalis).“
Lietuvos žemės vardyne (VAK, 39, p. 18) Kaimelės piliakalnis įvardintas atskirai nuo Padubysio piliakalnio. XX a. 8 dešimtmetyje archeologinių žvalgomųjų ekspedicijų metu buvo nustatyta, kad vietos gyventojai, be Padubysio piliakalnio, kito šiose apylinkėse nežino. Taigi minėtame vardyne padaryta klaida.
Anot senųjų Kaimelės kaimo gyventojų, tarp Padubysio piliakalnio ir šiame kaime buvusių senkapių,kurie dabar jau sunaikinti, kadaise buvusi Padubysio dvaro sodyba.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija